Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Interviu su kunigu originaliu pavadinimu „In­ter­ne­ti­nis Baž­ny­čios siū­ly­mas: ne­vir­tu­a­lus Die­vas ir „ne­lai­ki­nė“ ben­druo­me­nė“ perpublikuojamas iš laikraščio „Alytaus naujienos“. 

Nie­kas ne­pa­neigs, kad pa­sau­lis mo­der­nė­ja plin­tant so­cia­li­niams tin­klams. Mus prie ek­ra­nų pri­lip­dę nau­jau­si iš­ra­di­mai – pui­ki ga­li­my­bė gau­ti įvai­ria­pu­sės in­for­ma­ci­jos, pa­skleis­ti ži­nią, sa­ve mo­ty­vuo­ti. Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia taip pat at­ve­ria du­ris nau­jo­vėms, ir mū­sų re­gio­ne dau­gė­ja pa­ra­pi­jų, ku­rių baž­ny­čio­se per pa­mal­das žo­džiai už­ra­šo­mi ek­ra­nuo­se, nau­do­ja­mi mo­der­nūs įra­šai, ži­nio­mis nuo­lat at­nau­ji­na­mi tin­kla­la­piai. Apie ka­ta­li­kų ben­druo­me­nės so­cia­li­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją ir jos svar­bą kal­ba­mės su Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios kle­bo­nu, ku­ni­gu RYČIU BAL­TRU­ŠAI­ČIU.

Jei tei­sin­gai su­pra­tau, Baž­ny­čios po­žiū­ris į in­ter­ne­tą, kaip ko­mu­ni­ka­vi­mo prie­mo­nę, tei­gia­mas. Va­ti­ka­nas sa­vo tin­kla­la­pį tu­ri nuo 1996 me­tų.

Taip, Baž­ny­čios po­žiū­ris į in­ter­ne­tą yra tei­gia­mas, nes pa­ti Baž­ny­čia in­ter­ne­tą nau­do­ja kaip ko­mu­ni­ka­vi­mo ir net evan­ge­li­za­vi­mo prie­mo­nę.

Ko­kia yra in­ter­ne­to eti­ka – ka­ta­li­kiš­kas po­žiū­ris į in­ter­ne­tą – pagl ku­ni­gą Ry­tį Bal­tru­šai­tį?

Pa­ti Baž­ny­čia pa­si­sa­ko apie in­ter­ne­to nau­do­ji­mą – at­sa­kin­gą ir šva­rų. In­ter­ne­tą, kaip ko­mu­ni­ka­vi­mo, in­for­ma­vi­mo, in­for­ma­ci­jos šal­ti­nį, ga­li pa­nau­do­ti ge­ram, skel­biant dau­ge­liui rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją, bet ga­li pa­nau­do­ti ir blo­gam, pa­vyz­džiui, por­nog­ra­fi­ją, prie­šiš­ku­mą, ne­apy­kan­tą kurs­tan­tys tin­kla­la­piai. In­ter­ne­tas, sai­kin­gai, ga­li bū­ti net ir pra­mo­ga­vi­mo vie­ta, bet tai tu­ri de­rė­ti su mo­ra­le ir žmo­gaus oru­mu.

Man as­me­niš­kai no­rė­tų­si in­ter­ne­ti­nės eko­lo­gi­jos, tai yra, kad ne­bū­tų gau­sos ne­rei­ka­lin­gų pus­la­pių, pa­sky­rų ir pa­na­šiai. Kaip ne­bū­ti­na kiek­vie­nam mėgs­tan­čiam po­ezi­ją im­ti leis­ti sa­vo kny­gas po­pie­ri­niu va­rian­tu, taip ne­bū­ti­na kiek­vie­nam kur­ti sa­vo ar sa­vo idė­jos tin­kla­la­pį. Jei ga­li be to ap­si­ei­ti, ap­si­eik.

Ma­nau, kad Baž­ny­čiai taip pat rū­pi ir vi­di­nė ko­mu­ni­ka­ci­ja, ku­ri re­mia­si Tė­vo, Sū­naus ir Šven­to­sios Dva­sios ben­drys­te. Ko­kio ly­gio ji tu­rė­tų bū­ti?

