Kard. Reinhard Marx. EPA nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš trečiojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ numerio

Kardinolas Reinhardas Marxas (g. 1953) – teologijos daktaras, 1996–2001 m. krikščioniškos sociologijos profesorius Teologijos fakultete Paderborne, 2002–2008 m. Tryro vyskupas, nuo 2008 m. Miuncheno-Freizingo arkivyskupas. Popiežiaus Pranciškaus yra paskirtas į devynių kardinolų tarybą, besirūpinančią Romos Kurijos reforma. Be to, kardinolas Marxas yra Vatikano Ekonomikos tarybos koordinatorius ir Vokietijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, kurį laiką ėjo Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos prezidento pareigas. Publikuojamas tekstas yra atsakymas į Vokietijos katalikiško savaitraščio Christ in der Gegenwart straipsnį „Kaip atnaujinti krikščionišką tikėjimą?“, skelbtą NŽ-A (2018, Nr. 8). Iš vokiečių kalbos vertė Paulius Galubickas.

Žmonės tiki Dievą. Taip pat ir mūsų laikais. Krikščioniškas tikėjimas visada turėjo įvairias išraiškos formas, tačiau kiekvieno tikėjimas yra įvilktas į Bažnyčios tikė­jimą. Tikėjimas reiškiasi bendruomenėje. Tikėjimas kuria bendruomenę. Popiežius Benediktas XVI yra gražiai pasakęs: „Kas tiki, niekada nėra vienas“. Tai buvo jo kelionės į Vokietiją 2011 m. šūkis. Gerai, kad Christ in der Gegenwart jau septyniasdešimt metų padeda skleisti tikėjimą ir kritiškai apie jį diskutuoja. Už tai esu dėkingas.

Bažnyčios gyvenimo centre yra tikėjimas triasmeniu Dievu, kurį viešai liudija Bažnyčia. Net ir po daugelio metų, praleistų tokiame tikėjime lyg namuose, didžiausias mano gyvenimo ir mąstymo nuotykis tebėra atrasti kelią į bendrystę su šiuo beprotiškai mylinčiu Dievu, kuris save apreiškia ir dovanoja kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Šiandien kai kuriose pasaulio vietose jaučiama tikėjimo krizė, todėl norėčiau padrąsinti tokiam tikėjimui ir tikėjimo liudijimui. Pagrindinė Bažnyčios užduotis yra atverti visiems žmonėms kelius, kuriais eidami jie surastų Dievą ir leistųsi būti Dievo surasti.

Dievas – tai staigmena

Dievas nėra mūsų nuosavybė. Dievas mums nepriklauso. Net ir kaip Bažnyčia mes stovime prieš Jį maldaudami, tylėdami ir stebėdamiesi. Tačiau esame įpareigoti parodyti, kad Nesuprantamasis tapo sup­rantamu Jėzuje Kristuje. Popiežius Pranciškus savo apaštaliniame paraginime Gaudete et exsultate įspėja nesisavinti Dievo visažinyste ar valdžios siekimu, arogancija ar tikėjimo suprimityvinimu, nes „Dievas mus pranoksta be galo, visada yra staigmena, ir mes negalime numatyti, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis su juo susitiksime, nes susitikimo laikas, vieta ir būdas nuo mūsų nepriklauso. Kas trokšta tai aiškiai bei patikimai žinoti, tas siekia valdyti Dievo transcendenciją“ (41).

Galbūt kaip niekada anksčiau Dievo tautos bendruomenei reikia suprasti, ką reiškia tikėti ir šį tikėjimą išpažinti, taip pat ir viešai, bet ne kaip užtikrintą teigimą, o kaip kvietimą. Mes juk matome, kad viešai yra abejojama tiek Bažnyčia, tiek tikėjimu. Sekuliarizacija mūsų šalyje tapo realybe. Kartu religija bendrąja prasme vėl atlieka vis svarbesnį vaidmenį viešosiose diskusijose, visų pirma, kalbant apie politines pozicijas, bet taip pat ir aptariant religijų skirtumus. Nors ir nepasitvirtino sena sekuliarizacijos tezė, tačiau veiksminga evangelizacija tebėra didelis iššūkis Bažnyčiai tokiame pasaulyje ir kultūroje, kur transcendencija nėra savaime suprantama gyvenimo dalis ir kur save apreiškiančio Dievo per Jėzų Kristų tiesą reikia praktiškai įrodinėti gyvenime. Institucijos amžius ir autoritetas neapsaugos nuo nuosmukio ir netaps atsinaujinimo šaltiniu.

