Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: 
    „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir tavo jam duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. 
    Aš tave pašlovinsiu žemėje, atlikdamas darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui. 
    Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs. 
    Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji! Ir visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose. Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave“.

Skaitiniai KV (296)

Apd 20, 17–27: Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau uždavinį, kurį esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus

Ps 68, 10–11. 20–21. P.: Pasaulio valstybės, giedokite Dievui! / Aleliuja.


Komentaro autorius - Robertas Urbonavičius

Paskutinę Velykinio liturginio laiko savaitę apmąstome Jono evangelijos 17 skyrių, kuris vadinamas Kristaus Aukščiausiojo Kunigo malda. Baigęs savo atsisveikinimo kalbas, Jėzus kreipiasi į Tėvą, šlovindamas Jį ir melsdamasis už savo mokinius.

Vien šio nuostabaus skyriaus užtenka, kad suprastume kokia yra svarbi malda, - pats Jėzus visada meldėsi ir kvietė savo mokinius daryti tą patį ǃ Ir vis dėl to, daugumai iš mūsų malda atrodo laiko gaišimas. Velkame ją kaip lažą ir skaičiuojame minutes praleistas maldoje, laikydami jas prarastomis.

Vienas garsus kunigas vedė seminaristams rekolekcijas apie maldos svarbą, bet jam nepavyko įtikinti būsimų ganytojų, jog jų tarnystėje svarbiausia bus malda, o tik paskui veikla. Aktyvizmo ir produktyvumo demonas kaip niekad populiarus šiandienos Bažnyčioje.

Tačiau ne. Malda nėra tuščias laiko švaistymas gerų darbų sąskaita. Juk pirma eina ORA, tik paskui LABORA (melskis ir dirbk). Kuomet meldžiamės, - tampame atvertomis durimis, per kurias Dievas įžengia į šį pasaulį ir taip perkeičia jį.

Nebijokime melstis. Bijokime nesimelsti.

Bernardinai.lt