Prof. Andrius Bielskis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šių dienų liberaliai demokratijai išgyvenant krizę, pradėta svarstyti apie alternatyvias politiškumo formas. Kas bendro tarp jų ir klasikinės politinės sampratos, aptinkamos antikinėje, ypač Aristotelio, politinėje filosofijoje? Kokie pagrindiniai ekonominės demokratijos principai ir reikšmė šiandien? Šiuos klausimus savo darbuose išsamiai nagrinėja Mykolo Romerio universiteto mokslininkas prof. Andrius Bielskis.

Krizės simptomai

Liberalios demokratijos krizę rodo daugelis simptomų, pakanka pažvelgti į Jungtinių Amerikos Valstijų politinę situaciją. „Kaip paprasti darbininkai turi būti atitolę nuo kairiosios Demokratų partijos, kad prezidentu rinktų Donaldą Trumpą – verslininką, kuris atstovauja verslo interesams, kurio įmonės bankrutavo, kurio politinėje retorikoje faktais grįsta tiesa užleidžia vietą įsivaizdavimui, fikcijoms?“ – komentuoja profesorius ir atkreipia dėmesį, kad kalbame apie „po tiesos“ politiką (angl. post-truth politics), kur tiesa nebėra svarbiausias politinio kalbėjimo kriterijus.

Kaip dar vieną liberalios demokratijos krizės simptomą jis mini „Brexitą“: „Studijuodami politikos mokslus girdėdavome, kad Didžiosios Britanijos parlamentarizmas yra pavyzdys, kaip ši valstybės valdymo sistema turėtų veikti, tačiau šiandien akivaizdžiai matome, kad Parlamentas visiškai paralyžiuotas, nepriimami racionalūs sprendimai, įsivyravo chaosas. Šiandien Didžioji Britanija išgyvena giliausią savo parlamentarizmo krizę.“

Apie demokratijos krizę liudija ir dešinysis populizmas Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Italijoje, Brazilijoje. „Net dešiniųjų pažiūrų žmonės sutiks, kad tai, kas vyksta šiose valstybėse, yra gana pavojinga, politiniai lyderiai stipriai siaurina demokratinę erdvę, – dėsto prof. A. Bielskis. – Galima sakyti, kad tai tik politinė švytuoklė, praeis šiek tiek laiko, ir liberali demokratija atsigaus. Norėčiau tikėti, kad taip ir bus, bet šios krizės simptomai nėra tik elementarios politinės švytuoklės.“

Mokslininko teigimu, prie šios krizės prisideda ir „didžiulė nelygybė, kuri skatina ekonominį ir socialinį nesaugumą bei nestabilumą“. Pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjo dvi tendencijos: stagnuojantys atlyginimai ir nereguliuojamo finansinio sektoriaus išaugimas. „Kad ir lėčiau nei pokario metais, bet pastaruosius 50 metų, atmetant 2008-ųjų krizę, ekonomika daugmaž stabiliai augo, bet atlyginimai nedidėjo. Kaip gali augti ekonomika ir nedidėti didžiosios dalies visuomenės atlyginimai? Ogi išauga nereguliuojamas finansinis sektorius – į rinką metami kreditai, kurie iki 2008-ųjų dar ir pigūs, kitaip tariant, įvyksta ekonomikos kreditizacija, nepridedanti stabilumo, socialinės gerovės, per mažai skatinanti socialinį progresą, nes įsiskolinimai kausto žmones, neleidžia jiems laisviau veikti“, – teigia prof. A. Bielskis.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į gerovės institucijų sunykimą istorinio materializmo požiūriu: „Materialinė visuomenių kultūra vystosi, plečiasi. Per pastaruosius 70 metų neįvyko fundamentalių karų, kataklizmų, per kuriuos būtų sunaikintas sukauptas turtas. Galime sakyti, kad visuomenės turtėja, o gerovės institucijos, kurios užtikrintų piliečių saugumą ir gerovę, traukiasi.“

