Gerard M. Verschuuren Penki antikatalikiški mitai. Vergovė, kryžiaus žygiai, inkvizicija, Galilėjus ir holokaustas“, Kaunas: Vox Altera, 2017. Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė–Brundzienė.

Katalikų inkvizicija

Daugelio manymu, viena didžiausių katalikybės piktadarysčių yra inkvizicija. Tik pastebėkime – niekas aiškiai neužsimena, apie kurią inkviziciją eina kalba. Paprastai galvojama apie ispanų inkviziciją. Mažai kas suvokia, kad žodis „inkvizicija“ išreiškia palyginti skirtingų institucijų grupę. 

Pirmiausia susiduriame su Viduramžių inkvizicija, veikusia nuo 1184 m. iki XIII a. 4-ojo dešimtmečio. Tai specialus teismas, kurio paskirtis buvo pažaboti erezijų, o ypač albigiečių (arba katarų) erezijos plitimą pietų Prancūzijoje ir valdensų erezijos plitimą pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje. Viduramžių pabaigoje inkvizicijos sąvoka ir mastas išplito ir į kitas Europos šalis, taip atsirado Ispanų inkvizicija (XV a. pab.), kuri buvo pavaldi ispanų monarchams, pasitelkusiems vietos dvasininkus, Portugalų inkvizicija (XVI a.) ir XVI a. prasidėjusi Romos inkvizicija, kuri apėmė didžiąją Italijos pusiasalio dalį, Maltą ir keletą atskirtų popiežiaus jurisdikcijai priklausančių regionų kitose Europos dalyse, įskaitant Avinjoną Prancūzijoje. Garsiausia Romos inkvizicijos byla buvo susijusi su Galilėjumi 1633 m. (žr. Ketvirtąjį mitą).

Naujesnių laikų istorijoje inkvizicija išliks kaip neatsiejama Romos kurijos dalis. 1908 m. kongregaciją imta vadinti Šventąja kanceliarijos kongregacija. Po Vatikano II Susirinkimo 1965 m. ją pakeitė Tikėjimo doktrinos kongregacija, kurios uždavinys sergėti tikėjimo klausimus. 

Visos šios skirtingos institucijos turėjo vieną bendrą bruožą: kovoti su erezija. Tačiau jų panašumas tuo ir baigiasi. Kai žmonės ima kalbėti apie inkvizicijos įvykdytus žiaurumus, paprastai galvoja apie ispanų inkviziciją. Tačiau net ir ispanų inkvizicija nėra verta nei perdėtų pagyrų, nei perdėtų kaltinimų, kurie, kaip matysime, dažnai jai metami. 

Inkvizicijos taikinys

Kova su erezija

Visų pirma būtina pabrėžti, kad inkvizicijos taikiniu niekada nebuvo kokia nors konkreti už krikščionybės ribų esanti grupė, nei žydai, nei musulmonai, tik pati krikščionybė, o dar konkrečiau – iš jos kilę eretikai. Pirmiausia inkvizicijos užduotis buvo apsaugoti Bažnyčią nuo erezijos. Jos uždavinys buvo atlikti tyrimą, panašų į tyrimą, kokį mūsų dienomis atlieka Federalinis tyrimų biuras. Inkvizicija tiria Bažnyčios viduje kylančius pavojus, o pavojai šiuo atveju buvo erezijos. 

Kai kalbame apie tyrimą, suprantame, kad jo rezultatas gali būti arba teigiamas, arba neigiamas. Todėl inkvizicijos darbas buvo dvilypis: aptikti eretikus arba apginti neteisingai erezija apkaltintų žmonių gerą vardą. Tiriami buvo netgi kai kurie būsimi šventieji. Šv. Žana d‘Ark buvo viena iš jų. Šv. Ignacas Lojola, jėzuitų ordino įkūrėjas, dukart atsidūrė inkvizicijos tyrimų akiratin (antrąjį kartą už šiandien visiems gerai žinomas Dvasines pratybas), tačiau abiem atvejais jis buvo išteisintas. Netgi Liudvikas iš Granados, dominikonų provincijolas Portugalijoje, kuriam laikui buvo patraukęs inkvizicijos akį.

