Unsplash.com nuotrauka

Šis tekstas yra ilgamečio amerikiečio profesoriaus laiškas jaunam, knygas skaityti mėgstančiam žmogui, klausiančiam „ką turėčiau daryti norėdamas tapti intelektualu?“. Straipsnio autorius – PAULIS J. GRIFFITHSAS, katalikų teologijos profesorius. Žurnalo „First Things“ redakcijai maloniai leidus, tekstą į lietuvių kalbą išvertė Augminas Petronis.

[...]

Įtariu, kad dalykai, apie kuriuos nori mąstyti, kurie sužadina tavo intelektualinį apetitą, yra sudėtingi ir dideli klausimai – temos, apie kurias jau daug mąstyta ir rašyta, ir temos, tiek sudėtingos, kad galėtų pareikalauti viso gyvenimo svarstymų. Ką turėtum daryti, norėdamas pasiruošti tokiam gyvenimui?

Pirma, turi surasti apie ką mąstysi. Šios paieškos kartais būna lengvos, tačiau gali būti ir nepaprastai sunkios. Galima tai lyginti su įsimylėjimu. Yra begalė temų, apie kurias gali mąstyti, lygiai kaip yra begalė žmonių, kuriuos gali įsimylėti. Bet nė vienu iš šių atvejų negali pasirinkti, pamėgindamas visus variantus ir spręsdamas, kuris iš jų labiausiai tinka. Įsimylėti gali tik tą, kuris esti tau prieš akis, o tai, ką matai, tau didele dalimi suteikė vieta, kurioje esi, ir atsitiktinumas. Tarp tų nuolat sutinkamų žmonių atsiranda keli, kuriuos įsimyli, o tarp jų, galbūt, yra vienas konkretus asmuo, su kuriuo norėtum susieti savo gyvenimą. Taip yra ir su įvairiomis mąstymo temomis. Kai tavo žvilgsnis patraukiamas, prasideda flirtas – daugiau sužinai, susirandi bendraminčių, žmonių, su kuriais gali diskutuoti, ir kartais, anksčiau nei tai supranti, potenciali tema jau būna išsiskleidusi priešais tave, o tavasis intelektualinis kursas – jau nustatytas. Tam nėra algoritmo – tai įvyks arba ne.

Iš tavo laiško ir ypač autorių, kurių darbus mėgsti skaityti, sąrašo sprendžiu, kad šiuo metu esi labiau įsimylėjęs idėją būti intelektualu, nei kokią nors temą. Norėtum tiesiog būti vienas iš žmonių, rašančių tokias knygas kaip „Apie kitų skausmą“ (Susan Sontag knyga – red. past.)  ar „Lamrim chenmo“ (Tibeto budistų dvasinių praktikų rinkinys – red. past.) užuot giliai įsitraukęs į sunkų minties darbą kokia nors konkrečia tema. Tai gali būti ženklas, kad dar nesi subrendęs, kaip kad Augustinas sakė apie save patį jaunystėje: esi veikiau įsimylėjęs meilę, nei tiesiog įsimylėjęs. Dauguma norinčių būti rašytojais nerašo romanų, nes jiems iš tikrųjų nelabai įdomu tuo užsiimti. Veikiau juos žavi vaizdinys ar vaidmuo nei tai, ką iš tikrųjų daro žmonės, prisiimantys šiuos vaidmenis. Gali būti, kad taip yra ir su tavimi, jei taip, susižavėjimas išblės, kai tapsi vyresnis ir užsiimsi kuo nors artimesniu šiurkščiai materialios būtinybės žemei.

Bet tavo mėgstamų tekstų sąrašo įvairialypiškumas ir eklektika išduoda ir kai ką kito, daug įdomesnio. Galbūt tapsi diletantu – mėgsi apmąstomus dalykus ir stengsiesi iš visų jėgų, tačiau jie tau greitai atsibos ir apie nieką negalėsi mąstyti ilgą laiką. Tu daug skaitysi ir (galbūt) daug rašysi, bet domėsiesi labai skirtingomis temomis, o paskaitęs ir šį tą parašęs, nukreipsi žvilgsnį kur nors kitur. Protingi, tačiau paskubomis besimokantys žmonės dažnai yra būtent tokie. Jie turi mąstymui reikalingas dovanas, tačiau stokoja kantrybės sutelkti dėmesį lėtam, ištęstam žvilgsniui (jo pobūdį dar aptarsiu). Fragmentiškai besimokančiųjų intelektualinis gyvenimas blyksteli, tai šen, tai ten ištrykšta kaip šaltinis, sužiba tarsi jonvabaliai naktį, bet nieko neapšviečia ilgam laikui. Kai kurie iš tavo mėgstamų autorių turi tokių bruožų. Tai iš dalies būtų galima pasakyti apie, pavyzdžiui, šv. Augustiną, Johną Henry Newmaną bei Susaną Sontag.

