Zita Tomilinienė. Justino Stacevičiaus/„Lietuvos rytas“ nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Gyvenimas yra toks nenuspėjamas“ perspausdinamas iš žurnalo moterims „Tapati“ 2018 m. pavasario numerio.

ZITA TOMILINIENĖ yra nuolat besišypsančio veido moteris. Man atrodo, kad net kai ji kalba rimtai arba liūdnai, jos akys spindi, o lūpų juosta visad pakeltais kampučiais. Optimizmas tiesiog jos prigimtis ir ji tiesiog apdovanota – o gal išsiųsta į misiją? – transliuoti savo gyvenime džiuginančią šviesą. Todėl ir sunoko spalvotą 2013 metų rudenį dar Lietuvoje negirdėtas nematytas produktas – Krizinio nėštumo centras, kuriame teikiama pagalba nėščioms ir poabortinį sindromą patiriančioms moterims.

Prisimenu tave, su visa šeima degančią žvakutes Laisvos visuomenės instituto akcijose „Renkuosi gyvybę“. Ar tai buvo tavo pirmieji žingsniai kelyje už gyvybę, už besilaukiančią moterį? Kokie pirmieji postūmiai paskatino stoti už pažeidžiamą, nesugebantį apsiginti žmogų ir įkurti Krizinio nėštumo centrą?

Kadaise skaičiau Bernando Nothansono knygą „Dievo palytėjimas“, šios knygos autorius buvo vienas iš Nacionalinės abortų teisių lygos įkūrėjų, jam vadovaujant didžiausiai Jungtinėse Valstijose abortų klinikai, joje buvo atlikta per 60 tūkst. abortų. Pats jų yra padaręs tūkstančius, tačiau, pamatęs aborto pasekmes, nustojo tai daryti ir pradėjo darbuotis, kad kuo daugiau gyvybių būtų išsaugota. Skaitydama šią knygą, supratau, kad nieko apie abortus nežinojau, o ši problema yra tokia paplitusi ir baisi.

Kas tave labiausiai sukrėtė susipažinus su skaudžia aborto problematika?

Mane gąsdino, kad galima žudyti vaiką motinos įsčiose, kad tiek daug užsimezgusių gyvybių yra sunaikinta ir tas genocidas tęsiasi. Dar pamenu mokykloje matytą filmą „Nebylus šauksmas“, po kurio priėmiau sprendimą: ne, aš niekada nesirinksiu aborto. Nes tai baisu. Paskui sukūriau savo šeimą, auginau vaikus, bet kai laukiausi trečiojo, įvyko persileidimas. Tai buvo labai skausmingas išgyvenimas. Draugėms, su kuriomis kartu laukiausi ir tuo pat metu turėjome gimdyti, gimė vaikeliai, o aš nebeturėjau ką gimdyti, nes mano įsčios tuščios. Buvo toks sunkus patyrimas, su kuriuo reikėjo susitaikyti. Ir kartu įvyko stebuklas, kad tuo metu, kai turėjo gimti tas vaikelis, kuris nesivystė ir įvyko persileidimas, mano įsčiose užsimezgė kita gyvybė, Motiejus Samuelis, kurį dabar auginu. Ir jis gimė Negimusio kūdikio dieną – lapkričio 23-iąją, lygiai po metų, kai mes su parapijos moterimis, kurios dėl persileidimo prarado vaikus, buvom susirinkusios į pasidalinimo grupelę ir pasakojom savo persileidimo istorijas, verkėm ir meldėmės.