Gra­žiai su­for­mu­la­vo­te šį klau­si­mą. No­rė­tų­si, kad Baž­ny­čios vi­di­nė ko­mu­ni­ka­ci­ja kiek įma­no­ma bū­tų gy­vo ben­dra­vi­mo ko­mu­ni­ka­ci­ja, kad svar­bią ži­nią, links­mą ar liūd­ną, pir­miau­sia ga­lė­tu­me per­duo­ti ma­ty­da­mi žmo­gų ar žmo­nių gru­pę, ben­druo­me­nę, ku­riai ži­nia skir­ta. Vie­nas iš uni­ka­lių pa­vyz­džių yra po­pie­žiaus ren­gia­mos ben­dro­sios tre­čia­die­nio au­dien­ci­jos ir va­di­na­mie­ji sek­ma­die­nio Vieš­pa­ties An­ge­lo su­si­ti­ki­mai, ku­riuo­se, da­ly­vau­jant ke­lioms de­šim­tims žmo­nių, jau­ti, kad po­pie­žius kal­ba man as­me­niš­kai, kai žvel­gia, jau­ti, kad žvel­gia į vi­sus, ir į ma­ne.

Ži­no­ma, dėl ben­druo­me­nės dy­džio nė­ra įma­no­ma vi­sa­da ben­drau­ti akis į akį, to­dėl Baž­ny­čia nau­do­ja­si už­ra­šy­tu žo­džiu, šian­dien ir gar­so bei vaiz­do įra­šais.

Pa­ra­pi­jos ben­druo­me­nė ran­da sa­vą bū­dą: so­cia­li­niai tin­klai, el. pa­štas, laik­raš­tė­lis, tin­kla­la­pis, laiš­kas. Bū­dų daug ir įvai­rių, te­rei­kia ras­ti ke­lią, kaip jais iš­min­tin­gai ir kū­ry­bin­gai pa­si­nau­do­ti.

Baž­ny­čia, be­je, net ka­ta­li­kiš­kuo­se uni­ver­si­te­tuo­se tu­ri ko­ky­biš­kai iš­vys­ty­tas so­cia­li­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos stu­di­jų pro­gra­mas. Pa­vyz­džiui, Ro­mo­je sa­le­zie­čiai ir jė­zui­tai.

Kun. Rytis Baltrušaitis.

Ti­kė­ji­mo ug­dy­mo pa­mo­kė­lės in­ter­ne­to erd­vė­se, re­gis, www.ki­to­Link.lt – ar tai sve­tai­nė, skir­ta tiems, ku­rie no­ri ne tik su­si­pa­žin­ti, gal ir su­si­tuok­ti, ir per šei­mą šlo­vin­ti Die­vą? Jūs jos įkū­rė­jas?

Taip, tai sve­tai­nė, skir­ta ir pa­žin­čiai, ku­ri ga­lė­tų ves­ti krikš­čio­niš­kos san­tuo­kos link ir ben­drys­tei su žmo­nė­mis, ku­riuos sie­ja pa­na­šios krikš­čio­niš­ko­sios ver­ty­bės.

Aš ne­su įkū­rė­jas, šios sve­tai­nės su­ma­ny­to­jai yra pa­sau­lie­čiai. Dirb­da­mas Ke­tur­va­la­kių pa­ra­pi­jos kle­bo­nu, Vil­ka­viš­kio ra­jo­no laik­raš­ty­je „San­ta­ka“ spaus­din­da­vau įvai­rius teks­tus ir su re­dak­to­re bu­vo­me su­ta­rę, kad skil­tį pa­va­din­si­me „Ki­to link“ – Die­vo ir žmo­gaus link.

Ką šian­dien Jū­sų pa­ra­pi­jo­je ga­li­ma už­sa­ky­ti in­ter­ne­tu, pa­vyz­džiui, ar ga­li­ma už­si­re­gist­ruo­ti na­mus pa­šven­tin­ti?

Už­sa­ky­ti – nie­ko. Ga­li­ma tar­tis dėl su­si­ti­ki­mo, pa­klaus­ti rū­pi­mų klau­si­mų, de­rin­ti kai ku­riuos rei­ka­lus. Vi­sai ne­tru­kus bus ga­li­ma už­si­sa­ky­ti įvai­rias pa­žy­mas, prieš tai į spe­cia­lią pro­gra­mą įve­dus rei­kia­mus duo­me­nis.