Norėčiau tave įspėti dėl šios tendencijos. Ji nėra iš esmės bloga. Diletantai gali sukurti idėjų teikiančių ir mąstymą stimuliuojančių darbų ir, kaip sako šis žodis, dažnai tikrai myli tai, apie ką mąsto, net jei įsimylėjimas netrunka ilgai. Be to, nėra ryškios skirties tarp diletantų darbų ir intelektualų darbų; šios kategorijos persikloja, todėl dažnai, net pačiuose diletantiškiausiuose darbuose galima rasti intelektualinio audinio siūlų. Nėra lengva pasakyti, kada intelektualas tampa diletantu ar diletantas – intelektualu. Vis dėlto, tai dvi skirtingos kategorijos ir kiek imsiesi diletantizmo, tiek tolsi nuo rimto intelektualinio darbo.

Paskutinis įspėjimas dėl temų. Neprivalai rinktis tik to, ką mėgsti – analogija su įsimylėjimu šiuo atveju negalioja. Tavo objektas gali būti dalykas, kurį laikai prieštaringu ar nemaloniu. Man, pavyzdžiui, tokie yra stalinizmas, kriketas ar gamelanų muzika. Nežinau apie tavo skonį tiek daug, kad galėčiau pasakyti, kas būtų įtrauktina į tavąjį sąrašą. Reikia, kad tema būtų įdomi, o ne mėgstama. Yra tiek pat intelektualinės mėsos, kurią galima sukramtyti mąstant apie nemėgstamas, kiek ir apie mėgstamas temas, o kadangi intelektas didele dalimi veikia remdamasis išskyrimo principu, analizuoti, kas viename ar kitame dalyke yra blogo, gali būti intelektualiai produktyviau nei parodyti, kas jame yra gera ir teisinga. Patariu rinktis ne tai, ką mėgsti, bet tai, kas sukelia minčių. Galbūt tai vienas ir tas pats, bet taip tikrai neprivalo būti.

Taigi, rask temą mąstymui, kuri būtų pakankamai sudėtinga, kad galėtum ilgai prie jos dirbti. Tema, apšviesta minties šviesos, tarsi juvelyro per lupą tyrinėjamas deimantas, turėtų pasirodyti esanti daugiamatė, įvairiapusiška ir sudėtinga. Ir nenustok apie ją mąstyti.

Unsplash.com nuotrauka

Antra, prireiks laiko. Intelektualiniam darbui reikia skirti bent tris valandas per dieną, išskyrus sekmadienius ir retas atostogas. Šiomis valandomis turi atsiriboti nuo bet kokios dėmesį atitraukiančios veiklos: jokių skambučių, jokio elektroninio pašto, jokių susirašinėjimų, jokių susitikimų. Tik tu. Tik mąstymas ir visa kita, kas tiesiogiai padeda mąstyti (skaitymas, rašymas, eksperimentavimas). Nieko daugiau. Intelektualiai dirbant mintys dėliojasi lėtai, darbas pasižymi specifiniu tempu. Tai ne šuoliavimas nuo vienos „Eureka!” akimirkos prie kitos, nors, jei tau pasiseks, gyvenime gali pasitaikyti ir tokių momentų. Tačiau paprastai intelektualinis darbas yra lėtas procesas, kasdienė veikla. Nesvarbu, apie ką mąstytum, reikės, kad mąstytum apie tai daug, ilgą laiką. To padaryti nepavyks, jei kas akimirką būsi atitraukiamas ar leisi atsirasti ilgoms pertraukoms tarp darbo sesijų. Laikas be pertrūkių yra erdvė, kur dirbamas intelektualinis darbas. 