Jėzuitų įkūrėjas ir „Dvasinių pratybų“ autorius šv. Ignacas Lojola. Vatican News iliustracija

Viduramžių inkvizicija prasidėjo 1184 m., kai popiežius Liucijus III Europos vyskupams išsiuntinėjo erezijų sąrašą ir įsakė aktyviai įsitraukti į darbą, nustatant, ar kaltinamieji erezija iš tikrųjų yra kalti. Užuot pasikliovę pasaulietiniais teismais, vietos valdovais arba maištinga liaudimi, vyskupai turėjo pasirūpinti, kad kaltinamuosius erezija teisingai ištirtų išsilavinę, su Romos įstatymais susipažinę dvasininkai. Kitaip tariant, jų pareiga buvo „apklausti“, iš čia kilęs žodis „inkvizicija“. Lot. inquisitio – apklausa. (Vert. past.)

Atsiliepdamas į vietos inkvizicijų negebėjimą sėkmingai atlikti pareigas, popiežius įsteigė inkviziciją, kurią sudarė apmokyti inkvizitoriai arba teisėjai, pasamdyti daugiausia iš Dominikonų ordino. Kadangi šis religinis ordinas buvo įsteigtas eretikų mokymui atremti ir katalikų tikėjimui skelbti, dominikonai į inkvizicijos darbą įsitraukė labai aktyviai. Inkvizitoriai buvo ne tik puikiai išsilavinę, bet ir pasiryžę padaryti viską, ką laikė pareiga Bažnyčios labui. 

Pavyzdžiui, yra žinoma, kad 1232 m. dominikonų inkvizitoriai buvo pasiųsti į Vokietiją palei Reiną, Taragonos vyskupiją Ispanijoje ir Lombardiją; 1233 m. – į Prancūziją, Osero teritoriją, bažnytines Buržo, Bordo, Narbono ir Ošo provincijas bei Burgundiją; 1235 m. – į bažnytinę Sanso provinciją. Apie 1255 m. inkvizicija aktyviai veikė visose Centrinės ir Vakarų Europos šalyse – Tulūzos grafystėje, Sicilijoje, Aragone, Lombardijoje, Prancūzijoje, Burgundijoje, Brabante ir Vokietijoje. 

Dar viena priežastis, kodėl įsteigta Viduramžių inkvizicija, buvo ta, kad reikėjo sukurti procedūrą bei įteisinti erezijos atpažinimo procesą, nes tuo metu buvo nusistovėjęs paprotys, kad miesto žmonių minia tariamus eretikus sudegindavo savo iniciatyva be teismo proceso. Tačiau popiežiaus įsteigta inkvizicija nebuvo atskiras ar kitoks tribunolas; jis tik paskyrė specialius, nuolatinius teisėjus, kurie jo vardu atliko doktrinines funkcijas. Ten, kur jie susirinkdavo, ir būdavo inkvizicija.

Trečioji priežastis, kodėl popiežius ėmėsi tokios iniciatyvos, buvo susijusi su Bažnyčios ir valstybės atskyrimo klausimu. Popiežiui Grigaliui IX žūtbūt rūpėjo užkirsti kelią imperatoriaus Frydricho II kišimuisi į grynai bažnytinius doktrinos klausimus. Pakanka prisiminti iš kartos į kartą perduodamą Hohenštaufenų dinastijos aistrą visiškai kontroliuoti Bažnyčią ir valstybę, remiantis Dievo jiems suteikta valdžia. Dėl tokios priežasties popiežiui buvo būtina įkurti atskirą ir grynai bažnytinį teismą. Daugelį amžių Europos valdovai buvo kur kas labiau suinteresuoti tvarkyti Bažnyčios reikalus, nei Bažnyčia kišosi į pilietinius reikalus. Popiežiai, vyskupai ir abatai neretai buvo laikomi karalių ir imperatorių vasalais, tarnaujančiais ir vykdančiais jų įsakymus. Popiežius Grigalius IX nusprendė šią padėtį pakeisti, todėl įsteigė inkviziciją.

