Matematikas Vladas Sidoravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka.

2019 m. gegužės 23 d., eidamas 56-uosius metus, mirė matematikas Vladas Sidoravičius. Jis buvo Niujorko universiteto Matematikos mokslų instituto Šanchajuje vicerektorius. 1986 m. baigęs matematikos studijas Vilniaus universitete (baigiamajam darbui vadovavo A. Račkauskas), doktorantūros studijas tęsė Maskvos universitete. 1990 m. Vilniaus universitete apgynė matematikos mokslų kandidato disertaciją „Stochastinio kvantavimo metodo konvergavimas gardeliniams statistinės fizikos modeliams“ (vadovas V. A. Malyšev). Podoktorantūros stažuotėms V. Sidoravičius pasirinko Heidelbergo universitetą Vokietijoje ir Paryžiaus Dauphine universitetą Prancūzijoje.

Didžiausią savo mokslinės karjeros laikotarpį (1999–2015 m.) V. Sidoravičius praleido Teorinės ir taikomosios matematikos institute Rio de Žaneire (Brazilija), o nuo 2015 m. dirbo Niujorko universiteto Matematikos mokslų institute Šanchajuje. Per savo įspūdingą mokslinę karjerą V. Sidoravičius parašė daugiau nei šimtą mokslinių straipsnių, buvo knygų bendraautorius, organizavo daugybę aukšto lygio renginių Brazilijoje ir kitose šalyse. Labiausiai Sidoravičius išgarsėjo rezultatais diskrečiosios tikimybių teorijos, statistinės mechanikos, perkoliacijos teorijos, atsitiktinių laukų ir dalelių sistemų srityse. Nors Sidoravičius buvo įgijęs Brazilijos pilietybę ir daug prisidėjo prie šios šalies matematinių tyrimų plėtojimo, jis taip pat palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje dirbančiais matematikais, ugdė mūsų šalies jaunuosius matematikus.

Brolis ARŪNAS PEŠKAITIS OFM su Vladu Sidoravičiumi bendravo dar tada, kai kartu gyveno Vilniuje ir buvo tik neseniai baigę studijas. Juos abu siejo artima pasaulėjauta, tikėjimo klausimai ir Dievo paieškos.

Viešojoje erdvėje informacijos apie neseniai mirusį matematiką Vladą Sidoravičių nėra tiek daug. Kodėl jums pačiam jis buvo svarbus?

Jeigu reikėtų kalbėti apie tai, kas man buvo Vladas Sidoravičius, tai sakyčiau, kad jis buvo artimiausias mano jaunystės draugas. Susipažinome studijuojami. Jis studijavo matematiką, o aš – psichologiją. Pradėjome artimai bičiuliautis po studijų. Mūsų bičiulystė tęsėsi iki XXI a. pradžios, kai jis jau buvo išvykęs iš Lietuvos, nors tuomet dar gana dažnai grįždavo.

Buvome artimos sielos pasaulėjautos prasme. Jis, kaip ir aš, ieškojo tikėjimo, turėjo įvairiausių klausimų. Iš pat pradžių į mane kreipėsi kaip į žmogų, baigusį psichologiją ir galintį jam padėti. Kartu jis pasisakė, kad yra labai vienišas ir būtent tada prasidėjo mūsų bičiulystė. Buvau liudytojas jo santuokoje, taip pat tapau jo krikšto tėvu. Jis krikštijosi vėlai – jau buvo suaugęs žmogus, matyt, tai buvo vienas mūsų pokalbių ir bendrystės vaisių. Vladas suteikdavo man galimybę džiaugtis gyvenimu, nes pats nepaprastai juo džiaugėsi. Šis džiaugsmas tiesiog tryško. Kartais įsivaizduojama, kad matematikai yra sausi žmonės, paskendę teorijose, rašantys kitiems sunkiai suprantamas formules, bet Vladas mokėjo džiaugtis gyvenimu ir grožėtis gamta. Atsimenu, vasarą buvome Palangoje su vienu savo bičiuliu, kartu atostogavo Vlado žmona Renata su savo bičiule, bendraudavome. Pavėlavęs atvažiavo Vladas: jis dažniausiai neturėdavo laiko poilsiui. Galbūt tai viena iš jį nualinusių priežasčių – neskyrė pakankamai dėmesio sau. Tačiau, jei ilsėdavosi, tai stengdavosi per tas kelias dienas paimti viską, ką galima. Su kokia nuostaba ir džiaugsmu jis lėkė prie jūros – tarsi matytų ją pirmą kartą. Šis jo bėgimas ir nuostaba man tik vėliau pasirodė kaip išnirimas iš teorinio pasaulio, atidaus, sudėtingo, subtilaus darbo. Ilsėdamasis jis panirdavo į gamtą, santykių ir žmonių pasaulį.

