Norbertas (dešinėje) priima augustinijonų Regula iš šv. Augustino rankų. Iš "Vita Sancti Norberti," 12 a. manuskripto. Wikipedija

Birželio 6 d. minime šv. Norbertą (1080-1134), vyskupą, vienuolį.

Norbertas gimė Ksantene, Prūsijoje. Prieš tapdamas vienuoliu, gyveno kaip nerūpestingas dvariškis. Vienos medžioklės metu patyrė regėjimą, pakeitusį tolimesnį jos gyvenimą. 1115 m. Norbertas buvo įšvęstas kunigu. Po 3 metų pardavė visus savo dvarus ir turtą, pinigus išdalino vargšams, o pats gavo popiežiaus Gelazijaus leidimą pamokslauti po visą šalį.

Kartu su Cambrai arkivyskupo kapelionu pal. Hugonu Fosiečiu Norbertas aptarė naujo ordino įkūrimo idėją. Vyskupas Baltramiejus padovanojo Norbertui žemės sklypą Premonste grafystėje. 1120 m. čia įsikūrė pirmieji trylika premonstransijonų ordino narių. 1121 m. pabaigoje jų jau buvo 40. Vienuoliai vadovavosi papildyta šv. Augustino regula. Popiežius Honorijus II 1125 m. patvirtino ordiną. Iki to meto Norbertas jau buvo įkūręs 8 abatijas ir 2 vienuolynus.

Kai Šampanės grafas Teobaldas panoro įstoti į jo ordiną, Norbertas atsakė, kad, jo nuomone, grafas netinkam vienuoliniam gyvenimui. Jis pasiūlė Teobaldui vesti, dirbti įprastus darbus ir kartu ištikimai laikytis regulos reikalavimų ir apeigų. Tai pirmasis atvejis, kai pasaulietis prisijungė prie religinio ordino kaip tretininkas.

1126 m. Norbertas karaliaus Lothairo buvo paskirtas Magdeburgo vyskupu. Nepaisydamas didelio pasipriešinimo ir trijų pasikėsinimų į gyvybę, jis atgaivino krikščionybę šioje vyskupijoje. Paskutiniais savo gyvenimo metais Norbertas padėjo popiežiui Inocentui II kovoti su schizmatine antipopiežiaus Anakleto II veikla Vokietijoje, taip pat dirbo imperijos kancleriu. Jis mirė Magdeburge, Saksonijoje, o 1582 m. popiežius Grigalius XIII jį paskelbė šventuoju.

„Šventųjų gyvenimai“