Šį reikalavimą sunku įgyvendinti, nors ir lengva suprasti. Daugumos žmonių gyvenimai tokios galimybės nesuteikia: didžiąją dalį dienos jie praleidžia siekdami įgyti išgyventi leidžiančių gėrybių, o pertraukos ir stabtelėjimai jų rutinoje yra reti ir nenuspėjami. Trys valandos kasdien be trukdžių ir dėmesį atitraukiančių smulkmenų – daugumai neįsivaizduojama prabanga, tiek dabartiniais laikais, tiek praeityje. Tačiau tu man rašai iš turtingiausios pasaulio šalies, kurioje didelė dalis gyventojų naudojasi šia prabanga arba galėtų ja naudotis, jei turėtų daugiau disciplinos ir vaizduotės. Pilna darbo diena duonai užsidirbti nebūtinai yra kliūtis (sakoma, kad Williamas Faulkneris rašė „Kai aš gulėjau mirties patale“ tarp vidurnakčio ir ketvirtos valandos ryto, dirbdamas naktine pamaina elektrinėje). Taip pat santuoka ar vaikų auginimas nebūtinai yra kliūtis, nors rūpinimasis vaikais, ligoniais ar seneliais visą dieną be pagalbos yra rimtas trukdis. Kadangi gyveni ten, kur gyveni, ir tau jau buvo suteikta ši prabanga – laikas skaitymui ir mąstymui – tikėtina, kad reikalavimą galėsi įgyvendinti, jei tik norėsi. Gali tekti smarkiai apriboti ir disciplinuoti apetitą maistui, drabužiams, seksui ir pramogoms, nes visa tai brangu; gali tekti atsisakyti kai kurių vartotojiškų gėrybių, be kurių, kaip sakoma, neįmanoma gyventi; gali nukentėti santykiai su kai kuriais žmonėmis. Bet tai įmanoma. Tu jaunas, tad gali ir turi pradėti planuoti jau dabar.

Laikas be trukdžių reiškia atsiskyrimą, o su juo dažnai ateina ir vienišumas. Vienatvė gali būti nemaloni. Bet joje galima daug ko išmokti. Kai vienišumas siūlosi į kompaniją, tampydamas tave už rankovės, pakviesk jį prisidėti prie tavo darbo. Jo draugija suteiks tavo mąstymo laikui netikėtų prisilietimų ir gali tiek padėti, tiek trukdyti. Išmok darbo metu būti vienas.

Pexels.com nuotrauka

Trečia – treniruokis. Kai jau žinai apie ką nori mąstyti, dar reikia įgyti minties plėtotei reikalingus gebėjimus ir žinias. Šiais laikais dažnai manoma, kad tam reikalingos universitetinės studijos. Jos gali būti naudingos, tačiau nėra būtinos. Universitetai ėmė dominuoti neseniai. Be to, kai kurie žmonės iš tavo mėgstamų autorių sąrašo suformavo ir išlavino savo mąstymą ne akademinėje bendruomenėje. Taigi, nepainiok lavinimosi su moksliniais laipsniais.

Pats svarbiausias įgūdis yra neįtikėtinai sunkiai įgyjamas – dėmesys. Intelektualai nuolat apie ką nors mąsto, todėl jiems reikia mokėti sutelkti dėmesį į mąstymo temą ar objektą. Dėmesį galima įsivaizduoti kaip ištęstą, lėtą, susidomėjusį ir nustebusį žvilgsnį. Galbūt mąstysi apie kupranugarius – kaip jie tapo tuo, kuo yra; kas iš tiesų jie yra; kaip aprašyti kupranugario fiziologiją ir įpročius; kokie kupranugarių gebėjimai; kuo šie gali būti naudingi žmonėms; kaip jie pristatomi literatūroje ar apdainuojami dainose; koks jausmas joti ant kupranugario. Kupranugariai stebina jau iš pirmo žvilgsnio, bet, iš tikrųjų, lygiai taip pat įdomios yra ir kitos temos. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad išvis esti kažkas, apie ką galime mąstyti. Apie šias esmines smalsumą žadinančius staigmentas galvoja metafizikai ir teologai. Jiems susitelkti į savo temas reikia ne mažiau nei kupranugarių mėgėjams.