Apmąsčiusi tokius sutapimus, aš sakiau: štai Dievas man sugrąžino tą prarastąjį. Ir su tokiu nepaprastu ir džiaugsmingu trečiojo vaiko gimimu vieną saulėtą rytą, vežiojant savo kūdikį lauke, atėjo mintis, kad galbūt dabar, kai aš džiaugiuosi savo vaikeliu, kokia nors moteris eina darytis aborto. Ir galvojau, kaip man sutikti tą moterį ir paklausti, kas yra taip blogai, kad tu nenori priimti tokios nuostabios gyvybės. Tuomet internete pradėjau ieškoti ir domėtis abortų problematika. Suradau daug informacijos. Seniau abortą supratau kaip gyvybės atėmimą, bet per daug nebuvau susimąsčiusi, kaip tuo metu jaučiasi moteris. Dabar supratau, kad ne tik vaikas, bet ir moteris yra aborto auka. Perskaičiau nemažai knygų ir tyrimų apie aborto pasekmes, kaip tai pakenkia moters psichinei ir fizinei sveikatai, santykiams. Taip pat atradau, kad Lietuvoje neteikiama pagalba moterims, kurias ištinka neplanuotas nėštumas arba planuotas baigiasi ne taip, kaip norėtųsi: persileidimu ar kūdikio mirtimi, ar abortu. Daugelis moterų nesirinktų aborto, bet pasidarė dėl patirto spaudimo, dėl baimių. Ir pagalvojau, kad reikia moterims sudaryti galimybę išsikalbėti ir kartu ieškoti išeities pagal savo širdį. Kitose šalyse veikia Krizinio nėštumo centrai, gyvuojantys jau nemažai metų, o Lietuvoje radau tik vieną socialinę darbuotoją Kauno arkivyskupijos šeimos centre, kuri 15 metų konsultuoja moteris.

Ar toks rūpinimasis socialine bei psichologine moterų padėtimi krizinio nėštumo atveju buvo susijęs ir su tavo profesiniu pasirinkimu ir interesu? Juk tu studijavai socialinį darbą, esi profesionali socialinė darbuotoja?

Baigusi Vilniaus universitetą, kaip socialinė darbuotoja dirbau vaikų krizių tarnyboje, tad mačiau, kaip vaikai išgyvena įvairias krizes. Paskui dirbau Palaimintojo Jurgio Matulaičio Šeimos pagalbos centre, kur susipažinau su šeimų problemomis. Sukūrus šeimą, besilaukiant ir gimdant, auginant savo vaikus, man pradėjo rūpėti nėščios moters išgyvenimai: pamačiau, kokia ji tuo metu yra jautri ir pažeidžiama, dešimt kartų jautriau reaguoja į kiekvieną žodį ar repliką. Kai nesi nėščia, esi daug stabilesnė ir labiau pasitinkinti savimi. Todėl reikia daug palaikymo, globos, rūpesčio besilaukiančiai moteriai išnešioti kūdikį, tai didelis darbas ir misija. Ir jei artimiausioje aplinkoje nėra palaikymo, nėra mylinčio vyro, tuomet yra be galo sunku išnešioti gyvybę. Ir štai tokie Krizinio nėštumo centrai kaip mūsų ir yra tam, kad padėtų moterims, suteiktų visapusę pagalbą tokioje situacijoje: ir psichologinę, ir socialinę, materialinę, finansinę, teisinę.

2018 m. spalį, minint Krizinio nėštumo centro veiklos penkmetį, žvėryne įkurtas „Gyvybės sodas“. Krizinio nėštumo centro nuotrauka.

Tu turi jau nemažai patirties bendrauti su žmonėmis, kuriuos ištinka neplanuotas nėštumas. Ir tai turbūt ne tik moterys, bet ir vyrai, gal močiutės ir seneliai? Kas moteris labiausiai žeidžia neplanuoto nėštumo akistatoje?

Net jei vaikas ir planuotas, bet tą minutę, kai moteris pamato dvi nėštumo testo juosteles, suvirpa širdis. O jei bijojo pamatyti teigiamą rezultatą – išvis pakerta kojas, iš po kojų pradeda slysti žemė: kas dabar bus? Įsijungia baimių scenarijus: nežinau, kaip bus, dar nesu pasiruošusi. Bijau. Kodėl dabar? Ir ką pirmiausia moteris daro – pasako vyrui, nuo kurio laukiasi. Nuo jo reakcijos priklauso, kaip veiksmas vystysis toliau. Jei vyras apsidžiaugia ir sako: sugebėsim laukti ir auginti, tuomet moteriai yra ramu ir drąsu, nes šalia žmogus, kuris myli ir nepaliks. Tačiau labai dažnai vyrai išsigąsta: aš būsiu tėvas? Ar dabar? Ar esu pasiruošęs? Vieni vyrai su didele atsakomybe priima savo vaiko atsiradimą šiame pasaulyje. Jie iškart galvoja, kaip reikės vaiką išlaikyti, kaip išleisti į mokslus, bet kartais... kartais suabejoja savo gebėjimu aprūpinti savo vaiko ateitį, vengia bet kokios atsakomybės ir nenori patirti jokių problemų, o juo labiau, jeigu su ta moterimi neplanavo kurti šeimos. Todėl pirmoji jų reakcija: eik ir susitvarkyk, visiems bus paprasčiau.