Esminiai pokyčiai

Profesorius išskiria keletą pagrindinių liberalios demokratijos krizės priežasčių. Viena jų – ekonominės globalizacijos ir kapitalizmo plėtra: „Nuo XX a. 8 deš. pabaigos praktikoje įsitvirtina Čikagos ekonomistų doktrina, rinkos išaukštinimas, privatizacijos ir viešojo sektoriaus karpymo politika. Vertėtų paminėti, kad Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, į Vakarų pasaulį įsitraukė kaip tik neoliberalizmo ir ekonominės globalizacijos kontekste ir būtent čia slypi daugelis mūsų visuomenės dabar patiriamų problemų. Kitaip tariant, Lietuvos visuomenės transformacija iš planinės ekonomikos į laisvosios rinkos, demokratijos sistemą buvo labai socialiai skausminga. Be to, dominuojantis ekonominis mąstymas buvo grįstas marketizacija, kai tikėta, kad rinkos santykiai lemia viską.“

Iki maždaug XX a. 8 deš. pasaulyje egzistavo visiškai kitokia – socialinio pakto ir kompromiso – politika. „Buvo įtvirtintas socialinis dialogas, kurio pagrindas – profesinių sąjungų ir darbdavių derybos. Jos buvo institualizuotos aukščiausiu politiniu lygiu per trišales tarybas ar kitas institucijas. Šalys laikėsi pasirašytų sutarčių, suderėtų pozicijų. Profesinės sąjungos ir darbdaviai siekė radikaliai skirtingų tikslų, tad gerovės institucijos, gerovės valstybė gimė kaip jų kompromiso padarinys, – komentuoja prof. A. Bielskis. – Pokario kompromiso ir socialinio pakto politika sukūrė milžinišką socialinį progresą visose srityse – švietime, sveikatos apsaugoje ir kt., o XX a. 9 deš. tai pradeda byrėti. Nacionalinės valstybės liberali demokratija praranda svertus priimant sprendimus ekonominės globalizacijos kontekste. Vienas pavyzdžių – 2015–2016 m. įvykiai Graikijoje: išrenkama nauja valdžia, kuriai piliečiai suteikia mandatą priimti politinius sprendimus, tačiau dominuojančios ekonominės ir finansinės institucijos, kartu su Europos Sąjunga, to nepripažįsta.“

Mokslininko teigimu, jei vadovautumės demokratijos teorija, jos idealais, ji turėtų būti grįsta vieša racionalia diskusija, kai laimi geriausi argumentai: „Šiandien tuo, matyt, mažai kas tiki, nes empiriškai realybė yra visiškai kitokia. Riba tarp manipuliatyvių ir nemanipuliatyvių socialinių santykių reikšmingai sunyksta ir tai akivaizdu „po tiesos“ kontekste. Viena pagrindinių mano tezių – politiniai sprendimai yra priimami remiantis derybine, administracine ar kita galia, o ne vadovaujantis racionaliais argumentais, kurie nurungė kitus argumentus racionalioje diskusijoje.“

Dar viena profesoriaus įvardyta liberalios demokratijos krizės pasekmė – visuomenės arba piliečių ir valdžios elito susvetimėjimas. Dėl šio atotrūkio gimsta įvairūs populistiniai judėjimai, kurie bando primityviai atsakyti į sudėtingus klausimus, o tai labai pavojinga.

„Prisiminkime, kaip tarpukariu atsirado fašizmas Italijoje, vėliau – Vokietijoje ir kitose šalyse. Iš esmės fašizmo iškilimas yra 1929–1930 m. tuomet dar gana jauno kapitalizmo ekonominės krizės padarinys. Daugelis ekonomistų, politologų, politikos komentatorių 2008 m. ekonominę ir finansinę krizę lygino su didžiąja depresija 3-iojo deš. pab., bet tarp jų yra ir nemažai skirtumų. 2008 m. krizei nebūdingi tokie socialiniai ir politiniai kataklizmai kaip 3-iojo deš. pab., nes kapitalizmo administravimas tapo išmintingesnis. Visgi ši krizė byloja milžinišką socialinį neteisingumą – korumpuotos bankų praktikos buvo išpirktos mokesčių mokėtojų pinigais, sukūrė puikias sąlygas didėti susvetimėjimui ir nepasitenkinimui mūsų visuomenėse. Kaip tik šiame kontekste turime suprasti populistinių judėjimų stiprėjimą“, – teigia prof. A. Bielskis.

