EPA nuotrauka

Trys Pranciškaus vizito  „gražiojoje Rumunijoje dienos – persmelktos rūpesčiu dėl Europos ateities ir krikščionių liudijimo jėgos. Gegužės 31 d–birželio 3 d. iš popiežiaus lūpų dažniausiai skambėjo tokie žodžiai kaip brolystė, solidarumas, susiskaldymo įveikimas vardan bendros ateities. Kartu buvo pabrėžiamas ir ne kartą girdėtas raginimas pasipriešinti ideologijų diktatūroms, šiandien begėdiškai prisistatančiomis krikščioniškųjų vertybių gynėjomis. „Pasimokykime iš istorijos, negrįžkime atgalios“, – sakė Pranciškus įprastinės spaudos konferencijos lėktuve metu, pakeliui iš Sibiu į Romą. Atsakydamas į žurnalistų klausimus, jis dar kartą pakomentavo svarbiausias viešnagės temas.

Ką reiškia konfesijoms, etninėms ir politinėms grupėms „keliauti kartu“?

Vizito metu popiežius ne sykį pakartojo raginimą „keliauti drauge“. Ką tai konkrečiai reiškia, kai kalbame apie katalikų santykius su ortodoksais, taip pat apie įvairias etnines grupes ir politines sroves ?

„Sakyčiau, tai – ištiestos rankos konflikto atveju santykis, – sakė Pranciškus. – Reikia skatinti skirtingų etninių grupių ir religinių konfesijų suartėjimą: svarbu įsipareigojimas, ištiesta ranka, įsiklausymas“, – vardino popiežius, paprašytas patarimo. Beje, jis ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad Rumunijoje nėra juntama demografinė žiema, leisdamas numanyti, jog skaitlinga populiacija gali turėti realų poveikį procesams.

EPA nuotrauka

„Turite didį patriarchą, plačios širdies žmogų, mokslo ir maldos vyrą, pažįstantį dykumos tėvų mistiką, – tęsė Pranciškus, pramindamas kelią ekumeniniams ryšiams. – Prie Danieliaus nėra sunku prieiti, kalbėjomės kaip broliai. Keliaukime drauge!“ Tačiau svarbu aiškiai žinoti, ko norime. „Ekumenizmas nėra varžybų, diskusijų pabaiga. Jis vystomas keliaujant, drauge žingsniuojant, drauge meldžiantis.“

Popiežius sakė, kad egzistuoja ir liudijimo, kraujo ekumenizmas. Juk žudikų nedomindavo, ar žmogus yra katalikas, ortodoksas, o gal liuteronas. „Jie klausdavo, ar esi krikščionis“, – priminė Pranciškus. Jis taip pat pridūrė, kad egzistuoja ir vargšų ekumenizmas, bendros pastangos padėti stokojantiems, sergantiems ir visiems tiems, apie kuriuos skaitome Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje. „Turime keliauti drauge, nelaukdami kol teologai susitars dėl eucharistinės vienybės. Ekumenizmas vystomas keliaujant kartu ir mylint vienas kitą.“

EPA nuotrauka

„Mes, vadovai, privalome išsaugoti diplomatinę pusiausvyrą, kad užtikrintume bendrą ritmą“ – aiškino popiežius, pabrėždamas, jog tenka subtiliai atsižvelgti į nusistovėjusius įpročius, vengiant pakenkti situacijai. Ne visiems ortodoksų pasaulyje yra priimtina, kad katalikų popiežius ir ortodoksų patriarchas meldžiasi kartu. Tačiau Pranciškus pirmiausiai kalbėjo apie katalikų atsakomybę. „Mes turime uždarų žmonių, teigiančių, kad ortodoksai yra schizmatikai – tai pasenęs reikalas. Egzistuoja katalikų integralistų grupelės, turime už juos melstis. Aš meldžiausi už abi grupes. Manau, kad ir Danielius darė tą patį.“

Atsakydamas į klausimus apie tokius politikus kaip italas Matteo Salvini, kuris rožinį ir pasišventimą Mergelei Marijai pavertė savo rinkiminės kampanijos elementu, popiežius išnaudojo progą iškelti į šviesą visuotinę negalią – daugelio šalių politiką persmelkusią korupciją. „Vieną kartą man paaiškino, kaip vyksta politinės derybos – politikai ilgai diskutuoja ir išgeria be galo daug kavos susėdę už stalo, galiausiai susitaria. Paima protokolą, padaro santrauką... Sutarta? Sutarta. Kol dokumentas ruošiamas atspausdinti, geriamas viskis, „aplaistomas“ susitarimas. O tada prasideda susitarimai „po stalu“, tas su anuo... Tai politinė korupcija, sutinkama beveik visur, – sakė Pranciškus. – Turime padėti politikams būti sąžiningiems“, – ragino su apmaudu kalbėdamas apie nesąžiningas kampanijas, kai nesiskaitoma su priemonėmis, pasitelkiamos apkalbos, šmeižtas, skandalai. O dažnai ir sėjama neapykanta bei baimė. „Tai siaubinga. Joks politikas negali skleisti neapykantos ir baimės. Vien viltį. Teisingą, reiklią, bet viltį. Juk jis turi vesti šalį į priekį, o ne įbauginti.“