Bažnyčia be ribų

Krikščionys kaip tikinčiųjų bendruomenė su savo žinia ir tarnyste yra reikalingi. Globaliame, tarpusavio ryšiais susijusiame pasaulyje, turinčiame įvairias vertybių sistemas, įsitikinimus ir tikėjimo praktikas, tampa vis svarbiau įtikinamai ginti savo pozicijas. Mūsų dienomis žmonės vis dar kenčia dėl viešo tikėjimo išpažinimo ir yra dėl jo persekiojami. Nors mes ir nesame persekiojami, tačiau būtų neprošal susimąstyti apie tai, ar visa tikinčiųjų bendruomenė visame pasaulyje, kalbėdama tikėjimo išpažinimą ir tardama visą tikėjimą apibendrinantį žodį „Amen!“, negalėtų broliškumo ženklan turėti mintyje ir tas seseris bei brolius, kurie šio pasaulio režimuose ir sistemose to „Amen!“ negali laisvai ištarti.

Iš tikėjimo išpažinimo norėčiau išskirti vieną sakinį, kuris leidžia išmatuoti krikščioniško tikėjimo platybes. Mes meldžiamės sakydami „tikiu vieną, šventą, katalikišką, apaštalinę Bažnyčią“, naudodami keturis būd­vardžius vieną, šventą, katalikišką, apaštalinę. Šiuose keturiuose būdvardžiuose atsiskleidžia visa ekleziologija, tačiau jos visos nepajėgsiu čia atskleisti. Pateiksiu savo asmeninį požiūrį į šiuos keturis esminius punktus, kurie man yra svarbiausi, kalbant apie krikščioniško tikėjimo atsinaujinimą.

Kard. Reinhard Marx. EPA nuotrauka

Tikiu vieną Bažnyčią. Viltis, kad Bažnyčia taps viena, neleidžia mums nurimti. Vienybė įvairovėje tiek parapijoje, tiek gyvenime, tiek kultūroje, tiek visų pirma ir ekumenizme. Mes negalime būti vienoda Bažnyčia, bet turime būti Bažnyčia, kuri priima įvairovę, ją myli ir įkūnija tikėjime. Savaime aišku, kad tai yra didelis teologinis iššūkis. Ir tai tebėra didelis iššūkis ekumeniniame dialoge, kuriam esame bendrai įsipareigoję. ­Turėkime drąsos įvairovei, kuri susivienija tikėjime!

Tikiu šventą Bažnyčią. Ir iš karto kyla klausimas, ar gali ši Bažnyčia po visų dabarties ir praeities istorijų iš tikrųjų būti šventa? Tačiau šventumas nėra pirmiausia moralinė sąvoka. Žodis šventa man reiškia transcendenciją, susitikimą su Jėzumi Kristumi. Kur yra tos tikėjimo vietos, kuriose ne žmogus kažką daro, o Dievas veikia mumyse? Šias vietas Bažnyčia vadina sak­ramentais, nes juose pagrindinis veikėjas yra Kristus. Man sakramentai yra šventumo vietos, kuriose Dievas nori ypatingu būdu susitikti žmogų. Bažnyčios šventumas šia prasme irgi reiškia tai, kad joje vyksta kažkas, kas kyla ne iš jos pačios, bet iš Dievo. Todėl autentiškai ir dvasingai švenčiama liturgija yra krikščioniško tikėjimo centras tiek dabartyje, tiek ateityje. Turėkime drąsos suteikti erdvės Dievui!