Vladas Sidoravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Jam taip pat labai svarbus buvo tikėjimo klausimas. Seniai neteko su juo bendrauti, nežinau, kaip atsitiko vėliau, bet tuo laiku, kai mes bendravome, jis tikėjo Dievu. Šiuo atveju pasitvirtino mano kažkur skaityta mintis, kad vidutiniški tiksliųjų mokslų atstovai paprastai netiki Dievu ir sako, kad viską galima paaiškinti natūraliomis priežastimis, bet tie, kurie pretenduoja į didelio talento arba netgi genijaus vardą, tie, kurie savo darbais yra iškilūs ir aprėpia teorinius visatos modelius savo mintimi ir juos aptaria, dažniausiai neabejoja, kad Dievas yra.

Atvirai sakant, nežinau, kodėl viešojoje erdvėje mažai apie šį žmogų kalbama. Galbūt jis pats nutolo nuo Lietuvos. Ta tyla aplink jį yra šiek tiek skaudi. Ar mes Lietuvoje turime tiek daug, drįstu sakyti, genialių žmonių, kad nustumtume juos į užmarštį? Galvoju, kai išeina žmogus, kuris buvo savo srityje pasiekęs viršūnių – ar tai būtų menas, ar mokslas – neturėtume užmiršti šio žmogaus. Mūsų šalis tokia maža. Nemėgstu žodžio „didžiuotis“. Reiktų nesididžiuoti, bet tiesiog atsiminti, suprasti, kad tai yra mūsų turtas, ir liks mūsų turtu. Po Vlado mirties nekrologe perskaičiau: „lietuvių kilmės brazilų matematikas.“ Keista tai skaityti, nes jis gimė Vilniuje, užaugo Vilniuje, baigė mokyklą Vilniuje, baigė universitetą Vilniuje, gyveno Vilniuje.

Drąsiai galiu pasakyti, kad Vladas buvo vienas didžiausių matematikos protų Lietuvoje. Jis bendradarbiavo su Nobelio premijos laureatais fizikais, nes dirbo teorinės matematikos ir fizikos paribyje. Jo užimamos pareigos jam išvykus iš Lietuvos kalba pačios už save: tai buvo labai intelektualus, be galo tikslus savo formuluotėmis, įžvalgomis žmogus. Girdėjau ne vieną jo kolegą pranašaujantį jam Nobelio premiją. Tačiau įvyko kaip įvyko. Juk mirė jis ne senatvėje, o pačiame brandume, būdamas vos 55-erių metų.

Vladas Sidoravičius. Niujorko universiteto Šanchajuje nuotrauka.

Vladas turėjo ir jautrią pedagogo gyslelę. Pamenu paprastą smulkmeną: mano sesuo stojo į tuometinę Veterinarijos akademiją, jis ją ruošė matematikos egzaminui. Žinoma, čia tik stojamieji, tačiau ir pats turėjo doktorantų, kuriems padėdavo. Klausdavau: „Ar tu, Vladai, nesiruoši grįžti į Lietuvą?“ Jis sakė: „Man atrodo, kad grįšiu į Lietuvą jau nebe mokinys, bet mokytojas. Kai turėsiu savo mokinius ir kažką čia pradėsiu naujo.“ Deja, šis jo noras neišsipildė.

