Šiandien pristatyta Vilniaus Kalvarijų 350-ies metų jubiliejui skirta giesmė „Kryžius – pergalės ginklas”.

Kūrinio autorius: Martynas Jokšas. Aranžuotė: Tomas Petrikis, Darren Sheridan. Garso režisierius: Germanas Skoris. Prodiusavimo darbai: Matas Macevičius.

Atlieka:

Dainius Narkevičius (smuikas)
Diana Šivickienė (smuikas)
Dalia Sakavičiūtė (altas)
Daiva Čepulienė (violončelė)
Vilimas Norkūnas (klavišiniai)
Saulius Petreikis (fleita, trimitas)
Balsai: Kristina Žaldokaitė, Mantas Jankavičius, Radvilė Žalaitė, Rimantas Žaldokas;

Giesmės žodžių egzegezė 

Kun. Mozė Mitkevičius rašo:

„Himną sudaro trys skirtingos dalys, sujungtos į vientisą tekstą: priegiesmis, kurio kilmė legenda apie Romos Imperatoriaus Konstantino atsivertimą; 91-osios psalmės eilutės ir Pirmojo Petro laiško ištrauka.

Kryžius - pergalės ginklas. Šiuo ženklu nugalėsi! In hoc signo vinces (lot. k.). Lengvai įsimenamas himno priegiesmis siejamas su Euzebijaus Cezariečio užrašyta legenda, aprašančia Romos Imperatoriaus Konstantino atsivertimo istoriją. Legenda byloja, kad itin reikšmingo mūšio (312 m. spalio 28d.) prie Milviano tilto išvakarėse, Konstantinas danguje išvydo švytintį kryžių ir aplink jį graikų ar lotynų kalba užrašytus žodžius, reiškiančius: Šiuo ženklu nugalėsi! Šios vizijos ištiktas, Konstantinas įsakė savo kariuomenės karius paženklinti skydus kryžiumi. Pergalė prieš varžovą Maksentijų priskiriama būtent šiam ženklui. Legenda byloja apie politines peripetijas ir stebuklingą pergalę jose, lėmusią ir krikščionybės įteisinimą 313 metų Milano ediktu. Tačiau daug svarbiau turbūt atrasti, kad šis ženklas stebuklingai nugalėjo ir paties Imperatoriaus Konstantino vidines širdies kovas. Kryžiaus ženklo dėka, jis atsivertė ir pasikrikštijo. Tikėjimas Kristumi – esminis jo laimėjimas, paties Dievo dovanotas. Ši legenda tapo ir daug gilesnės, dvasinės tikrovės atspindžiu – kovoje prieš blogį apskritai, pergalė priskiriama Kristui ir Jo sumokėtai kainai – Kryžiaus aukai.

Būtent tai aktualu ir mūsų laikų žmogui: atrasti Kryžių, Juo pasikliaujant, įveikti savo pačių vidines kovas prieš blogį, prieš nuodėmę. Aprašyta imperatoriaus Konstantino vizija nutapyta Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios centrinės navos skliaute, kartu su Kryžiaus atradimo ir išaukštinimo freskomis sudaro vieningą naratyvą apie Kryžiaus atradimą ir išaukštinimą. Vargu ar rasime bent jau Lietuvoje tą, kuriam būtų nežinoma kryžiaus simbolika, tačiau tikrai ne visiems tai yra pergalės prieš blogį ženklas, ne kiekvienas ir sau yra atradęs Kryžių. Šio himno priegiesmis ragina įsižiūrėti į Kryžių kaip asmeninės kovos su blogiu ir nuodėmingumu ginklą, priskiriant pergalę ne sau, bet Kristui, kuris Kryžiaus kančia atpirko kiekvieną žmogų.

Psalmė apgieda Išrinktosios Tautos pasitikėjimą Dievu, sudedant visas viltis į Jį, kaip vienintelę apsaugą, išreiškiant tai apibendrintu sakiniu, nuolat išnyrančiu ir šiame himne: Jis – mano Dievas, kuriuo pasitikiu. Tai ir tikėjimo išpažinimas, skelbiantis psalmininko, bet taip pat ir kiekvieno tikinčiojo ar bendruomenės artimą santykį su Dievu. Santykį, kuriame Dievas nėra ideologija, idėja ar energija, bet pažįstamas, mano Dievas. Tai – ne prieš mus, bet mūsų pusėje esantis Dievas. Būtent todėl Jį galime vadinti įvardžiu mano. Kaip mano gimtinė, mano tėvynė, mano šeima, taip ir mano Dievas: man brangus, man pažįstamas. Mano Dievas – Dievas, kurio vardas mums žinomas, kurio šaukiantis visada bus atsiliepta. „Kai šauksis manęs, aš jo išklausysiu“ (91,15).