Patyrusi pirmąjį spaudimą, moteris ieško, su kuo dar galėtų pasikalbėti. Ar pasakyti mamai ir tėvui? Nors ir čia turi daug baimių, priklausomai nuo santykių su artimaisiais. Bijo, kad bus gėda, kad nepateisins tėvų lūkesčių, juo labiau, jeigu yra studentė ar moksleivė, ar iš savo mamos buvo girdėjusi frazę: tik žiūrėk, nepastok. Kai moterys paskambina į mūsų centrą, kartais būna dar niekam nepasakiusios dėl spaudimo, smerkimo ar nepalaikymo baimės. Arba būna tokių situacijų, kai artimoje aplinkoje jau būna pasikalbėjusios, bet negavusios palaikymo, ir vis dar svarsto, ką daryti. Paprastai nė viena moteris savo širdies gelmėje nenori darytis aborto, bet jas sukausto įvairiausios baimės dėl ateities: ką geriausio galėsiu duoti savo vaikui, ar aš galiu apskritai ką nors duoti.

Būna moterų, kurios patyrė daug nemeilės iš savo motinų ir net negali pagalvoti, kad galėtų tapti mamomis: aš nenoriu, kad dar kas nors kentėtų taip, kaip aš kentėjau ir todėl negimdysiu, – sako jos. Atėjusioms į mūsų centrą moterims ar pasiskambinus telefonu, mėginame jas prakalbinti, kad pasidalintų, ką galvoja, kaip vertina savo situaciją iš visų pusių, kad neskubėtų, apmąstytų, sužinotų apie siūlomą tęstinę mūsų centro pagalbą. Nors moterys visada linkusios skubėti, nori kuo greičiau priimti sprendimą arba kuo greičiau pasidaryti abortą, tuomet joms atrodo, kad bus lengviau. Taip dažnai moteris ir apsigauna, nes paskui, pasidariusios abortą, sako: aš tikrai negalvojau, kad man bus taip blogai, man niekas nesakė. Galvojau, kad tik išspręsiu problemą ir gyvensiu toliau kaip niekur nieko. O dabar pasirodo, kad aš apskritai nenoriu gyventi.

Tad į Krizinio nėštumo centrą moterys gali kreiptis ne tik nėštumo metu, bet ir po aborto?

Taip, mes turime grupes moterims po aborto, po persileidimo ir po vaikelio mirties, teikiam ir individualias konsultacijas, bendradarbiaujam su Rachelės vynuogyno terapine programa moterims, kurios patyrė abortą ir negali susitaikyti ir sau atleisti. Tai atleidimo ir gydymo savaitgalis,  organizuojamas moterims porą kartų per metus Vilniuje ir Kaune. Mūsų centras finansiškai prisideda, kad tokios rekolekcijos įvyktų. Mato Evangelijoje Rachelė verkia savo nužudytų vaikų, taip ir moterys, patyrusios abortą, rauda dėl vaikelio netekties. Padariusios klaidą, supranta, kad jos nebegali ištaisyti, jaučiasi kaip atsidūrusios aklavietėje. Ir ta Rachelės programa padeda joms susitaikyti su savimi, su prarastu vaiku ir su Dievu. Priimti vaiko atleidimą, Dievo ir sau pačioms atleisti, o moterims tai ir yra sunkiausia – atleisti sau pačioms.

Ar tai sunkiausia, nes vidinė moters etika labai giliai bado sąžinę, juk motinos duotybė, pašaukimas – gimdyti, dovanoti gyvybę, o ji nužudo savo kūdikį ir tas kaltės jausmas yra persekiojantis?

