Kristina Tamelytė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

„Taip pat kaip maitinimasis nėra gyvenimas, o veikiau gyvenimo sąlyga, taip ir buvimas kartu polyje nėra geras gyvenimas, o tik materiali jo sąlyga“ – Hannah Arendt, „Politikos pažadas“ 

Turiu prisipažinti, kad visa politinė kampanija ir balsavimo veiksmas jos pabaigoje man mažai buvo panašūs į politiką. Daug viešųjų ryšių, gražių nuotraukų, žaidimų, palaikymų iš didžių žmonių, (nykių) debatų, noro įtikti ir noro paslėpti. Mažai idėjų, diskusijos, utopijų, konflikto (tarp skirtingų idėjų), savarankiškumo, o labiausiai – mąstymo. Bet, matyt, turiu kiek utopinį politikos vaizdinį. 

Turbūt arčiausiai prie politikos (bent jau tokios, kokią įsivaizduoju) priartėjau tada, kai prieš kiek daugiau nei savaitę išgirdau iš kelių draugų, kad jie apskritai neketina dalyvauti LR Prezidento rinkimuose. Jiems atrodė, kad nėra už ką balsuoti. Šiek tiek suklusau. Priežastis buvo pasaulėžiūrinė. Nė vienas iš kandidatų neatitiko draugų pasaulėžiūros prielaidų. Tiksliau – vienos iš prielaidų. Jie, draugų teigimu, neturėjo aiškios pozicijos (G. Nausėdos atvejis) arba pasisakė „už“ homoseksualių žmonių partnerystę (I. Šimonytė). Taip pat kažkur aidėjo kandidatų į prezidentus pozicija abortų ir eutanazijos klausimais. 

Draugai – praktikuojantys, nuoširdūs ir atviri katalikai. Jų įsitikinimai ir pasaulėžiūra jiems tiesiog neleido balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Jų nesutikimas buvo mandagus, bet jie vis tiek nesutiko. Kiek pyktelėjau. Įsivaizdavau, kad balsuoti būtina: tai juk yra jų pilietinė pareiga. Vis klausiau, tiesa, tyliai: argi sunku atsisakyti šios vienos pasaulėžiūros detalės, jei visa kita kurio nors kandidato stovėsenoje, būde, pasiūlymuose jiems tinka? Iš pat pradžių buvo sunku suvokti, kodėl ta prielaida tokia svarbi, kodėl būtent ji lemia galutinį sprendimą – balsuoti ar nebalsuoti. Šioje vietoje susidūriau su savo bendrapiliečių ir draugų kitokumu, kurio iš principo negalėjau pakeisti. Teliko pabandyti suprasti, kodėl jis po kurio laiko ėmė rodytis kaip visiškai nepakeičiama gyvenimo kartu politinėje bendruomenėje dalis. 

Susidūriau su kitokia nuomone, kitokiomis, nei mano, prielaidomis, kitokia pasaulėžiūra. Ne tik kalbant apie konkretų klausimą, bet ir apie balsavimo reikšmę ir svarbą apskritai.

„Nuomonės“ sąvoka mąstant apie politiką nejučiomis verčia atsidurti netoli vienos XX-ojo amžiaus politikos teoretikės, kurios ištarą jau perskaitėte teksto pradžioje – Hannah’os Arendt. Šios mąstytojos politikos vaizdinyje iš Senovės Graikijos polio gyvenimo ir Sokrato minčių pasiskolinama doxos sąvoka. Ją kartais galima būtų išversti kaip nuomonę. 

Filosofė Hannah Arendt. Wikipedia.org nuotrauka.

Politinės erdvės dalyviai į ją visuomet ateina su savo nuomonėmis, doxomis. Tiesa, lietuviškas žodis „nuomonė“ (kaip ir anglų kalboje egzistuojantis „opinion“) nėra aiškiai apibrėžiantis tai, ką turėjo omenyje šį žodį vartodami senovės graikai ar Arendt, įsivaizduodama savo politikos modelį. Visų pirma, žodis doxa atsiranda iš veiksmažodžio reiškiančio „tai, kas man rodosi“. Kitaip tariant, nurodo į pasaulio suvokimą taip, kaip jis kiekvienam iš mūsų pasirodo. Mūsų pasaulis mums visiems yra bendras, tačiau kiekvienam iš mūsų pasiekiamas skirtingai. Geras lietuviškas atitikmuo žodžiui doxa galėtų būti pasaulėvoka, tačiau ir jis negeba apčiuopti graikiškojo atitikmens prasmių visumos. Doxa reiškia ne tik nuomonę ar pasaulėvoką, bet ir puikumą, garbę ir šlovę. Kitaip tariant, galimybę būti pamatytam, išgirstam ir prisimintam. Arendt šį žodį sieja su politikos erdve, nes jos vienas iš matmenų (bet ne vienintelis) yra viešumas. 