Ištęstas, lėtas, nustebęs žvilgsnis reikalauja įdirbio. Mes greitai priprantame prie mus supančių dalykų, todėl kai į ką nors pažvelgiame keletą kartų, tai nustoja kelti nuostabą. Jei dalykas nei pavojingas, nei teikia naudą, greitai tampa nematomas. Tam yra daug priežasčių (būtinybė išgyventi, nuopuolio faktas), bet kad ir kokios būtų šių klausimų galutinės išvados („galutinės išvados“ irgi yra apmąstymų vertas klausimas), rezultatai rodo, kad mums sunku sutelkti dėmesį.

Tau pasidarys nuobodu. Jei esi bent truputį panašus į mane, lengvai išsiblaškai. Pernelyg greit nuspręsi, kad jau baigei nagrinėti klausimus, apie kuriuos mąstei. Iš tikrųjų, nieko neįmanoma visiškai išnagrinėti: jokio gamtos pasaulio artefakto ar savybės, jokio asmens, santykių, jokių abstrakcijų. Realių skaičių aibė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti turinti pakankamai aiškų apibrėžimą ir bruožus, kad užtektų ne daugiau dešimties minučių mintijimo, bet iš tiesų tai tėra vartai į pabaigos neturintį abstrakčių santykių pasaulį (greitai pradėsi mąstyti apie, pavyzdžiui, natūraliųjų skaičių aibės elementų skaičių). Geras matematikas žino, kaip pasitelkti dėmesį, kad skaičių pasaulis parodytų neišsemiamą atrodytų paprastų dalykų gelmę ir nuvestų, naujais minties keliais ar link senų problemų sprendimų. Taip yra mutatis mutandis su kupranugariais, Henrio Jameso romanais, JAV pilietiniu karu, eismo spūstis reguliuojančiais algoritmais, Trejybės doktrina (nemažiau nei su pačia Trejybe) ir, akimirkai kilstelint žvilgsnį dar aukščiau – su klausimu, kaip atskirti vieną mąstymo temą nuo kitos, kas šioje pastraipoje priimama kaip savaime suprantamas dalykas.

Kaip įveikti nuobodulį ir išugdyti dėmesingumą? Kaip išmokti žiūrėti į tą patį dalyką ar dalykus vėl ir vėl, kad vis daugiau skirtingų pusių, aspektų, problemų ir sprendimų taptų matomi? Nėra jokio dvylikos žingsnių vadovėlio. Veikiau žinojimas, kad dėmesys būtinas intelektualiniam darbui ir kad lavinamas jis atneš netikėtų vaisių ir kad nesvarbu, koks yra pasirinktas objektas, dėmesys „neišsems“ to, į ką yra nukreiptas. Svarbu žinoti, kad ankščiau ar vėliau teks susidurti su nuoboduliu, kurį kels apmąstomos temos. Reikia nesistebėti tokia sausra ir stengtis įausti nuobodulį į savo dėmesio raštą (panašiai, kaip atsiskyrimą ir vienatvę). Galų gale, tai praktikos ir reguliarių pratybų reikalas, to mokomasi, kaip grojant pianinu ar žaidžiant skvošą. 

Unsplash.com nuotrauka

Nors nėra sėkmę garantuojančio dėmesio lavinimosi recepto, yra būdų jį mankštinti. Vienas iš svarbesnių – savo noru reguliariai imtis tam tikros veiklos. Mokytis groti instrumentu, eiti į Mišas kasdien, medituoti pagal savo kvėpavimo ritmą, kiekvieną dieną eiti pasivaikščioti tuo pačiu maršrutu (kaip Immanuelis Kantas Karaliaučiuje) – visa tai gali padėti miklinti dėmesingumą, jei tik omenyje turėsi šį tikslą. Tokia veikla gali padėti suprasti, kad kiekviena detalė yra begalinė, o nuobodulio keliamas prasiblaškymo poreikis, galų gale, tėra tik negebėjimas sutelkti dėmesį.

Esama ir kitokios naudos: kai laikui bėgant išmoksi kultivuoti dėmesingumą, atrodys, jog tai kainuoja vis mažiau pastangų. Būsi vis labiau pripildomas to, į ką nukreiptas dėmesys. Susitelkusiam žmogui lieka nedaug erdvės sąmoningam savo dėmesio pajautimui ar, juo labiau, pasididžiavimui savo gebėjimais. Susitapatinimas su tuo, į ką sutelktas dėmesys, yra geriausias vaistas nuo nuobodulio, nes svarbiausias pastarojo bruožas – susitelkimo į save perviršis. Atidus ir reguliariai tam tikrai temai dovanojamas dėmesys – būtent tai ir daro intelektualas – geriausiai gydo nuobodulį. 