Jums te­ko pa­žin­ti ir ki­tų tau­tų krikš­čio­nis. Ar ski­ria­si jų po­žiū­riai į ti­kė­ji­mą?

Krikš­čio­nis pla­či­ą­ja pras­me – ne, ne­te­ko pa­žin­ti. La­biau te­ko pa­ben­drau­ti su ki­tų kraš­tų ka­ta­li­kais, nes stu­di­juo­da­mas Ro­mo­je tu­rė­jau kur­so drau­gų iš maž­daug tris­de­šim­ties ša­lių, tai na­tū­ra­lu, kad ir iš­girs­ti apie jų pa­tir­tis te­ko pa­kan­ka­mai. Ži­no­ma, vi­sa­da ju­tau, kad tu­ri­me daug ben­dra, nes esa­me ka­ta­li­kai, pri­klau­so­me Ka­ta­li­kų baž­ny­čiai, gir­di­me po­pie­žių, iš­gy­ve­na­me dėl Baž­ny­čios džiaugs­mų ir rū­pes­čių. Bu­vo la­bai ge­ra jaus­ti kul­tū­ri­nį skir­tin­gu­mą, ku­ris yra itin spal­vin­gas, uni­ver­si­te­te bū­da­vo ren­gia­mos at­ski­rų tau­tų die­nos, kai pri­sta­ty­da­vo­me sa­vo kraš­tą, mais­tą, dai­nas, jei pa­vyk­da­vo – ir šo­kius.

Net ir pa­čių ka­ta­li­kų po­žiū­riai ski­ria­si, bet pa­pras­tai ypač jau­ti skir­tu­mą, jei žmo­gus yra krikš­ty­tas Ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je, bet ne­prak­ti­kuo­jan­tis, tuo­met sa­vo as­me­ni­nę nuo­mo­nę lai­ko cen­tri­ne tie­sa, o tai dau­giau nei sub­jek­ty­vu.

Ki­tų krikš­čio­niš­kų kon­fe­si­jų žmo­nių te­ko su­tik­ti, bet ne­už­mez­gė­me to­kių ry­šių, kad ga­lė­čiau ana­li­zuo­ti skir­tu­mus ar pa­na­šu­mus. Tie­sa, Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je, ku­rios kle­bo­nas esu, kar­tą per mė­ne­sį mel­džia­si Aly­taus pra­vos­la­vų ben­druo­me­nė. Ne­sa­me iden­tiš­ki, bet po vie­nu sto­gu tel­pa­me.

Ko­kiu bū­du pa­lai­ko­te ry­šius su už­sie­ny­je gy­ve­nan­čiais tau­tie­čiais dva­si­nin­kais?

Nuo­la­ti­nio ben­dra­vi­mo nė­ra, yra ke­le­tas dva­si­nin­kų, su ku­riais ret­kar­čiais pa­si­kei­čia­me min­ti­mis, svei­ki­ni­mais.

Feis­bu­ke mo­ko­te li­tur­gi­nės ka­te­che­zės. Ko­kių at­si­lie­pi­mų su­lau­kia­te? Ką šian­dien Baž­ny­čia ga­li pa­siū­ly­ti jau­nam žmo­gui in­ter­ne­tu?

Li­tur­gi­nė ka­te­che­zė – mo­ky­mas, pa­de­dan­tis są­mo­nin­gai da­ly­vau­ti li­tur­gi­jo­je, su­pran­tant, kaip rei­kė­tų elg­tis ir ką tai reiš­kia. Li­tur­gi­ja nė­ra bur­tai, nė­ra prie­ta­rai – tai Die­vo šlo­vi­ni­mas, su­si­ti­ki­mas su juo. Tu­riu ir ga­liu Jį pa­žin­ti, kai su­si­ti­ki­mas yra įdo­mus ir vai­sin­gas.

Ne­slėp­siu, bu­vo žmo­nių, ku­rie la­bai nuo­šir­džiai dė­ko­jo. Vy­res­nio­ji kar­ta džiau­gė­si, kad bu­vo spaus­di­na­ma laik­raš­ty­je, o vie­nas gar­bin­gas ku­ni­gas sa­kė: „Va­giu ta­vo ka­te­che­zes ir mo­kau sa­vo pa­ra­pi­jie­čius.“ Už to­kią „va­gys­tę“ ne­pyks­tu, ačiū Die­vui, kad šios ka­te­che­zės yra nau­din­gos.