Prof. Andriaus Bielskio monografija

Klasikinės politinės filosofijos idėjos

Analizuodamas politinius procesus mokslininkas atsigręžia į klasikinę politinę filosofiją bei teoriją ir klausia, ar mes, kaip visuomenė, gebame save organizuoti taip, kad rinktumėmės racionalius argumentus, ar vis dėlto vadovaujamės tik galios logika. „Tokia logika aiškiai atskleista Platono „Valstybės“ pirmoje knygoje, kuomet Platonas Sokrato lūpomis pristato svarbiausias tuometes teisingumo sampratas. Reikšmingiausia iš jų yra Trasimacho teisingumo samprata, pagal kurią teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam, t. y. pirmiausia valdžią turintiems žmonėms. Iš esmės tokia teisingumo samprata yra tironijos principas: būdamas stipresnis primetu savo poziciją kitiems ir teigiu, kad aš esu teisingas arba kad stipriųjų niekas neteisia, jie visada teisūs“, – dėsto prof. A. Bielskis.

Anot profesoriaus, klasikinės politinės filosofijos tradicija nuo Sokrato, Platono ir Aristotelio, vėliau perimta ir savitai plėtota Tomo Akviniečio, yra bandymas filosofiškai atsakyti į šią tironijos ir galios logiką. „Pirmoje „Valstybės“ knygoje Sokratas laimi ginčą prieš Trasimachą, tačiau Platonas supranta, kad šis laimėjimas yra pernelyg lengvas, ir toliau bando pateikti savitą filosofinį atsaką Trasimacho valstybės sampratai. Trasimacho ir panašias mintis dėsčiusio Kaliklio galios filosofiją vėliau plėtojo tokie mąstytojai kaip Tomas Hobsas, Frydrichas Nyčė, Maksas Vėberis ir daugelis kitų. Ir savo darbą, tyrinėjimus suvokiu kaip sokratiškos-platoniškos-aristoteliškos filosofinės tradicijos tąsą,“ – kalba jis.

Prof. A. Bielskis daug dėmesio skiria ir Aristotelio politinei sampratai, laiko ją reikšmingą: „Platoną ir Aristotelį traktuoju kaip vienos filosofinės tradicijos atstovus: Aristotelis apmąsto tas Platono mintis, kurios galbūt nebuvo visiškai sėkmingos. Aristotelio mintis ir darbai yra savotiška šios tradicijos kulminacija antikinės Graikijos filosofijos ir politinės teorijos kontekste.“

Mokslininko darbuose labiausiai atskleistos trys Aristotelio politikos sampratos idėjos. Pirmoji – žmogus yra politinis gyvūnas (zōon politikon). „Pirmoje veikalo „Politika“ knygoje jis kalba apie tai, kad valstybė atsiranda iš šeimos (oikos), susijungusios kelios šeimos suformuoja kaimą (kōmē“), o susijungus keliems kaimams, atsiranda valstybė arba polis – miestas-valstybė. Šie Aristotelio socialiniai dariniai yra ne tik kiekybiškai, bet ir ontologiškai, funkciškai skirtingi. Aristotelis teigia, kad šeimos ūkio tikslas – tenkinti kasdienius poreikius, kaimo – daugiau nei kasdienius poreikius, polio – užtikrinti laimingą, klestintį žmonių gyvenimą, kai nieko netrūksta. Tai perfekcionistinė politikos samprata. Aristotelio teigimu, ne kiekviena empiriškai egzistuojanti valstybė yra valstybė, kaip jis ją supranta,“ – Aristotelio mąstymą apžvelgia prof. A. Bielskis.