Moterys labai realiai supranta, kad jos pačios padarė abortą. Taip, jos patyrė spaudimą, bet sprendimą priėmė jos pačios. Moterys mėgina atsukti laiko ratą. Dažnai jos sako, kad nieko ten dar nebuvo, aš susitvarkiau pačiu laiku, kaip gydytoja sakė, iki šeštos savaitės procedūra paprastesnė. Sovietiniu laikotarpiu tai buvo vadinama mėnesinių ciklo sureguliavimu. Tokia po terminologija paslėpta saviapgaulė kiek nuramindavo: nieko blogo nedarom, tik sureguliuojam mėnesines. Kartais ateina moterys, patyrusios abortą prieš 20 metų ir pasakoja, tuomet nejautusios jokios kaltės, o kaip tik išgyvenusios palengvėjimą, kad nereikės dramatiškai keisti savo gyvenimo dėl vaiko. Tačiau po kažkiek metų ateina liūdesys, suvokimas, ką padariusios, jog tai buvęs jų vaikas ir net skaičiuoja metus, kiek dabar būtų tam vaikui metų. Kartais jos mėgina pabėgti nuo to fakto, kad tai buvo abortas.

Bet ateina gyvenime diena, ir moterys supranta pasidariusios abortą, tarsi iš tunelio išeina į šviesą, ir tuomet jas užgriūna jausmų lavina: kaltė, pyktis ant tų, kurie nepalaikė, kaltinimas vyrų, kurie ragino susitvarkyti ir žadėdavo gal po metų kitų vėl galėsim turėti vaiką, kai pasieksim tikslus, susikursim saugią buitį. Tačiau po aborto dažnai moteris nebenori net pažiūrėti į tą vyrą, o juo labiau turėti su juo intymius santykius, nes meilės vaisius iš jos buvo brutaliai iškrapštytas, išsiurbtas siurbliu, o vyras tos situacijos kontekste pasirodo silpnas, nesugebėjęs apginti jos ir vaiko. Po tos žiaurios realybės kartais vyrai bando guosti, kad padės, viskas bus gerai. Betgi moteriai vienai pačiai reikės tai išgyventi, iškęsti visą skausmą, tuščių įsčių šauksmą. Tokia situacija, kai matai, kad kelio atgal nebėra, kad reikia išmokti susitaikyti. O tas susitaikymas yra labai ilgas procesas, – užtrunka kelerius metus psichoterapijos.

Z. Tomilinienė kairėje. Krizinio nėštumo centro nuotrauka.

Kaip vyksta susitaikymas? Kas atkuri moters savivertę patyrus kaltę, apleistumą, vienišumą, gėdą?

Reikia išmokti atleisti sau ir pamilti save iš naujo. Priimti save tokią, kokia esi. Taip, buvau silpna, taip, padariau klaidą, dėl kurios gailiuosi, bet aš turiu gyventi toliau dėl kitų savo vaikų, dėl savęs pačios. Kiekviena moteris nori būti laiminga, bet niekas tos laimės neatneša ant lėkštutės, turi susikurti pati. Net jei moteris patenka į krizę, išgyvena naktį, aišku, su psichologine pagalba ar dvasiniu palydėjimu išeinama iš tunelio į šviesą, bet tai – ilgas procesas. Vienoms moterims padeda psichologinė pagalba, kitoms dvasininko palydėjimas ir tikėjimas jas prikelia naujam gyvenimui. Kartais krizė ugdo kompensacinę moterų galią, joms norisi imtis tokių veiklų, kurios įprasmintų tą vaiko auką, kuriomis kompensuotų netektį. Yra moterų, pasidariusių penkis abortus, bet dabar sugebančių spindėti gerumu ir tarnauti kitiems žmonėms. Net nepagalvotum, kad jos turėjo nelengvą praeitį ir turėjo daug iškentėti, išmokti atleisti sau ir susitaikyti su Dievu ir savo vaiku, nebepykti ant vyro, sukėlusio jos kančias. Nes nė viena moteris nesidaro aborto, jei turi mylintį vyrą, kuris džiaugiasi žinia apie vaikelį ir palaiko moterį, kai poros geri santykiai ir tarpusavio supratimas. Dažniausiai moteris renkasi abortą, kai stokoja saugumo, dėmesio, meilės, švelnumo. Gijimo procesas yra labai individualus, vienoms trunka ilgiau – metų metus jos gyvena depresijoje, kitoms – trumpiau.

