Jėzus pasakė savo apaštalams: 
    „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!
    Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio. Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite patikimą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. 
    Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums“. 
 

Skaitiniai Š (97)

Apd 11, 21–26; 13, 1–3: Jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo

Ps 98, 1. 2–3ab. 3c–4. 5–6. P.: Viešpaties teisingumas šviečia pagonims.


Komentaro autorius – kun. Jacekas Paszenda SDB

Šv. Barnabas buvo priskirtas prie Apaštalų, nes buvo šv. Pauliaus bendražygis. Šį tą apie jį žinome iš Apaštalų Darbų knygos. Įdomu būtų pažinti visą jo gyvenimo istoriją. Kita vertus, ar tai taip jau svarbu? Ar toks smalsumo patenkinimas augintų mūsų tikėjimą?

Kai skaitau šios dienos Evangeliją ir mąstau apie apaštalus, apie apaštalavimą, tai yra Evangelijos skelbimą, apie kunigavimą, man atrodo, kad mums dar daug ko trūksta. Kad mūsų dienų Evangelijos skelbimas yra ne toks, kokio norėjo Jėzus. Gal kitokiais būdais šiandien yra skelbiama Dievo Karalystė, gal kitais žodžiais. Bet Jėzus nurodo ir toliau: gydykite ligonius, prikelkite mirusiuosius, apvalykite raupsuotuosius, išvarinėkite demonus… Tai skamba gal kaip kažkokia pasaka. Ar tai įmanoma? Ar tai vyksta bažnyčiose? Kuris iš mūsų vyskupų ar kunigų, na, gerai, popiežius – kuris iš jų paskutinis prikėlė mirusįjį ar išprašė sveikatos, išvarė piktąją dvasią? Ar tokie dalykai vyksta dažnai?

Jėzus savo mokinius tam įpareigoja, tarsi tai būtų tiek pat paprasta, kaip ir Gerosios Naujienos skelbimas! Žinome iš Šv. Rašto, kad tai įmanoma. Šv. Paulius išgydė žmogų šv. Barnabo ir daugelio graikų, pagonių akivaizdoje. Jėzui skelbti Evangeliją ir daryti tokius ženklus yra vienas ir tas pats dalykas.

Eikime toliau. Kas iš mūsų ganytojų neturi, pavyzdžiui, dvejų marškinių, nekalbant jau apie pinigus ir visus dalykus, turinčius užtikrinti mūsų kasdienybę. Turime jų visi, kiekvienas galvojame apie savo rytdieną. Tai natūralu ir suprantama. Pats turiu du lagaminus drabužių ir dvi dėžes knygų. Vis tiek dar per daug. Kas sugeba kaip šv. Pranciškus Asyžietis palikti viską ir v isiškai pasitikėti Jėzumi?

Pasitikėjimas Jėzumi visada, net ir materialiniame gyvenime, suteikia daug ramybės ir džiaugsmo, padeda iš tikrųjų priartėti prie Jo, Jam atiduoti savo širdį. Tik tada tikėjimas auga. Ir tik tada, kai nebegalvosime apie žemiškus dalykus, galėsime visiškai atsiduoti Žodžio skelbimui. Ir tik tada sugebėsime būti ramybės nešėjais savo broliams. Ir tik tada kartu su mūsų ramybe pavyks ir išgydimai, ir išsipildys kiti ženklai.

Šv. Barnabo diena kviečia susimąstyti apie kunigystę. Kviečia kiekvieną iš mūsų susimąstyti apie mūsų pasitikėjimą Jėzumi savo kasdienybėje.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai