Avemariaradio.net nuotrauka

Ką pajuntu, išgirdusi bažnyčios varpų skambesį? Tai šauksmas į Dievą – visų tautų ir suprantamas visomis kalbomis. Varpų skambesys, kylantis į Dangų, kelia į Dievą ir širdį. Tais varpais aš noriu pasakyti, kad ateinu Dievą pagarbinti, Jį prisimenu, ateinu melstis Jam. Ateinu į bažnyčią – Dievo namus, kuriuos sukūriau Jo garbei, kad ten apsilankydama pagarbinčiau Jėzų Kristų Eucharistijoje ir prisiminčiau Jį Šv. Mišiose.

Bažnyčios varpai man primena, kad su Dievo pagalba einu Dangaus karalystės link nuolat rinkdamasi, klysdama, nutoldama ir vėl grįždama. Ateinu pas Dievą, į Dievo namus – bažnyčią, norėdama Jį pagarbinti, paprašyti, pasiguosti, tiesiog pabūti kartu. Pabūti kartu prie Švenčiausiojo Sakramento, Eucharistijos, kuri buvo įsteigta per Paskutinę vakarienę Viešpačiui prisiminti, įsteigta, kad galėtume į Jį kreiptis tiesiogiai. Varpų skambesys kviečia mano širdį kelti į Dievą. Jis budina. Budina visus – atšalusius, išsigandusius, apsileidusius, pasimetusius, pasiklydusius, liūdnus ir linksmus. Daugelis atsiliepia į varpų skambesį. Kiti dar labiau susigūžia savyje – iš baimės, kad bus pastebėti Viešpaties. Varpų skambesys yra tarsi ženklas Dievui, kad aš noriu būti Jo matoma ir išgirsta. Noriu, kad per varpų skambesį Dievas būtų girdimas ir matomas.

Varpų garsai sustabdo mane ir veda susimąstyti apie Dievą. Aš Jį taip pašaukiu. Mano siela nubunda dialogui su Dievu. Sieloje mano slėpiniai dabar atnešami Dievui. Joje yra viskas, kuo gyvenu. Viskas buvo surinkta Dievui. Ir tai aš įkeliu į varpų skambesį. Aš kuriu sielą, padedama Dievo, pildydama ją, atiduodama ją. Susiliejusi su varpų skambesiu, atveriu sielą Dievo gailestingumui, Jo prisilietimui. Nuo varpų skambesio aš lyg atsipeikėju iš kasdienės rutinos, įprastų veiklų, nenaudingų įpročių.

Akimirkai įsivaizduokime, kad nebeskamba bažnyčių varpai. Varpų tyla. Širdžių tyla. Pirmiausia tai reiškia pavojų nutildyti varpų skambėjimą savyje. Tas, kuris prikelia – nutilęs. Aš nutilusi Dievui. Varpai – bažnyčios balsas – užgniaužtas. Mano širdis užgniaužta. Siela nebeskamba, nebekalba, jos negirdėti. Nekalbindama Dievo, siela menksta – nebėra ryšio su Šaltiniu. Dievas laukia, kol mano siela į Jį prakalbės, kreipsis, suskambės kaip varpas, garbinantis Sutvėrėją.

Cathopic.com nuotrauka

Ką man pačiai reiškia girdėti varpų gaudesį? Tas varpų gaudesys nutiesia kelią iš mano sielos iki Dievo. Aš juo lyg pranešu Dievui, kad ateinu, kad Jo nepamiršau, kad man reikia Jo parodyto kelio. Kartais varpų skambesys mane pasitinka nepasiruošusią, nenusiteikusią Dievui skirti laiko. Bet kai į jį įsiklausau, tas skambesys pažadina mano neviltyje tūnančią Dievo viltį, nes Dievo viltis yra visur. Net neviltyje nėra padėtas paskutinis taškas. Paskutinis taškas yra Dievas, jeigu tik iškeliu nors vos juntamą mintį Dievo link. Po tos minties eina žodžiai, veiksmai ir visas mano gyvenimas. Visa mano silpna ir žmogiška meilė Dievui. Ji išreikšta ir varpų skambesyje.