Jis išskiria dar vieną Aristotelio idėją – kad praktinis ir politinis racionalumas neįmanomas be dorybės, etinio tobulumo (aretē). „Etinis tobulumas būtinas siekiant kilnių tikslų ir transformuojant mūsų prigimtį. Aristotelio politinėje mintyje tai ir svarbiausias valdymo principas. Aristotelis, Platonas ir Sokratas teigė, kad valdyti turi tie, kurie turi aretē – pagrindines etines dorybes, t. y. išmintį, drąsą, teisingumą, saiką ir pan. Su tuo susijusi bendrojo gėrio idėja. Tęsdamas tyrinėjimus ir sekdamas Platonu bei Sokratu Aristotelis teigia, kad politikos tikslas yra bendrasis gėris. Visas politines santvarkas jis skirsto į geras ir blogas, o svarbiausias kokybinis kriterijus yra, ar valdantieji siekia bendrojo gėrio (geros santvarkos), ar rūpinasi tik savo interesais. Anot Aristotelio, trys geros politinės santvarkos yra politėja, kai piliečiai valdo pakaitomis, aristokratija ir monarchija, blogos – tironija, oligarchija, arba turtingųjų valdžia, ir demokratija, kitaip tariant, nuskurdusios liaudies, kuri uzurpuoja valdžią ir neatsižvelgia į turtingųjų interesus, valdymas“, – kalba profesorius.

Tobulumo standartai ir gėrybės

Prof. A. Bielskio intelektualinei trajektorijai, karjerai didelę įtaką padarė Alasdairo MacIntyre’o darbai. Pasaulyje A. MacIntyre’as išgarsėjo knyga „Po dorybės“, kurioje bando pritaikyti ir savaip plėtoti Aristotelio dorybių etiką ir politinę teoriją. Jis tęsė Sokrato, Platono, Aristotelio, Tomo Akviniečio tradiciją, bet pabrėžė ir Karlo Markso reikšmę svarstant apie politiškumą ir socialinį teisingumą.

„Knygoje „Po dorybės“ A. MacIntyre’as teigia, kad gyvename būtent „po dorybės“ laikais, pažeria reikšmingos ir įtikinamos šiuolaikinės visuomenės kritikos ir klausia: ar yra salų, kur etiniai tobulumo standartai galėtų būti plėtojami? Viena tokių salų jis vadina praktiką, t. y. kooperacinę, socialiai įtvirtintą veiklą, kuri turi savo tobulumo standartus ir vidinių gėrybių. Pavyzdžiui, tokios praktikos yra architektūra, filosofija, menai, įvairios sporto šakos. Dalyvaudami tose praktikose etiškai tobulėjame, plėtojame dorybes. Vidinės gėrybės skiriasi nuo išorinių: vidinės susijusios su konkrečia praktika, o išorinės, iš kurių pagrindinės – galia, turtas, prestižas ir statusas, visoms praktikoms yra vienodos. Tarkime, šachmatų sportui ar medicinai, kaip praktikai, reikalingos ir tam tikros išorinės gėrybės, kurios motyvuotų siekti tobulumo standartų, tačiau praktikos negali būti subordinuojamos išorinėmis gėrybėmis, išorinės gėrybės turi būti subordinuojamos vidinėmis, – analizuoja prof. A. Bielskis. – A. MacIntyre’as taip pat kalba apie institucijų ir praktikų skirtį. Pavyzdžiui, politikos mokslų institutas yra institucija, o politologija, kaip savo tobulumo standartus turinti veikla, – praktika. Institucijos, dažnai siekiančios išorinių gėrybių, turi tarnauti vidinėms praktikoms ir jų gėrybėms.“