Būtina pabrėžti, kad Viduramžių inkvizicija neturėjo centrinės būstinės, aukščiausios valdžios ar net popiežiaus priežiūros. Plataus masto, popiežiaus kontroliuojamos, galingos vienos inkvizicijos Europoje praktiškai niekada nebuvo – tai yra prasimanymas. Erezijoms išaiškinti vietos vyskupai arba elgetaujančių ordinų nariai įsteigdavo bažnytinius teismus. Jų procedūros buvo būdingos pasaulietinėms teisinėms procedūroms. Labiau paplitusi buvo regioninė inkvizicijos proceso kontrolė. Tai, kas XIII a. prasidėjo kaip popiežiaus įsteigta teisinė sistema, kuria buvo siekiama iš minios arba pasaulietinės valdžios perimti „erezijos medžioklės“ kontrolę, netrukus išsivystė į vietos bažnyčios ir pasaulietinės valdžios mechanizmą, atsakantį į vietos, o vėliau ir nacionalinius arba dinastinius tikslus. Dėl to egzistavo daugybė inkvizicijų, o ne vienintelė „Inkvizicija“. 

Viena iš jų buvo ispanų inkvizicija – turbūt didžiausia katalikybės priešų įsivaizduojama blogybė. Ispanų inkvizicija prasidėjo, valdant karaliui Ferdinandui II iš Aragono ir karalienei Izabelei I iš Kastilijos. Tuo metu katalikų tikėjimui grėsmę kėlė, kaip daugelis manė, tariami atsivertėliai iš judaizmo (maranai) ir islamo (moriskai). 1478 m. lapkričio 1 d. popiežius Sikstas IV katalikų valdovams suteikė teisę įsteigti nuosavą inkviziciją. Teisėjai turėjo būti mažiausiai keturiasdešimties metų amžiaus, nepriekaištingos reputacijos, pasižymintys dorybėmis ir išmintimi, teologijos magistrai arba kanonų teisės daktarai ar licenciatai ir klusnūs įprastoms bažnyčios taisyklėms ir nurodymams. 1480 m. rugsėjo 17 d. Jų Katalikiškosios Didenybės paskyrė du dominikonus Migelį de Morilį ir Chuaną de San Martiną Sevilijos inkvizitoriais ir du padėjėjus iš pasaulietinių kunigų. 

 Tačiau tikruoju ispanų inkvizicijos organizatoriumi – ir daugelio akimis tikruoju piktadariu – tapo kitas asmuo, Tomas de Torkemada. 1483 m. Jų Ispanijos Didenybių prašymu popiežius Sikstas IV Torkemadai suteikė Didžiojo inkvizitoriaus vardą ir šitaip pažymėjo naują žingsnį ispanų inkvizicijos istorijoje. Torkemada buvo atsakingas už tyrimo taisyklių ir inkvizicijos procedūros nustatymą bei inkvizicijos centrų įsteigimą pagrindiniuose miestuose. Popiežius Sikstas IV paskyrimą patvirtino tikėdamasis, kad tai atneš tvarkos ir aiškumo susidariusioje padėtyje. 1487 m. popiežius Inocentas VIII patvirtino savo pirmtako aktą ir Torkemadai suteikė Didžiojo inkvizitoriaus titulą Kastilijos, Leono, Aragono, Valencijos ir t. t. karalystėse. Institucija sparčiai plėtėsi ir iš Sevilijos pasiekė Kordobą, Chaeną, Viljarealį ir Toledą.

 Ispanų inkvizicijos procedūra iš esmės buvo tokia pati kaip ir daugumos kitų inkvizicijų. Visada būdavo skiriamas „malonės laikas“, trukęs nuo trisdešimties iki keturiasdešimties dienų, o neretai ir dar ilgiau. Įkalinimas buvo skiriamas tik tada, kai sprendimas būdavo vienbalsiai priimtas arba įrodžius nusikaltimą. Kaltinamojo apklausa galėjo būti vykdoma tik dalyvaujant dviem nešališkiems kunigams, kurių pareiga buvo užtikrinti, kad nebus imtasi jokių vienašališkų veiksmų; protokolas kaltinamajam turėjo būti perskaitytas du kartus. Gynyba visada buvo teisėjo rankose. Liudytojai, nors kaltinamajam ir nežinomi, būdavo prisaikdinami, o klaidingai liudijusių laukė itin griežta bausmė, netgi mirtis.