Kitas klausimas būtų, dėl ko moterys, kurios kreipiasi į jūsų centrą, labiausiai nerimauja?

Nėščia moteris, patirianti nesaugumą, baimę, užduoda sau daug klausimų: kaip aš sugebėsiu pasirūpinti savimi ir vaiku, ką pasakys artimieji, kaip būti vieniša mama, arba kaip visuomenė priims mane ir mano vaiką. Kaip reikės išgyventi, kai neatitiksiu pilnos šeimos statuso, kaip mano vaikas priims žinią, kad jis neturi tėčio. Jau būdama nėščia, moteris suvokia, jog dabar jai gresia neatitikti to idealaus šeimos modelio. Tai irgi daugelį moterų paskatina darytis abortą, jos mąsto taip – jei negaliu duoti vaikui visko maksimaliai, tai geriau ir negimdyti. Yra buvę atvejų, kai besilaukianti moteris nuo visų slepia savo nėštumą ir, sužinojusi mūsų centro kontaktus, skambina ieškodama pagalbos. Tuomet mėginame su ja kalbėtis. Jei moteris sako, kad tikrai negalės auginti vaikelio, jo nemylės, nekęs, pasakome, kad ji to ir neprivalo daryti, bet ką geriausio ji gali padaryti, tai saugiai išnešioti, saugiai pagimdyti ir perduoti vaikelį gyvybės langeliui arba palikti ligoninėje. Nes yra labai daug šeimų, kurios nori įsivaikinti, nori globoti naujagimius, laukia net kelerius metus, kol tarnyba pasiūlys įsivaikinti. Tų išeičių yra.

Tik kai moteris nepasidalina, jai atrodo, kad priėjo liepto galą. Kartais moteris uždaro save tarsi kalėjime ir kaip išeitį mato tik savižudybę. Arba pagimdo vaikelį ir jį slapta nužudo. Slepiamas nėštumas įstumia moterį į tokią krizę, kad net aptemsta protas, ir moteris gali imtis tokių veiksmų, už kuriuos paskui nebegali atsakyti. Tokiais atvejais padedam vaikelį saugiai išnešioti, pagimdyti, ir dalis pagimdžiusiųjų palieka kūdikius, o dalis, pamačiusios mažylį, įsimyli ir nori auginti. Motinystės jausmas neateina iškart, todėl drąsiname moteris, kad jos neprivalo jausti to motinystės jausmo ir nereikia dėl to savęs teisti, bet leisti sau išlaukti. Kartais pagimdžiusi iškart nepajauti, gal po kelių mėnesių tas jausmas ateis. Kiekvienai moteriai labai individualiai. Nereikia reikalauti iš savęs pagal tam tikrą standartą arba kaip knygose rašoma, arba kaip man sakė vaikystėje, kaip aš turėsiu jaustis.

Tai į jūsų centrą dažniausiai kreipiasi jaunos moterys?

Dažnai galvojama, kad pas mus kreipiasi tik jaunos moterys. Anaiptol, ateina ir 25 ar 35 metų moterys. Kol moteris yra vaisinga, kol ji gali susilaukti vaikų, tol ją gali ištikti neplanuotas nėštumas. Būna šeimose, kurios turi 2 ar 3 vaikus, atkeliauja trečias ar ketvirtas, kaip siurprizas. Nors šeima žinojo, kaip saugotis, ir saugojosi neplanuoto nėštumo, bet dėl tam tikrų aplinkybių moteris pastoja. Ir moterį užplūsta klausimai, kaip reikės gyventi, būsim daugiavaikė šeima, mus turbūt laikys asocialia.

Būna tokių situacijų, kai ir vyras, ir moteris planavo vaiką, bet, kai moteris vieną dieną praneša, kad laukiasi, vyras sako: ne. Eik darykis abortą. Žinia apie nėštumą labai patikrina poros santykius, yra tarsi prevencinė patikra. Taip merginos gali patikrinti savo vaikinus, pranešdamos, kad laukiasi. Viena yra pasvajoti apie kūdikio laukimą, bet kai žinia realiai užklumpa, tuomet suvoki su visa atsakomybe. Ir ne vienas tokios žinios išsigąsta.

Krizinio nėštumo centro nuotrauka

Sąrašas teikiančių pagalbą Krizinio nėštumo centro puslapyje tikrai netrumpas. Ir turbūt didžioji dalis triūsia pas jus savanoriškai. Kokie žmonės suteikia pagalbą moterims, patekusioms į krizes?

Pas mus dirba socialiniai darbuotojai ir psichologai, kurie teikia emocinę ir psichologinę pagalbą nėščiosioms, kai jos kreipiasi ir reikia palaikymo. Teikiame emocinę ir psichologinę pagalbą viso nėštumo metu ir porą metų po gimdymo, jei reikia, suruošiam kraitelį, dovanojame vežimėlį, lovytę, sauskelnių ir pan. Jei materialinės problemos yra viena iš priežasčių, kodėl atsisakoma toliau lauktis vaikelio, mes sakome: dėl šito nesirūpinkit, mes tikrai padėsim. Taip pat nėščiosioms teikiamos teisinės konsultacijos, jei reikia dėl skyrybų, alimentų ir pan. Pas mus savanoriaujančios dulos padeda pasiruošti gimdymui, žindymui, aplanko moterį po gimdymo ir padeda tvarkytis buitį, ypač jei tai – pirmasis gimdymas ir nėra kitų artimų žmonių. Turim savanorių, kurie yra palydėtojai ir globoja po vieną vienišą moterį, jeigu jai reikia pagalbos arba palaikymo, kai moteris neturi artimųjų arba santykiai yra prasti.

Ko reikia, kad galėtum pas jus savanoriauti?

Pirmiausia svarbu motyvacija, kodėl nori savanoriauti ir kuo gali prisidėti, nes pagalbos reikia įvairios. Savo internetiniame puslapyje mes esame įvardiję, kokios pagalbos mums reikia, ir jei tik norit ir sugebat pagal savo profesinę sritį arba norit prisidėti pagal savo nerealizuotą pašaukimą prie pagalbos nėščiosioms ar prie pagalbos moterims auginti vaikelį, mes labai kviečiame. Mūsų centre dirba šeši darbuotojai nepilnu etatu ir turim apie 70 savanorių, norime, kad pagalba krizinio nėštumo atveju būtų teikiama kiekviename mieste. Ir mes to siekiame per Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas. Ir kai moteris kreipiasi į gydytoją dėl aborto, jis pirmiausia turėtų pasiūlyti psichosocialinę konsultaciją pas krizinio nėštumo konsultantą, o ne iškart duoti siuntimą abortui. Tokiais konsultantais galėtų būti psichologai ir socialiniai darbuotojai, dalyvavę specialiuose krizinio nėštumo konsultavimo mokymuose.

Su kokiais iššūkiais susiduria savanoriai?

Moterų yra labai įvairių: vienos yra išsilavinusios, nepriklausomos, turinčios stiprius socialinius ryšius, todėl dažnai globos joms nereikia, užtenka kartą per savaitę susitikti su psichologu, ir jos sėkmingai tvarkosi pačios. Tačiau yra jaunų merginų, kurios yra iš globos namų ar prekybos žmonėmis aukos arba augusios socialinės rizikos šeimose, tuomet iškyla visokių iššūkių. Todėl organizuojame savanoriams mokymus, kad išmoktų ir save saugoti, ir nepakenkti globojamajai. Kartais pastebime, kad žmogus įsivaizduoja, kad, jei atsirado koks nors pagalbininkas, tai jis viską už mane padarys. Mūsų tikslas nėra padaryti moterį priklausomą nuo savanorių. Pagalbininkas gali tik padėti moteriai pasijusti savarankiškai ir tvarkytis gyvenimą pačiai ir rūpintis savo vaiku. Kartais ateina savanoriai su dideliu entuziazmu ir nori viską atiduoti dėl tos moters, bet nereikia persistengti, nes gali padaryti meškos paslaugą. Ir dažnai nusivilia abi pusės, nors daro viską, ką gali geriausio. Dėl to porą kartų per metus savanoriams organizuojami mokymai, kaip tinkamai padėti ir kaip nubrėžti ribas, kad nepakenktų savo šeimai.