Kai išgirstu varpų skambesį, jis įsilieja į mano širdies troškimus, prašymus, kuriuos nešu Dievui, į mano bandymus garbinti Jį, laukimą, kol Jis mane pakvies į Eucharistijos puotą ir aš Dievą jausiu šalia savęs, savyje, jausiuosi Jo apkabinta. Varpų skambėjimas yra lyg visos žmonijos garsus atsidūsėjimas Dievui. Varpų garsai yra lyg ženklas Dievui, kad aš grįžtu pas Jį lyg paklydusi avis, palaidūnas sūnus, ta, kuri apleido savo Dievą dėl per mažos meilės Jam ir sau. Nutoldama nuo Dievo, skriaudžiu savo sielą. Nutoldama nuo Dievo aš palieku savieigai savo gyvenimą. Gyvenimas pastatytas ant smėlio. Tai griūvantis gyvenimas.

Ką daryti su griūvančiu gyvenimu? Pasiklausyti varpų ir leistis jų vedamai Dievo bažnyčios durų, apleistos sielos link. Negirdinti varpų siela ištuštėja, ieško namų ir neranda, nes nėra varpų skambesio, kuris nurodytų kryptį pakilti dieviškos patirties link. Be dieviškos patirties aš palieku sielą uždarytą ribotame pasaulyje, nutildau ją, kaip ką tik savo sieloje nutildžiau varpų skambesį. Neateinu kviečiama bažnyčios varpų į ją, kur pasislėpęs Viešpats tabernakulyje meldžiasi už mane. Meldžiasi, nes Jis girdi užgožtą mano sieloje varpų garsą, ir kai aš užsikemšu ausis, kad Jo negirdėčiau, Jis budi prie mano byrančio gyvenimo. O aš tada girdžiu griūvantį savo gyvenimą, kai nusisukau nuo Dievo palaiminimo. Palikusi Dievo pasaulį, patenku į dykynę, kur pavargusi tyla pradeda melstis už žūstančią sielą. Už ištremtą sielą, už kurią aš atsakinga.

Ben White/Unsplash.com nuotr.

Kas atsakingas už varpų skambesį? Kiekvienas krikščionis keldamasis gali padėti atsikelti ir artimui. Gali melstis už nepaliaujamą varpų skambėjimą, gali pripildyti to garso, kuris veda į ateitį. Aš atsakinga už ateitį, už savo gyvenimą, atsakinga, kad mano sieloje ir bažnyčiose skambėtų varpai. Atsakinga už savo pasirinkimus. Nuo teisingo pasirinkimo priklauso gyvenimo kokybė, gyvenimo spalvų įvairovė ir gyvenimo pagrindas. Pasirenku savo gyvenimo pagrindu Dievą ir suskamba varpai mano sieloje. Grįžtu susitaikyti su Dievu ir savimi. Einu į varpų skambesį. Svarbiausia nenueiti ten, kur nebesigirdi varpų skambesio. Nenueiti ten, kur nebejaučiamas Dievo artumas ir artimo palaikymas. Aš einu artyn, artyn Dievo tikslo, kurį pasirenku ir savuoju tikslu.

Einu, atsigręždama į bažnyčios varpų skambesį, einu į priekį ir mane pasitinka varpų skambesys. Varpų skambesys atveria mano širdį Dievui apsilankyti. Varpų skambesiu aš pranešu Dievui, kad ateinu pas Jį, kad jau esu čia pat, kad nevėluoju. Vėjas atgena varpų skambesį iš tolimiausių šalių, bažnyčių, mūsų širdžių. Tas šaukimasis Dievo bažnyčios varpų skambesiu nutiesia kelią link Jo. Išgirdusi varpų skambesį, staiga atsimerkiu, praregiu, išgirstu žinią, kuri iš Dievo siųsta man ir manoji siųsta Dievui. Klausausi atidžiai, klausausi, kaip varpų garsas kyla į Dangų, susilieju su juo, susitinku su Dievu dangiškoje garsų melodijoje. Bažnyčios varpai mane pakvietė ir aš atsiliepiau, Dievas mane pakvietė ir aš atėjau ir pasilikau su Juo.