Cathopic.com nuotrauka

Kitoks vertinimas

Apie inkviziciją, ypač ispanų inkviziciją, pateikta daug negatyvių vertinimų. Tie vertinimai turi ilgą istoriją. Tačiau ar iš tiesų jie nešališki, ar neiškreipti įsisenėjusių klaidingų nuostatų?

Teisinga būtų pasakyti, kad inkvizitorių persekiojamos grupės dėjo visas pastangas, kad paskleistų neigiamą inkvizicijos kaip institucijos įvaizdį. Taip pat derėtų priminti, kad nauja protestantų eretikų banga turėjo naują galingą ginklą prieš inkvizitorius: spausdinimo mašiną. Šis ginklas netrukus bus panaudotas „kare“ tarp katalikiškos Ispanijos – su jos karaliumi Pilypu II, kuris save ir savo šalies žmones laikė ištikimais Katalikų Bažnyčios gynėjais – ir neturtingesnėmis bei silpnesnėmis protestantiškomis Europos teritorijomis. Protestantų sukilimas Vokietijoje ir Anglijoje netrukus prasiskynė kelią į Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Šveicariją ir Čekoslovakiją [autorius mini Čekoslovakiją, nors man keistai skamba pavadinimas šalies, kuri tuo laiku dar neegzistavo ir kuri jau nebeegzistuoja, bet gal reikia palikti taip, kaip autorius parašė]. Nors kovos lauke ispanai protestantus nugalėjo, propagandos karą jie netrukus pralaimės. Tai laikotarpis, kai buvo sukurta garsioji „Juodoji legenda“ apie Ispaniją. Iš spausdinimo mašinų šiaurėje ėmė plūsti daugybė knygų ir pamfletų, kuriuose Ispanijos imperija, taip pat ir inkvizicija buvo kaltinama nuožmiausiais žiaurumais. Jie sukūrė ispanų inkvizicijos kaip katalikų teroro ir barbariškumo įsikūnijimo įvaizdį. Nuo XVI iki XX a. pradžios inkvizicijos legenda pranoko savo istoriją. 

Daugelio vaizduotėje ši legenda gyva ir šiandien, nepaisant istorikų pastangų ją demaskuoti. Kuo paremta legenda? 1567 m. Vokietijoje du ispanų protestantai, pasivadinę Reginalduso Gonzalvuso Mantanuso slapyvardžiu, išspausdino veikalą Sanctae inquisitionis Hispanicae artes (Šventosios ispanų inkvizicijos darbai. (Vert. past.) . Nors tai buvo propagandinis traktatas, jis buvo pakartotinai išspausdintas visoje Europoje ir 200 metų buvo laikomas patikimu inkvizicijos šaltiniu. Dauguma vėliau, iki XIX a. pabaigos, parašytų „istorijų“ apie inkviziciją šiuo Mantanuso veikalu rėmėsi kaip pirminiu, nors ir subjektyviai parašytu, šaltiniu. 

Didžiausios kalbos apie inkviziciją kilo prieš ir prasidėjus Nyderlandų sukilimui prieš ispanų kontrolę. Šis sukilimas paskatino katalikų ir kalvinistų vadovus susivienyti prieš katalikiškąją Ispaniją. Nors patys olandai turėjo valstybės inkviziciją eretikams teisti, buvo kalbama, kad Ispanijos karalius Pilypas II (kuris karaliumi tapo po Karolio V) Nyderlanduose įsteigė grynai ispanišką inkviziciją, kuri ne tik triuškino protestantus, bet ir apribojo katalikų laisves.

Atėjo laikas ištaisyti šią propagandos kampaniją ir pateikti kitokį vertinimą. Neginčytina yra tai, kad iki XIV a. inkvizicija buvo geriausios teisinės praktikos pavyzdys. Inkvizitoriai turėjo universitetinį teisės ir teologijos išsilavinimą. Popiežiaus religinis tribunolas ne tik apsaugojo kaltinamuosius nuo minios susidorojimo ir pasaulietinių teismų, bet ir išsaugojo bažnytinę laisvę, nes šio teismo autoritetas buvo patikėtas išsilavinusiems ir nepriekaištingos reputacijos, o svarbiausia nepriklausomiems žmonėms, į kurių rankas Bažnyčia galėjo atiduoti sprendimo galią apie konkretaus mokymo ortodoksiškumą arba eretiškumą. 