Savanoriai teisininkai, psichologai, ginekologai paskiria savo laiko apie valandą kartą per savaitę pakonsultuoti mūsų atsiųstas moteris. Yra savanorių, kurie prisideda prie centro viešinimo, neša į poliklinikas plakatus, dalija skrajutes, ieško potencialių centro rėmėjų.

2018 m. spalį, minint Krizinio nėštumo centro veiklos penkmetį, žvėryne įkurtas „Gyvybės sodas“. Krizinio nėštumo centro nuotrauka

Žinau, tavęs irgi neaplenkė krizė. Kaip tau pačiai pavyko susigrąžinti savivertę, atgauti orumą po skyrybų?

Praėjo pora metų po skyrybų, ir dabar aš jau galiu ramiai kalbėti, bet iš pradžių, kai vyras pasakė, kad myli kitą ir dėl jos mane palieka, atrodė, jog akimirksniu sugriuvo visas gyvenimas. Jaučiausi palūžusi, nesinorėjo net gyventi, bet kažkaip... išgyvenau. Vaikai yra didelė prasmė, supratau, kad dėl vaikų aš turiu gyventi ir dėl savęs taip pat. Atėjo suvokimas, kad gyvenimas nesibaigia, tiesiog dabar bus kitas etapas. Ir kai pasirenki tarp mirties ir gyvenimo Gyvenimą, turi gyventi pilnai. Suvokiau, kad už mane niekas mano gyvenimo nenugyvens, kad tik aš galiu susikurti tokį, kokį noriu. Ir aš noriu būti laiminga. Ir aš turiu teisę būti laiminga. Čia svarbus mokėjimas iš naujo pamilti save, įvertinti ir gerbti, save puoselėti ir skirti laiko sau.

Ir mano skyrybų atveju buvo gera ta situacija, kad vyras norėjo rūpintis vaikais. Mes draugiškai pasidalindavome, kuriomis dienomis rūpinsis vaikais jis, kuriomis aš. Tuomet aš turėjau laiko sau ir galėjau arba užsidaryti namie ir ištisai verkti arba ieškoti, kuo norėčiau užsiimti, kas suteiktų man džiaugsmo. Tuomet aš pradėjau sportuoti – lankyti akrojogos bei Pietų Amerikos šokių pamokas. Ir pajutau, kad šokdama jaučiuosi laiminga. Tais vakarais, kai vaikai būdavo su tėčiu, aš prasmingai leidau laiką, suradau daug įdomių veiklų ir žmonių. Pradėjau keliauti, pamačiau daug nuostabių šalių. Supratau, kad neverta taip graužtis, atsisakyti daugybės galimybių dėl vyro, kuris manęs nebemyli. Aš pradėjau gyventi čia ir dabar, o ne galvoti apie ateitį, kuri gąsdino: kaip gyvensiu viena, ar sugebėsiu pasirūpinti trimis savo vaikais.

Gyventi čia ir dabar! Kai vairuoju automobilį, užduotis – saugiai pasiekti tikslą, bet kartu ir mėgautis procesu, klausant gražios muzikos arba bendraujant su vaikais. Gyventi ir išgyventi kiekvieną akimirką kuo pilniau ir su dėkingumu. Eiti po mažą žingsnelį į priekį ir padaryti geriausia, ką galiu čia ir dabar. Dievas duoda išbandymą, bet suteikia ir jėgų jį išgyventi. Atsiveria naujos galimybės ir aš jas priimu su atvira dėkinga širdimi. Gyvenimas yra toks nenuspėjamas, kad turi tik tai, kas yra čia ir dabar, ir tuo pat metu niekas tau nepriklauso. Supratau, kad aš noriu ir turiu būti laiminga. Dėl savęs ir dėl vaikų.

tapati logo