Kodėl Vladas Sidoravičius apskritai išvažiavo iš Lietuvos? Galbūt atsimenate šio sprendimo aplinkybes? Galiausiai vėliau jis priėmė ir Brazilijos pilietybę.

Visų pirma, kai Vladas pradėjo studijuoti doktorantūroje Maskvoje, jis tapo labai žinomas – dalyvavo tarptautinėse konferencijose. Gavęs daktaro laipsnį sulaukė ir gausybės pasiūlymų iš užsienio. Nepaisant to, kad Lietuvoje veikė stipri matematikos mokykla, taip pat buvo ir daug bėdų akademinėje sferoje.

Kai Vladas baigė doktorantūros studijas, buvo pati nepriklausomybės pradžia. Nuo to laiko, liūdna, akademinėje sferoje mūsų valstybė nieko iš esmės nepakeitė. Kalbu apie paprastą dalyką – finansus. Akiratis buvo platus, stipri akademinė aplinka, bet tik daug pasiekę akademikai galėjo gyventi gerai. Jaunam ir gabiam žmogui – Vladas, beje, nebuvo vienintelis iš jaunų matematikų, kuris paliko Lietuvą tuo metu – nebuvo galimybių įsitvirtinti kaip žmogui. Žinoma, kad jį galėjo priimti į universitetą ir institutą, bet koks būtų jo atlyginimas? Daugeliui galbūt atrodo, kad  tai labai materialu, tačiau – kaip gyventi? Tuo metu tam, kad išgyventum, reikėjo dirbti kelis darbus.

Daug paprasčiau jaunam žmogui išvažiuoti ir įsitvirtinti kitur, kur jį iš karto priima ir vertina. Nenuvertinkime materialinių klausimų – juk finansinis įvertinimas tam tikra dalimi yra žmogaus įvertinimas. Jeigu dirbi daug, našiai, vaisingai, produktyviai, tai tikrai turėtum būti įvertintas ir šia prasme. Vladas mylėjo Lietuvą, bet jo genialumui čia nebuvo vietos. Šis įspūdis ir tuomet, ir dabar išlieka: jis pasirinko darbo perspektyvas užsienyje, kartu ir žmogišką gyvenimą. Mokslininkui reikia ramybės ir tylos, kad galėtų dirbti ir atlikti tyrimus, todėl dirbti kelis darbus – paprasčiausiai trukdo mokslininko karjerai ir pačiam pažinimui.

Kaip jūs norėtumėte, kad Vladas Sidoravičius būtų atsimintas Lietuvoje?

Jei šioje situacijoje galima kuo nors džiaugtis, tai tuo, kad palaikus ištyrus Šanchajuje, jie turėtų grįžti į Lietuvą. Mano supratimu, jo atminimą galėtų įprasminti keli ženklai. Pirmiausia, reikėtų knygos – pavyzdžiui, sudaryti ir išversti jo straipsnių rinkinį. Žinoma, tai būtų akademiniai tekstai, bet jie parodytų jo mastą, mąstymo perspektyvą kitiems. Taip pat būtų gerai ir atsiminimų knyga apie jį. Kaip ir minėjau, jis svajojo į Lietuvą grįžti kaip mokytojas, norėjo ką nors duoti. Jeigu kas nors, matyt, Lietuvos matematikai, tuo pasirūpins, jis Lietuvai galėtų duoti daug ir dabar. Norėtųsi ir paprasčiausios atminimo lentelės ant namo, kuriame jis gyveno – kad žmonės atsimintų.

Parengė Kristina Tamelytė