Tikiu katalikišką Bažnyčią. Kai popiežius kalba, kad reikia eiti į pakraščius, tai reiškia – į žemės pakraščius, į žmonių ribines situacijas, kad ten būtų skelbiama Evangelija, kad Evangelija pasiektų visus žmones. Tai reiškia katalikiškumą visa apimančia prasme ir tai yra visų tikinčiųjų Bažnyčioje uždavinys. Apaštaliniame paraginime Evangelii gaudium popiežius Pranciškus primena Bažnyčiai, ką reiškia katalikiškumas: „Tautų, kurios kiekviena patiria Dievo dovaną pagal savo kultūrą, įvairove Bažnyčia išreiškia savo autentišką katalikiškumą ir ‘įvairialypio Bažnyčios veido grožį’“ (116). Ryžkimės ir mes būti katalikais šia pirmine prasme! Katalikiškumas reiškia ne konfesiją, o apima visus pakrikštytuosius, kurie priklauso Kristaus Kūnui.

Tikiu apaštalinę Bažnyčią. Apaštališkumas veda mus prie ištakų. Išpažinti apaštalinę Bažnyčią reiškia, kad mes tikime tais apaštalais, kurie, patyrę Velykas, pirmieji žengė keliu. Jie yra pirmieji prisikėlimo liudininkai, pirmieji tikėjimo liudytojai. Šia prasme vyskupai yra apaštalų įpėdiniai. Be abejo, tai yra aukšti reikalavimai, bet jie aiškiai parodo, kad esame sujungti su ištakomis. Mes nekuriame naujos Bažnyčios, nepradedame nuo nulio, bet keliaujame ilgu Dievo tautos keliu, prasidėjusiu Evangelijoje, kuri mums rodo kelią. Tad drąsiai keliaukime kaip įpėdiniai ir būkime apaštalai, Evangelijos skelbėjai!

Džiugūs liudytojai

Tikėjimo išpažinimas ir „Amen“, ištartas tokiam tikėjimui, sujungia mus, krikščionis, tarpusavyje ir stip­rina bendruomenę. Todėl linkėčiau sau, kad net ir šiais krizės laikais mes nuolat naujai išpažintume tokį tikėjimą. Mes, kaip tikintys žmonės, pasitikime šiais Jėzaus žodžiais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šis pažadas, kad Kristus eina kartu su mumis, nereiškia, jog mums nereikia sutelkti gebėjimų, jėgų ir mąstymo, kad atsilieptume į šių laikų iššūkius ir būtume žmonių Bažnyčia. Kalbu ne apie Bažnyčios kaip institucijos išlikimą, o apie tai, kaip su tikėjimu, įsitikinimu ir tikėjimo jėga skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją kaip galima daugiau žmonių ir būti Dievo karalystės ženklu. Nei tikėjimas, nei Bažnyčia nėra tikslas savyje ar uždaras ratas, kuriam užtenka savęs paties ir kuris džiaugiasi, kad kiti nedrumsčia ramybės. Priešingai, asmeninis tikėjimas bendruomenėje skirtas visam pasauliui, kiekvienam konkrečiam žmogui.

Šis misionieriškas, evangelinis impulsas, kurį ypač sustiprino popiežius Pranciškus, turėtų mums padėti tapti džiugiais tikėjimo liudytojais šiandieniniame pasaulyje. Naujus kelius ir atsakymus į nūdienos iššūkius mes atrasime dvasinio ieškojimo įvairovėje, kai vieni su kitais kalbėsimės ir dalinsimės tikėjimu. Veikimas, tikėjimo praktikavimas irgi yra tikėjimo dalis. Todėl popiežius Pranciškus apaštališkame paraginime Gaudete et exsultate pabrėžia didelę palaiminimų svarbą ir nurodo, kad „krikščionybė sukurta pirmiausia tam, kad būtų praktikuojama, o jei yra apmąstymo objektas, tai vertinga tik tiek, kiek padeda gyventi Evangelija kasdieniame gyvenime“ (119).

Naujasis židinys