Tradicija – ne pelenų saugotoja, o ateities syvai

„Benedikto XVI problema yra keliai, ne galva – jo protas itin aiškus, kai jo klausausi, tampu stiprus, jaučiu šaknų syvus ir man tai padeda eiti į priekį, – sako Pranciškus ir priduria, – jaučiu Bažnyčios tradiciją, kuri nėra muziejus. Tradicija yra šaknys, teikiančios syvus augimui. Tačiau tu netapsi šaknimis: ne, tu – žydėsi, medis augs, o sėklos taps šaknimis kitiems“.

EPA nuotrauka

„Bažnyčios tradicija yra nuolat judanti. Man patiko kompozitoriaus Gustavo Mahlerio žodžiai, kad tradicija yra ateities garantas, o ne pelenų saugotoja. Tradicija nėra muziejus, ji nesaugo pelenų, integralistų nostalgijos. Tradicija yra šaknys, užtikrinančios medžio augimą, sužydėjimą ir vaisingumą, – svarstė Pranciškus. – Kai seneliai mato, kad anūkai yra pasiruošę pratęsti istoriją, pradeda svajoti, nepuola į depresiją – ateitis užtikrinta! O jaunimas, šitaip padrąsintas, ima pranašauti ir kurti istoriją. Tai svarbu.“

Dideliu gimstamumu besidžiaugianti, 19 milijonų gyventojų turinti Rumunija, kaip ir daugelis Rytų bei Pietų Europos valstybių, stipriai jaučia migracijos pasekmes. Kaip paguosti šeimą, kai tėvai jaučiasi priversti palikti savo vaikus ir vykti uždarbiauti į užsienį?

EPA nuotrauka

Popiežius jautriai atsiliepė į klausimą, pabrėždamas, kad tokiam sunkiam atsiskyrimui tėvai ryžtasi iš meilės jiems, norėdami užtikrinti vaikams ateitį. Tokia padėtis susidarė dėl pasaulinės ekonominės situacijos. „Žinau, kad jūsų šalyje žlugus komunizmui įsikūrė ne viena užsienio įmonė, tačiau vėliau išsikėlė kitur, siekdama didesnio pelno. Žmones paliko gatvėje. Tai pasaulinio neteisingumo pasekmė, solidarumo trūkumas, – pabrėžė popiežius. – Nėra teisinga, kad tiek daug jaunų žmonių neturi darbo, – sakė jis, – todėl linkiu, kad būtų rastas sprendimas. Situacija priklauso ne vien nuo Rumunijos, o nuo pasaulinės finansų tvarkos. Reikalingas pasaulinis solidarumas, o Rumunija šiuo metu pirmininkauja ES.“

EPA nuotrauka

Deja, Europoje daugėja balsų, kurių visiškai nedomina popiežiaus pabrėžiama brolystė. Jiems atrodo, kad geriau keliauti vieniems. Ko imtis, kad tai pakeistume?

Sureaguodamas į žurnalisto svarstymus, Pranciškus priminė savo žodžius, kuriuos pasakė Strasbūre, atsiimdamas Karolio Didžiojo premiją, valstybių ir vyriausybių vadovams Vatikane minint Europos sutarčių metines. „Europa negali sakyti – tvarkykitės patys ir eikit toliau. Mes visi esame atsakingi už Europos Sąjungą. ES pirmininkavimo rotacija nėra tik mandagumo gestas, o simbolis, kad kiekviena šalis neša atsakomybę.“

„Jei Europa nebus didi, spręsdama ateities iššūkius ji nuvys. Esu sakęs, kad, užuot buvusi motina, Europa tampa močiute. Gal paslapčia kas nors savęs klausia, ar tik neatėjo pabaiga nuotykio, prasidėjusio prieš 70 metų.“

EPA nuotrauka

„Reikia sugrįžti prie Europos įkūrėjų mistikos, [Europa] turi iš naujo atrasti save ir įveikti valstybinių sienų susiskaldymą, – tęsė popiežius. – Europoje aiškiai matome valstybines sienas ir tai nėra gerai. Tiesa, kiekviena tauta turi savo tapatybę ir privalo ją saugoti, bet, susimildami, lai Europa nepasiduoda pesimizmui ir ideologijoms, nes yra tapusi ideologijų taikiniu, Europoje formuojasi grupuotės. Pagalvokime apie susiskaldžiusią Europą, pasimokykime iš istorijos, negrįžkime atgalios.“

Baigdamas spaudos konferenciją, popiežius kreipėsi į žurnalistus, ragindamas tuos, kas yra tikintys, melstis už Europą: „Kad Viešpats mums suteiktų malonę. Iš visos širdies linkiu, kad Europa vėl įkūnytų jos steigėjų svajonę.“

Pagal užsienio spaudą parengė Saulena Žiugždaitė