Taip pat būtina pabrėžti, kad išskirtinis inkvizicijos bruožas buvo ne savita procedūra, ne slapta liudytojų apklausa ir netgi ne oficialus kaltinimas – tai buvo būdinga visiems Europos teismams nuo popiežiaus Inocento III laikų. Pagaliau jos išskirtinis bruožas buvo ne kankinimai, kurie daugelį dešimtmečių nuo inkvizicijos pradžios nebuvo skiriami ar net leidžiami, nei galop įvairios sankcijos, įkalinimas, konfiskacija, sudeginimas ant laužo ir t. t. – visa tai buvo įprastos bausmės dar gerokai prieš inkviziciją. Inkvizitorius buvo specialus, nuolatinis, popiežiaus vardu veikiantis ir jo įvilktas teisėjas, turintis patikėtą teisę ir pareigą teisiškai įvertinti nusižengimus prieš tikėjimą; iš jo buvo tikimasi laikytis nustatytų kanoninės procedūros taisyklių ir skelbti įprastines bausmes.

Taigi inkvizicija atsirado ne iš noro suvaržyti įvairovę ar pavergti žmones, ja buvo siekiama dviejų dalykų: nustatyti tikrąsias erezijas ir užkirsti kelią neteisingoms egzekucijoms. Erezija buvo laikoma nusikaltimu prieš valstybę; Romos teisė pagal Justiniano kodeksą ją laikė didžiausiu nusižengimu. Pasaulietiniai valdovai, kurių valdžia, kaip buvo tikima, kilo iš Dievo, buvo nepakantūs eretikams. Kaip ir paprasta liaudis, kuri į juos žiūrėjo kaip į pavojingus atskalūnus, užtraukiančius dievišką rūstybę. Kai viduramžiais žmogus buvo kaltinamas erezija, jis buvo atvesdinamas vietos valdovo teismui, lygiai taip pat kaip ką nors pavogęs ar vandalizmu apkaltintas žmogus. Tačiau skirtingai nuo vagystės ar vandalizmo nusikaltimo, nustatyti, ar kaltinamasis tikrai yra eretikas, nebuvo taip paprasta. 

Tam, kad galėtų teisingai įvertinti, žmogus turėjo turėti teologinį išsilavinimą, o šito dauguma viduramžių valdovų neturėjo, jau nekalbant apie paprastą liaudį. Todėl tūkstančiai žmonių Europoje buvo pasaulietinės valdžios nubausti mirties bausme, neatlikus teisingo tyrimo ar kompetentingo įvertinimo. Kita vertus, inkvizicija eretikams buvo galimybė išvengti mirties ir sugrįžti į bendruomenę. Jei viduramžių pasaulietiniai valdovai stengėsi išsaugoti savo karalystes, Bažnyčia siekė išgelbėti sielas. Sielų gelbėjimas reiškė, kad nuteistiems eretikams buvo suteikta galimybė atgailauti, pakeisti savo įsitikinimus ir sugrįžti į Bažnyčios gretas. Ir tik tada, kai tai nepadėdavo, jie buvo perduodami į pasaulietinės valdžios rankas. Taip elgdamiesi inkvizitoriai galėjo išlaikyti švarias rankas.

Dėl to įkalinimas ne visada buvo bausmė tikrąja žodžio prasme: į jį veikiau buvo žiūrima kaip galimybę atgailauti, apsaugą nuo paklydimo ar kitų užkrėtimo savo idėjomis. Nemėginu pateisinti inkvizicijos istorijos. Inkvizicija egzistavo ir lieka nerimą keliančia katalikų istorijos dalimi. Tačiau inkvizicijos karikatūra, kurią dauguma iš mūsų pažįsta ir kuri dažniausiai naudojama antikatalikiškoje polemikoje, su tikrąja inkvizicija mažai ką turi bendro. Ir tai dar ne viskas.

Bus daugiau