Iki šiol rašiau apie tai, kaip įgyti reikalingus įgūdžius ar, kaip dažnai sakoma, praktinę patirtį. Šito intelektualiniame gyvenime tau tikrai reikės. Tačiau reikės ir išmanymo – žinių apie savo mąstymo objektą (matematinių, antropologinių ar literatūrinių žinių), ir kad jod būtų tavy įsismelkusios taip giliai, kad galėtum per akimirką jas išskleisti su tokiu pat lengvumu, kaip tiesiog kalbėdamas ar rašydamas gimtąja kalba. Žinojimo „kad“ nėra lengva atskirti nuo žinojimo „kaip“. To daryti ir nereikia, bet svarbu turėti šį konceptualų skirtumą galvoje vien dėl to, kad intelektualams greičiau būdinga siekti žinojimo „kad“, nei įprasta ar būtina daugumai kitų užsiėmimų. Virtuoziški pianistai, beisbolo žaidėjai ar mechanikai neprivalu gebėti nuodugniai papasakoti, kuo užsiima, tačiau intelektualams tai svarbu. Mąstymas apie ką nors savaime yra įgūdis, gana panašus į mechaniko, tačiau vienas iš jo tikslų yra gebėjimas nušviesti, kas galvojama. Beisbolo žaidėjui nereikia išmanyti savo refleksų ar raumenų veikimo, kad galėtų pataikyti į 150 kilometrų per valandą greičiu skriejantį kamuoliuką, tačiau intelektualas, tyrinėjantis beisbolą, privalo gebėti šiuos dalykus aiškiai nupasakoti. 

Atrasi malonumą plėsti žinojimą. Daug sužinojęs apie tave dominančius dalykus, vis dažniau įžvelgsi įvairių naujų ryšių, rasis vis daugiau mįslių. Intelektualinė veikla yra ne tik kaupimas – veikiau žinių rinkimas prilygsta tinklo audimui, auginimui – audinys su laiku darosi vis sudėtingesnis ir gražesnis.

Kai būsi apsisprendęs dėl srities, tau reikės ne tik praktinių gebėjimų, tačiau ir mąstymui reikalingų žinių. Jos bus tavo treniruočių turinys. Tai veda prie ketvirtojo intelektualaus gyvenimo reikalavimo.

Pixabay.com nuotrauka

Ketvirta – rask pašnekovų. Be jų negali įgyti reikalingų įgūdžių ar įvertinti, kokių žinių tau dar stinga. Negali to padaryti pats. Atsiskyrimas ir vienatvė – taip, puiku, bet vienatvė turi augti iš pokalbio ir būti jo maitinama – pokalbio su kitais, kurie mąstė ir mąsto apie tą patį. Jie yra tavo pašnekovai. Pašnekovais gali būti mirusieji, šiuo atveju turėsi juos pasiekti per paliktus pėdsakus – tekstus, įrašus, kitų pasakojimus apie tuos žmones ir panašiai. Tinkamų pašnekovų atrasi ir gyvųjų tarpe. Naudingiausia kalbėtis dviese, viešai ar privačiai. Bet kuriuo atveju, pašnekovai tau reikalingi. Negali nei nuspręsti, apie ką mąstyti, nei išmokti gerai tą daryti be tinkamų treniruočių, o geriausios tos, kai užimi pameistrio vaidmenį. Stebėk darbą arba darbo rezultatus ir pėdsakus žmonių, kurie nuveikė tai, ką tu norėtum nuveikti, stenkis atskirti gerus pavyzdžius nuo prastesnių ir bandyk pakartoti.

Tai nėra lengva. Kur rasti pašnekovų? Šiais laikais atsakymas slypi, tą turėtum žinoti, Vakarų pasaulio universitetuose ir jų pavyzdžiu įsteigtose panašiose institucijose kituose kraštuose. Ten dauguma intelektualinį gyvenimą gyvenančiųjų gauna tam reikalingų resursų, iš esmės ši institucija dėl to ir buvo sukurta. Sakau „iš esmės“, nes daug dalykų universitetuose (sukuosi juose nuo 1975 metų) yra priešiški intelektualiniam gyvenimui, o daug žmonių juose, tiek dėstytojų, tiek studentų, niekada negyveno ir niekada nenorėjo intelektualinio gyvenimo. Jie ten dėl kitų priežasčių. Vis dėlto, kiekviename fakultete, kur man teko dirbti, buvo ir tikrų intelektualų – žmonių, kurių gyvenimai yra pašvęsti mąstymui, kaip jį čia aprašiau. 

