Cathopic.com nuotrauka

Velykos – didžiausias visagalio Dievo Sūnaus šlovės apsireiškimas. Įvyko kardinalūs pasikeitimai: į šipulius sudaužyta neįveikiama mirties tvirtovė, neleidusi mums įžengti į Gyvenimą; ant menčių paguldyta nuodėmė, nebeturinti pražūtingų galių, kai atsisakome egoizmo ir siekiame dorybių; amžinai užsklęstos pragaro durys tiems, kurie dėl Dievo garbės, užmiršdami save, tarnauja kitiems.

Tačiau, kad šios tiesos mūsų gyvenime taptų kūnu ir turėtume gilią ramybę tikėdami, kad mūsų geresnioji dalia dar laukia amžinybėje, gyvybiškai reikėjo Dievo Dvasios atsiuntimo. Kai Kristus prisikėlė iš numirusių, Dangus džiūgavo, bet Jo mokinių širdys dėl žydų baimės apniko abejonės bei nerimas; išblėso tikėjimo likučiai... O kai ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir Jos galybė, bet kokį gimtosios nuodėmės padarinių veikiamą žmogišką silpnumą, trukdantį skelbti bei liudyti Dievo Karalystę, malonė perkeitė į antgamtinio veikimo ugnį. Jie tapo bebaimiais Evangelijos vėliavnešiais, dėl Jėzaus net savo gyvybę paaukodami... Taigi apaštalų esybę visiems laikams pakeitė ne Velykos, o Sekminės.

Oswaldas Chambersas (1874–1917), garsus škotų kilmės dvasininkas, liudijo apie stulbinantį pasikeitimą. Kol jis neprašė Šventosios Dvasios pripildymo, Dievas veik4 per jo apaštalavimą, bet jis jautė, kad stinga artimesnio bendravimo su Viešpačiu. Kai jis meldė Dvasios malonių išsiliejimo, Ji nužengė ant jo, ir jis po kelerių metų rašė: „Jei ankstesni ketveri metai man buvo tarsi pragaras žemėje, tai pastarieji penkeri tapo dangumi. Šlovė Dievui, dabar mano širdis perpildyta Dievo meile“.

Prieš užsiimdami evangelizacija, pirmiausia evangelizuokime save. Kad Kristus veiktų per mus, iš naujo kvieskime Šventąją Dvasią į savo širdį, kad Ji, ateidama į mūsų gyvenimą, padėtų mums atverti Tėvo ir Sūnaus artimumą, kad mes norėtume dar labiau pasitikėti Dievu, atsiduoti Jam, ir, už viską dėkodami Jam, vis dažniau Jį prisimintume, Jo ilgėtumės.

Teologas Karlas Raneris rašė: „Niekas negali paneigti, kad ryšys su Jėzumi Kristumi per asmeninę ir intymią meilę yra svarbiausia krikščioniškos būties dalis. Mes privalome neužmiršti, kad atpirkimas reiškia ne kokį nors dalyką ar objektyvią dalykų padėtį, bet veikiau asmeninę ir ontologinę realybę“. Kadangi net mūsų pastangos veržtis prie Dievo širdies yra neužtarnauta malonė, melskimės: „Ateik, Šventoji Dvasia, kad suvoktume savo sielos begalinę vertę, ir, atsisakydami visko, kas mus tolina nuo Tavęs, dažnai kviestume Tave į savo širdį. Pripildyti Tavo buvimo, vis laisviau leisime Tau nepakartojamu būdu prisitaikyti prie mūsų individualios gyvenimo raiškos bei patirties ir paklusime Tavo vedimui.“ 

Dievo Dvasios dovanos ir jėga – ne tik charizmatinio sąjūdžio nariams. Kiekvienas krikščionis pritraukia subtilų ir neabejotiną Jos veikimą, kai paprasčiausiai seka Kristumi. Šv. Tomas Akvinietis rašė: „Kaskart, kai didėja dorybė ar augama malone, vyksta neregimasis Šventosios Dvasios atsiuntimas. Toks atsiuntimas ypač atsiskleidžia malonės augimu, kai žmogus pradeda naują veiklą ar įžengia į naują malonės būklę: pavyzdžiui, kai Dievo meilės kaitros pastūmėtas sutinka kaip kankinys atiduoti savo gyvybę ar atsižada savo turtų, ar ryžtasi kokiems kitiems sunkiems dalykams.“

Tikime, kad Visagalis veikia visur, taip pat mūsų gyvenimo smulkmenose. Mums tereikia viską priimti su malda širdyje ir pastebėsime, kad niekas atsitiktinai pasaulyje nevyksta, nes visi įvykiai turi priežastingumo dėsnius, kuriais Dievo Dvasia veikia net per žmonių daromą blogį. Antai Jonas Krikštytojas žinojo, kad su brolio žmona sanguliavusį karalių Erodą pavadindamas svetimautoju, užsitrauks jo nemalonę. Taip ir įvyko: dėl to, kad Jonas pakluso Dvasios įkvėpimams ir liko ištikimas tiesai, neteko gyvybės, bet užtat amžinybėje buvo didžiai išaukštintas.

Tad stenkimės dėl Kristaus pirmiausia būti ištikimi mažuose dalykuose, nes mūsų šventėjimas Jame – svarbiausias Šventosios Dvasios rūpestis, kad pasiektume išganymo pilnatvę. Tėvas Jacques Philippe rašo: „Mes gausime malonę būti ištikimi dideliuose ir reikšminguose dalykuose pagal tai, kiek esame ištikimi mažuose dalykuose, kurie yra pagal mūsų jėgas, ypač jei šie maži dalykai yra tai, ko Šventoji Dvasia iš mūsų prašo, žadindama mūsų širdyse savuosius įkvėpimus.“

Sekminės neturi pabaigos, nes kasdien sakome: „Ateik, brangioji Dvasia, ir padėk visa širdimi pamilti Tave, Sūnų ir Tėvą. Tada visko mums bus gana!“