EPA nuotrauka

Kas dalyvavo Krikšto sakramente, pamena, kad jo metu net du kartus asmuo yra tepamas aliejumi – prieš ir po panardinimo/apipylimo vandenimi. Kokia šio tepimo prasmė?

Pirmiausia derėtų pažymėti, kad patepimai, kaip ir pats Krikštas, yra senos, apaštališkos kilmės. Juos Bažnyčios tėvai aprašo jau pirmaisiais amžiais. Įsigalėjo tik vienas skirtumas – jau pirmais amžiais antrasis patepimas Rytų Bažnyčioje pakeistas į patepimą krizma, t. y. kitą, Sutvirtinimo sakramentą.

Patepimas aliejais turi dvi prasmes – praktinę ir simbolinę. Praktiniu požiūriu, senovėje krikšto apeigos buvo visavertis apsiplovimas, maudymasis. Daug kas, pasninkaudamas prieš Krikštą, kurį laiką nesimaudė. Todėl senais laikais net nekilo klausimas, kodėl asmenį tepa aliejais – juk senovės Romoje žmonės visada prieš ir po maudynių tepdavosi aliejais.

Tais laikais muilas dar nebuvo išrastas. Įprastai prieš maudynes žmonės pasitepdavo kvapniu alyvuogių aliejumi, tada žengdavo į vandenį ir trindavo aliejų bei nešvarumus specialiu metaliniu įrankiu, strigiliu (στλεγγίς). Po maudynių, kad oda išliktų švelni ir minkšta, asmuo vėl tepdavosi aliejais.

Taip du patepimai atsirado ir per Krikštą – nors apsiplovimas ir buvo ritualinis, jo metu vargu ar buvo trinami nešvarumai, bet kaip ir prieš įprastą maudymąsi ir po jo žmogų tepdavo aliejumi. Bet šios maudynės skirdavosi nuo visų kitų maudynių žmogaus gyvenime, nes plaudavo jis ne kūną, o sielą.

Ir vanduo, ir aliejus prieš Krikštą buvo (yra) pašventinami. Asmuo tepamas ne paprastu, o šventu aliejumi, panardinamas (apipilamas) ne paprastu, o šventu vandeniu. Pirmasis patepimas, prieš lipant į vandenį, buvo vadinamas „džiaugsmo patepimu“, antrasis, po Krikšto – „padėkos patepimu“ (vietoje jo šiandien Rytų Bažnyčioje atliekamas Sutvirtinimo sakramentas).

Džiaugsmo patepimas atliekamas naudojant vadinamąjį katechumenų aliejų ir simbolizuoja paskutinį apsivalymą nuo katechumeną valdančių blogio jėgų, jo patepimą naujam gyvenimui, mūšiui. Buvo įprasta tepti asmenis prieš svarbius gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, gladiatorius prieš stojant į kovą. Taip ir katechumenas patepamas prieš lemiamą jo gyvenime įvykį – dvasinę mirtį ir prisikėlimą krikštyklos vandenyje.

Po Krikšto naujasis krikščionis perrengiamas naujais, švariais, baltais rūbais, simbolizuojančiais jo sielos ir naujojo gyvenimo tyrumą, ir jam suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas.Per Krikštą asmuo gimsta naujam, dvasiniam gyvenimui, o Sutvirtinimo metu jis gauna stiprinančias (sutvirtinančias) jį šiame kelyje Šventosios Dvasios dovanas. Išoriškai jos teikiamos tepant naująjį krikščionį aliejumi.

Pagal Ortodoksų Bažnyčios šv. Filareto „Katekizmą“, kaktos patepimas simbolizuoja proto, arba minčių pašventinimą,

Krūtinės patepimas simbolizuoja širdies arba norų pašventinimą.

Akių, ausų ir lūpų patepimas simbolizuoja juslių ir jausmų pašventinimą.

Rankų ir kojų patepimas simbolizuoja mūsų darbų ir viso krikščionio elgesio pašventinimą.

Ortodoksų Bažnyčioje Sutvirtinimui naudojamas kitas, patriarcho didįjį ketvirtadienį verdamas ir šventinamas aliejus, vadinamas mira arba krizma. Jis gaminamas pagal specialų receptą, Rytų Bažnyčioje kunigai jo ruošti neturi teisės. Senovėje, o Katalikų Bažnyčioje – ir dabar, sutvirtinimą teikdavo tik vyskupai, dabar – ir kunigai, turintys mirą (kaip vyskupo įgaliojimą). Šiandien katalikų kunigai po Krikšto vaiką taip pat tepa krizma, bet tai nelaikoma Sutvirtinimo sakramentu.

Sutvirtinimo metu asmuo gauna tokias dovanas, kaip dievobaimingumas, išmintis, Dievo pažinimas, drąsa ir kt., kurios jam padeda gyvenime. Kaip ir Krikštas, Sutvirtinimo sakramentas teikiamas tik vieną kartą ir veikia visą likusį gyvenimą.

Tokiu būdu nors senovėje Krikštas savo išorine forma ir priminė kasdienius veiksmus, netgi ir kai kurių nekrikščioniškų religijų ritualus, šie išoriniai veiksmai turėjo visiškai kitą, krikščionišką prasmę, išreikštą krikščionių maldose bei sakramento supratime. Išorinės priemonės – vanduo, aliejus ir kt.  –pašventinamos, o šventas veiksmas yra regimas asmens gaunamos neregimos Dievo malonės ženklas, kūniškas Dievo veikimo išgyvenimas. Patirdamas kūno apiplovimą, asmuo išgyvena dvasios apiplovimą.