Įdomus ir doxos santykis su tiesa. Arendt kategoriškai atmeta tiesos kaip nedalomo, amžino ir vienintelio dalyko buvimą pačioje politikoje. Tiesa jai netgi pasirodo antipolitiška dėl vienos labai paprastos priežasties. Politika galima tik tuomet, kai egzistuoja skirtumai, o ne vienodumas. Tiesa pagal apibrėžimą yra visiems vienoda, tokia jos prigimtis, o jos buvimas politikoje atveda mus į tironiją. Tironiją grindžia tiesos buvimas ir jos įsiskverbimas į kiekvieną pasaulio dalį. Nuomonė tokiame pasaulyje nėra pageidaujama, netgi pavojinga. Šią situaciją apibūdina daugybė distopinių romanų, pavyzdžiui, George Orwello „1984-ieji“, Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ar Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Šių romanų pagrindinė prielaida ir yra susijusi su tuo, kad įsivaizduojamuose pasauliuose tėra vienas teisingas gyvenimo būdas, viena tiesa, ir ji pritaikoma visuomenės ar valstybės formavimui. Nereikia ieškoti ir įsivaizduojamų pasaulių – visai neseniai gyvenome valstybėje, kurios pagrindinė prielaida buvo paremta tiesa. Viena, vienintele, neužklausiama ir nepajudinama. Suvokdami savo nuomonę ar doxą kaip tiesą elgiamės tironiškai, nes norime natūralius skirtumus išlyginti ir juos nuneigti. Mano instinktyvus pyktis, atsiradęs susidūrime su draugų ryžtu nebalsuoti LR Prezidento rinkimuose, tik nurodo į norą elgtis antipolitiškai – paversti kitus tokiais pat, kaip ir aš. Išlyginti skirtumą.  

Kyla klausimas, ar tokiame įsivaizduojamame politikos būvyje apskritai įmanomas kalbėjimasis? Taip, visuomet lieka galimybė kitą įtikinti, tačiau ne savo tiesa, o savo doxa, t.y. būdu kaip tik tau vienam rodosi šis pasaulis. Visuomet suvokiant, kad kito doxa galėtų pakeisti tavąją, juk jos – lygiavertės pokalbio dalyvės, o jūs – laisvi ir lygūs jas reikšti. Pavyzdžiui, puikaus valstybininko ar politiko dorybę galima būtų įsivaizduoti kaip tokią, kuri leidžia asmeniui pamatyti ir suprasti kuo didesnį skaičių ir įvairovę tikrovių, kurios atsiveria paskiriems bendruomenės dalyviams. Vadinasi, politikoje dalyvaujančio (idealiu atveju politikoje dalyvauja kiekvienas) pagrindinis tikslas – išgirsti ir suprasti kuo daugiau įvairiausių nuomonių, pasaulėvokų, doxų. Taip geriau suprantama politinė bendruomenė, kurioje gyvenama. 

Politika, anot Arendt, grindžiama paprasta prielaida – žmonių daugybe, t.y. paprasčiausiu faktu, kad pasaulyje egzistuoja milijardai skirtingų žmonių. Kiekvienas jų tvirtai įsikibęs į savo gimtąją vietą, buvimo būdą, artimą aplinką, situaciją, o jie neišvengiamai apibrėžia kiekvieno jų pasaulėvoką, nuomonę, doxą. Jų pasaulėvoka kitokia, nes jų buvimo, brendimo ir savęs suvokimo sąlygos visiškai kitokios, tačiau politinėje erdvėje jie tampa lygūs ir laisvi – bendrapiliečiai, kartu siekiantys gero gyvenimo. 

Asociatyvi Brian Wetherheim / Unsplash.com nuotrauka

Galiausiai, sako Arendt, politika atsiranda tik tuomet, kai kalbame apie žmones, o ne apie vieną žmogų. Turbūt gerai prisimenate pirmąsias eilutes iš Aristotelio „Politikos“: „Žmogus iš prigimties yra politinis gyvūnas“. Aristotelis galvojo, jog politika atsiranda žmogaus viduje. Tačiau priskirti politiškumą kaip išskirtinę, esmingą savybę vienam žmogui, anot Arendt, būtų klaida. Žmogus, kaip toks, yra apolitiškas, nes jis yra vienas: pasaulis jam rodosi tik vienu būdu. Politika atsiranda „už žmogaus“ ir „tarp žmonių“. Buvimas kartu leidžia mums patirti kitokius pasaulius, įsijausti, juos suprasti ir artikuliuoti.

Panašų procesą patyriau susidūrusi su draugais, kurie išniro prieš mane kaip kitokie, nei aš pati. Man labai pasisekė: jų kalbėjimas nesistengė įtvirtinti savos tiesos, o veikiau norėjo atverti tai, kaip jiems rodosi mūsų bendras pasaulis. Pasisekė, deja, ne visiems: daugelis diskusijų socialiniuose tinkluose apsiribojo į visas puses svaidomomis tiesomis, nenorint suvokti, kad jos – veikiau tironijos, o ne politikos ženklas. 

Politika mums žada susidūrimą su kitokumu, naujas pasaulėvokas, daugybę nuomonių ir skirtingų pasaulių, nuolatinį procesą juos artikuliuojant ir suprantant. Politika mums negali pasiūlyti tiesos, bet gali pažadėti laisvę kitiems pasakoti savo ateities, visuomenės, bendruomenės, politikos ir gyvenimo kartu vaizdinius. 

Šių politikos pažadų labiausiai ir trūko visos politinės kampanijos metu. Ne tik „oficialioje“ politinėje arenoje, bet ir socialiniuose tinkluose daugiau buvo kalbama ne apie tai, koks pasaulis (ar Lietuva) galėtų būti, kokie jie „rodosi“ kiekvienam iš mūsų, o labiau apie tai, už kurį iš kandidatų reiktų balsuoti, kuris šaunesnis, gražesnis ar aukštesnis. Mūsų nuomonės, doxos ar pasaulėvokos beveik neturėjo „būdo, koks pasaulis mums pasirodo“ ir „koks jis galėtų būti“ matmens. Teliko garbė, šlovė ir puikumas. 

Ir tai nebūtinai yra kandidatų ar jų komandų problema. Galbūt mes tiesiog neprašėme politikos tesėti savo pažadų.