Vis dėlto, tai nereiškia, kad privalai sekti įprastu profesionalaus akademiko keliu: bakalauro laipsnis, magistro laipsnis, daktaro laipsnis, profesoriaus kėdė. Tai įmanoma, bet jei rinksiesi šį kelią, stenkis žvilgsnį kreipti į tikrąjį tikslą – intelektualinį gyvenimą. Jei tik leisi, universitetas tikrai atitrauks tave nuo mąstymo, paversdamas tave profesionalu, suteiks įvairių apdovanojimų ir atlygių, kad būtum ne intelektualas, o akademikas – tai du skirtingi dalykai. Tu nori erdvės ir įgūdžių mąstymui, pašnekovų – puiku, jei universitetas tai suteikia; jei ne – palik jį ramybėje.

Bet kuriuo atveju, universiteto, kaip erdvės, kurioje gali rasti intelektualų pašnekovų, svarba mąžta. Universitetai naudojasi internetu, įgalinančiu susitikti virtualioje erdvėje. Šis faktas ir galimybė bendrauti su mirusiais per jų tekstus suteikia galimybę tiems, kurių intelektualinis pašaukimas nereikalauja brangių pagalbinių priemonių (laboratorijų, teleskopų, dalelių greitintuvų, galingų kompiuterių, itin aukštos kokybės tyrinėjamų objektų kadrų), universitetus laikyti tik viena iš daugelio vietų pašnekovų paieškai. Tad neturėtum galvoti, kad tavo intelektualiniam gyvenimui trūksta mokslinio laipsnio. Jo siek tik tada, kai atrodys kaip vienintelis pas pašnekovus ir kitą reikalingą pagalbą vedantis kelias. Taip būna retai. Jei paaiškės, kad tavo intelektualiniam gyvenimui reikia brangių pagalbinių priemonių, pateksi į keblią situaciją, nebent turėtum daug asmeninio turto. Kitaip tau reikės remėjo – universiteto, įmonės, valstybės aparato ar tyrimų centro (angl. think tank).

Unsplash.com nuotrauka

Taigi, ieškok pašnekovų, darančių ką nors panašaus į tai, ką norėtum daryti pats. Struktūruok savo gyvenimą jų pavyzdžiu. Išmok, kaip tai padaroma. Skirk laiko tyrinėti jų darbams. Kopijuok, jei gali. Komentuok. Blizgink. Kurk savo darbus pagal jų pavyzdį. Kur ir kokioje aplinkoje tai darai – antraeilis klausimas. Pašnekesys, bendradarbiavimas, dalijimasis patirtimi treniruos tave, suteikdamas tau tiek įgūdžių, tiek reikalingų žinių.

Galų gale, nedaryk nė vieno iš šių dalykų, jei neatrodo, kad privalai. Pasauliui nereikia daug intelektualų. Dauguma žmonių neturi nei talento, nei skonio intelektualiniam darbui ir dauguma pasigerėjimo vertų, nuostabių žmogaus gyvenimo sudedamųjų dalių (meilė, pasiaukojimas, teisingumas, aistra, kankinystė, viltis) turi mažai ką ar išvis nieko benda su tuo, ką veikia intelektualai. Intelektualiniai įgūdžiai ar net intelektualinis genialumas tiek pat dažnai yra lydimas moralinio sugedimo, kiek ir dorybės. Ir pasaulis – bent jau amerikietiškasis – mažai domisi intelektualų pasiekimais. Intelektualo gyvenimas yra vienišas, sunkus ir dažnai nepatogus, skurdus; nesirink šio kelio, jei tikiesi ko nors geresnio. Nesirink jo, jei manai, kad intelektualinis pašaukimas yra svarbiausias pasaulyje – tai netiesa. Nesirink šio kelio, jei jauti bent menkiausią gailestį žmonėms, kurie neturi intelektualinio talento – neturėtum jo jausti. Nesirink šio kelio, jei manai, kad tapsi geresniu žmogumi – taip nebus. Rinkis jį tik tada, jei visa kita atrodo neįmanoma.