Tuo pačiu suvokiant, kad ir Jam nesame svetimi, kad ir Jam esame be galo svarbūs ir kiekvieno mūsų vardas Jam yra susijęs su brangia istorija. Šio santykio dėka nepatirsime pralaimėjimo, net jei gyvenime ir jaučiame priešiškumą ar nesėkmes. Svarbu suprasti, kad ši eilutė nėra maginė invokacija, kurią ištarus, it po kokio burtažodžio, turėtų išnykti bet kokie išbandymai ir vargai.  Šis sakinys nurodo į tai, kad visame kame regime Dievo buvimą kartu ir būtent tai teikia vilties ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai, nes Jam esant kartu, kad ir kas benutiktų, visa galime pakelti.

Dar daugiau, turime viltį, jog paskutinis Žodis priklauso ne priešui, ne nuodėmei ir ne mirčiai, bet išgelbėjimui ir gyvenimui. Prasmingai ir ši psalmė baigiasi būtent Dievo tariamais žodžiais, aptariančiais artimą santykį, kuris yra pažado saugoti ir ginti pagrindas. „Kas mane myli, tą aš gelbėsiu, – ginsiu jį, nes jis žino mano vardą“ (Ps 91, 14).  Šiuo pažadu galime neabejoti, nes Dievas visuomet laikosi savo Žodžio.

Jis ištrauks tave iš medžiotojo kilpos, iš pražūtingo maro. Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi prieglaudą. Tau nereiks bijot nakties baisumų, nei strėlių, švilpiančių dieną. Nebaugins tavęs patamsyje maras, nė siaučiantis sunaikinimas.

Pasaulis šios psalmės kontekste suvokiamas kaip medžioklės vieta, kur šėtonas (pristatomas paukštininko bei medžiotojo metafora), pasitelkęs spąstus ar tinklą kėsinasi į žmogų – gležną paukštelį. Pražūtingas maras bei siaučiantis sunaikinimas – masiškai ištinkanti liga, blogio jėgų epidemija, be gailesčio atimanti gyvybę, staigiai ištikdama be perspėjimo ir galimybės apsisaugoti. Jėgų disproporcija ir jokių svertų nebuvimas nepalieka nė menkiausios galimybės apsiginti pačiam.

Psalmininko aptariamas pavojus nėra tik akimirka, kuriai atlaikyti sukaupiamos visos jėgos. Tai – nuolatinis pavojus, jam nėra galo. Naktis Biblijoje yra plėšrūnų ir plėšikų laikas. Laikas, kai auka yra labiausiai pažeidžiama; laikas, kai negali matyti atslenkančio pavojaus. Ypač, jei tai liga ar pati sėlinanti mirtis, kuriai natūraliai priskiriamas tamsos įvaizdis. Šalia to, psalmės autorius skelbia, kad ir diena nėra saugus laikas, nes vidudienio karštis pribaigia stokojantį pavėsio ir vandens. Šėtonas kėsinasi į žmogų be perstojo, dieną ir naktį, panaudodamas įvairiausius įrankius: spąstus, tinklą, užnuodytas strėles. Visi šie ginklai sunkiai iš anksto numanomi, ištinka staiga, be jokio perspėjimo. Visa tai veda į nuolatinį baimės jausmą. Ir tai – šėtono strategija: įbauginti ir priversti suabejoti Dievu, iškreipti žmogaus santykį su Dievu, sugriaunant pasitikėjimą. Psalmininkas neabejodamas išpažįsta, kad vienintelė viltis yra Dievas ir santykis su Juo, Jam visa pavedant.