Profesorius aristotelišką tradiciją susieja su K. Markso svarstymais apie susvetimėjusį darbą: „Susvetimėjęs darbas – tai samdomas darbas, kai mūsų, kaip samdomų darbuotojų, veikla visiškai subordinuojama išoriniam tikslui, t. y. pelnui maksimalizuoti. K. Markso kapitalizmo analizė pateikia labai įtakingą ir iš dalies įtikinamą tokios ekonominės sistemos kritiką, kuri tampa labai reikšminga etiniams svarstymams apie prasmingą veiklą. Aš klausiu: kaip ir kur šiandien galima aptikti tokią alternatyvaus politiškumo sampratą arba kur šiandien yra mūsų geidžiama platoniškoji utopija? Tokia tradicija suponuoja tam tikrą utopiškumą, – kalba prof. A. Bielskis. – Pirmoji utopija yra būtent Platono „Valstybė“: nors tokios visuomenės neegzistuoja, Sokratas vis dėlto kelia klausimą, kokia visuomenė yra gera arba geriausia. Šis klausimas reikšmingas visai normatyvinei politinei teorijai ir filosofijai. Politikos mokslai turi būti empiriški, bet jeigu jie yra tik empiriški, atsiriboja nuo politinės teorijos ir normatyvinių klausimų, tai save nuskurdina.“

Ekonomikos demokratizacijos būtinybė

Mokslininko teigimu, būtina ekonomikos demokratizacija ir kūrybinė, gamybinė veikla kaip praktika ir kaip nesusvetimėjęs darbas. „Ekonominė demokratija ir alternatyvių vietos bendruomenių kūrimas, egzistavimas ir būtų tas utopinis aspektas. Viena vertus, būtina jį toliau teoriškai ir filosofiškai plėtoti, kita vertus – ieškoti alternatyvių bendruomenių, užsiimančių ekonomine demokratija. Svarbiausias ekonominės demokratijos principas – kooperacijos. Gamybinės įmonės nuosavybės teise priklauso darbuotojams ir darbuotojų kooperatyvai konkuruoja ne dėl didesnio pelno, kuris rinkos kapitalizme jiems bet kokiu atveju nepriklauso, bet dėl konkrečių vidinių kooperacinių veiklų tobulumo standartų“, – sako prof. A. Bielskis.

Jis prisimena, kaip sovietmečio pabaigoje buvome linkę galvoti, kad jei tik rinka egzistuotų, gyventume pertekliuje, būtų didelis prekių pasirinkimas ir jos būtų ne tik prieinamos, bet ir kokybiškos. „Deja, įsitvirtinus rinkos kapitalizmui arba esant realiai egzistuojančioms rinkoms, nebūtinai tai, ką perkame ir vartojame, yra aukštos kokybės. Kokybės argumentas gamintojams veikiant realiai egzistuojančiose rinkose yra geriausiu atveju antraeilis. Gamyba yra subordinuojama siaurai suprantamam pelnui maksimalizuoti. Tuo tarpu ekonominės demokratijos vienas iš siekių yra tokių sąlygų ir paskatų sukūrimas, kuomet gamybiniai kooperatyvai konkuruotų būtent dėl veiklos tobulumo standartų“, – įsitikinęs profesorius.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad vienas svarbiausių ekonominės demokratijos principų yra pelno socializavimas, t. y. kad gamybinio kooperatyvo darbuotojai per darbuotojų asamblėjas gali dalyvauti kolektyviai, demokratiškai bei organizuotai diskutuojant ir sprendžiant, kam atiteks sukurta pridedamoji vertė – gamybiniam procesui nepanaudoti finansiniai resursai. Profesoriaus teigimu, tokia demokratinė diskusija turi prisidėti realizuojant vidinės kooperacinės veiklos tobulumo standartus.

„Svarbu, kad gamybinės organizacijos veiktų kaip kooperatyvai, būtų demokratiški tiek nuosavybės, tiek valdymo požiūriu. Tokių formų yra Lotynų Amerikoje, Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiesa, šiandien kooperatyvų sektorius nedidelis. Pirma, reikėtų jį vienaip ar kitaip skatinti, plėsti. Antra, ekonominė demokratija turi reikšti ne tik vidinę kooperatyvų demokratinę savivaldą, bet ir išorinę demokratinę atsakomybę visuomenei: priklausomai nuo kooperatyvų sėkmės ir išorinė bendruomenė įtraukiama į sėkmingai plėtojamą kooperatyvų funkcionavimą,“ – teigia prof. A. Bielskis.

MRU informacija