Birželio 5 d. minime šv. Bonifacą  (675-754).

Bonifacas gimė Kirtone, pietinėje Anglijoje.

Jis paliko šalį, kurioje buvo gerbiamas mokslininkas, mokytojas ir kunigas, nes buvo įsitikinęs, kad jo pašaukimas – misionieriaus kelias. Jam pavyko įtikinti savo abatą išleisti jį į misijas, nes jis laimėsiąs daugiau šlovės Dievui svečiose šalyse. Bonifacas paliko sėkmingą, saugų gyvenimą tam, kad daugiau sielų atvestų pas Dievą.

Nuo 719 m. drauge su arkivyskupu Vilibrodu Pareinio kraštuose pakrikštijo tūkstančius fryzų. 732 m. popiežius Grigalius II jį konsekravo vokiečių regioniniu vyskupu. Bonifacas į talką pasikvietė vienuolius iš Anglijos ir apaštalavo Hesene. Per kelerius metus jo pastangų dėka šiame krašte buvo pastatyta daug bažnyčių, mokyklų ir vienuolynų, o krikščionių skaičius išaugo iki 100000.

724 m. netoli Geismaro Bonifacas pats nukirto vokiečių garbinamą ąžuolą Donner ir iš jo pagamino šv. Petro koplytėlę.

731 m. popiežius Grigalius III jį paskyrė arkivyskupu ir įgaliojo visuose vokiečių kraštuose steigti naujas vyskupijas. 737 m. Bonifacas buvo paskirtas apaštališkuoju legatu vokiečių kraštams.

Jis įkūrė vyskupijas Bavarijoje ir Austrazijoje. Mirusio Karolio Martelo sūnaus Karlomano remiamas Bonifacas reformavo visą vokiečių Bažnyčią, kovojo su sektantais ir netikusiais vyskupais. 742 m. sušauktame Bavarijos sinode buvo pripažintas visų vokiečių arkivyskupu ir popiežiaus legatu. Vėliau tokius sinodus jis kviesdavo kasmet.

Iš jo įkurtų vienuolynų reikšmingiausia yra Fuldos abatija, įsteigta 744 m. Vėliau Bonifacas įkūrė Mainco metropoliją ir jai pavedė vadovauti vokiečių Bažnyčiai. 752 m. vainikavęs Karolio Martelo sūnų Pepiną frankų karaliumi, Bonifacas iškeliavo į Frygiją (dabartinė Olandija), kur pratęsė mirusio Vilibrodo pradėtas misijas. Po 2 metų darbo buvo būrio pagonių netoli Dokumo užpultas ir kartu su 52 palydovais nužudytas.

Bonifacas vadinamas Vokietijos apaštalu. Jis ne tik atnešė krikščionišką tikėjimą, bet ir civilizaciją šiai Europos daliai. Šventasis palaidotas Fuldoje.