Psalmėje apgiedamas jauniklis iš tiesų silpnas, bet ne vienas. Nes Biblijos Dievas nėra sau, bet Dievas su. Dievas Emanuel – Dievas su mumis. Ir todėl jauniklį paukščiuką gali apsaugoti Esantysis kartu. Jo tvirtas snapas ar platūs sparnai. Dievas šiose eilutėse pristatomas kaip galingas erelis, saugantis savo lizdą.  Nors daug svarbiau šiame sakinyje ne pristatoma galingo paukščio jėga, gebanti apsaugoti piktų jėgų puolamą paukštelį, bet motyvasl dėl kurio jis ginamas. Dievas žmogui yra tarsi motina, kuri apglėbia baimę jaučiantį jauniklį. Lizdas yra tai, kas brangiausia paukščiui, ko jis niekad neapleis. Ir todėl tikinčiam žmogui nėra ko bijoti. „Nebijosi“ – tai Dievo ištarmes lydintis paraginimas ir padrąsinimas. Nes nepaisant visų pavojų dieną ir naktį, Viešpaties pastogė yra saugi užuovėja nakčiai užklupus, Jo sparnai – gaivinantis pavėsis dieną. Krikščionišku žvilgsniu žvelgiant, tai – Bažnyčios metafora, Ji – apsauga, tvirtovė, atgaiva. Joje žmogus gali jaustis saugiai. Bažnyčia – priešnuodis šėtono propagandai, baimės kultūrai.

Psalmės autorius ragina nepasiduoti pagundai nepasitikėti Dievu, pagundai nepasitikėti santykiu, nes Jis neva negelbėja. Panašų gundymą patiria kiekvienas žmogus. Visada atrodys racionaliau ir patikimiau pasikliauti kita logika. Šiuo gundymu buvo gundomas ir Jėzus, iškreipiant santykį su Tėvu, pasikliaunant tik savimi. Ironiškai šėtonas cituoja Jėzui dykumoje būtent šios psalmės eilutes, gundydamas iškreipti santykį su Tėvu: Jis juk palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eisi. Jie neš tave ant savo rankų, kad kojos į akmenį neužsigautum“ (91,11-12). Ir nutyli sekančius žodžius apie jį patį: „Sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną“ (91,13).

Būtent tai įvyksta per Jėzaus klusnumą ir visišką pasitikėjimą Tėvu, atvedusiu iki kryžiaus. Ant Kryžiaus apsireiškia ir kulminacinis mūsų Viešpaties gundymas. Kiekvienai pašaipai, kiekvienam pasityčiojimui, ištartam prie Nukryžiuoto, bendras vienas dalykas:  jie susiję su tuo, ką Jėzus gali padaryti sau, kad išsigelbėtų. Jėzus gundomas nužengti nuo Kryžiaus ir išgelbėti save.   Didžioji ironija yra ta, kad jei Jėzus būtų išgelbėjęs save, Jis nebūtų išgelbėjęs mūsų.  Kryžius tuomet liktų iš tiesų pralaimėjimo ženklu. Bet dabar Jis yra mūsų priešnuodis, mūsų Pergalė: Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms gyventume teisumui Jo žaizdomis išgydyti visi. (1Pt 2,24).

Pabaigai, siekiant apibendrinti jubiliejinių metų himną ir išryškinti vienijančią atskiras himno dalis giją, labiausiai tinkantis tam žodis – drąsa.  Ji kyla iš pasitikėjimo ne savo, bet Dievo jėgomis, Jo planu.

Vilniaus Kalvarijų istorija byloja, jog ne visi laikai jai buvo palankūs. Tarybiniais metais išsprogdintos koplytėlės turėjo skelbti pralaimėjimą, turėjo priversti suabejoti Dievu. Taip, priešai siautėjo, tačiau pergalė priklausė ne jiems. Koplytėlės atstatytos ir Kryžiaus Kelio pamaldumas nesunaikintas. Tai išliko ir tebesitęsia santykio su Dievu ir pasitikėjimo Juo dėka, nepasiduodant įbauginimo logikai. Tokia ir kiekvieno himno užduotis: drąsinti pergalei.

„Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!” (Rom 8,31). Būtent tai skelbia visuotinė Bažnyčia, nuolat įsižiūrėdama į Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Šiame Bažnyčios chore, giedančiame Pergalės himną, girdimas ir Vilniaus Kalvarijų balsas – jau  350 metų.“                                    

Vilniaus Kalvarijų (Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios) parapijos informacija