Baž­ny­čia in­ter­ne­te pa­de­da jau­nam žmo­gui ei­ti Die­vo link, nuo vir­tu­a­laus san­ty­kio per­ei­ti prie gy­vo ir tik­ro. Kar­tą vie­na se­suo vie­nuo­lė sa­kė: „Kas­dien tris va­lan­das dir­bu feis­bu­ke“. Vi­si ska­niai pa­si­juo­kė­me, o ta­da ji da­li­jo­si min­ti­mis apie dau­gy­bę jau­nuo­lių, ku­rie dėl įvai­rių prie­žas­čių ge­ba klaus­ti, pra­šy­ti pa­ta­ri­mo bū­tent vir­tu­a­liai ben­drau­da­mi. Vie­nuo­lė mi­nė­jo, kad su da­li­mi jau­ni­mo ten­ka vė­liau su­si­tik­ti gy­vai, jei jie su­tin­ka su­si­tik­ti, da­lis įsi­trau­kia į įvai­rią veik­lą.

In­ter­ne­tu Baž­ny­čia jau­nam žmo­gui siū­lo ne­in­ter­ne­ti­nį gy­ve­ni­mą, ne­vir­tu­a­lų Die­vą ir „ne­lai­ki­nę“ ben­druo­me­nę.

Esa­te ir re­ži­sie­rius. Kai bai­gia­te svar­bų kū­ry­bi­nį dar­bą, ku­riam lai­kui gau­na­te dva­si­nės ra­my­bės krū­vį? Ar vėl iš kar­to kim­ba­te į kaž­ką nau­jo?

O, tai jau ma­lo­ni pra­ei­tis. Dar bū­da­mas ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos auk­lė­ti­nis, va­sa­ros me­tu pa­ra­pi­jo­je su vai­kais sta­čiau spek­tak­lius, vė­liau pir­mai­siais ku­ni­gys­tės me­tais bu­vau įkū­ręs krikš­čio­niš­ko­jo te­at­ro stu­di­ją. Pa­pil­dy­siu at­sa­ky­mą į prieš tai bu­vu­sį klau­si­mą – me­ni­nė kū­ry­ba Baž­ny­čiai pa­de­da pri­ei­ti prie žmo­gaus ir tie­sio­giai prie jo sie­los gy­ve­ni­mo. Tai pa­ty­riau as­me­niš­kai, dirb­da­mas su jau­ni­mu te­at­re. Su gi­lia min­ti­mi po­pie­žius Šv. Jo­nas Pau­lius II pa­ra­šė „Laiš­ką me­ni­nin­kams“.

Pats kū­ry­bi­nis pro­ce­sas nė­ra ra­my­bė, at­virkš­čiai, tuo­met jau­ti, kad vi­si įma­no­mi me­cha­niz­mai – pro­to ir šir­dies – vei­kia vi­su pa­jė­gu­mu, vi­sos ju­ti­mi­nės tur­bi­nos su­ka­si. Kū­ry­ba at­ei­na iš ra­my­bės. Pa­si­rin­kęs me­džia­gą, ku­rią no­riu per­kel­ti sce­non, vi­sa­da po­rai die­nų at­si­trauk­da­vau iš įpras­to kas­die­nio rit­mo, kad ga­lė­čiau iš­ne­šio­ti teks­tą ir at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ką šiuo kon­kre­čiu pa­sta­ty­mu no­riu pa­sa­ky­ti. Ra­my­bė at­ei­da­vo ir po, ypač, kai re­flek­tuo­da­mi spek­tak­lius ra­miai ger­da­vo­me ar­ba­tą ir ne­sku­bė­da­mi lįs­da­vo­me į vi­sas įma­no­mas pras­mes.

Įdo­mu, ar Jū­sų kū­ry­bi­nės ver­smės trykš­ta tik Jums bū­nant vie­nu­mo­je?

Ne, bet gims­ta vie­nu­mo­je, daž­nai mal­din­go­je vie­nu­mo­je. Pa­me­nu, sta­tė­me spek­tak­lį „Su­ža­dė­ti­nis“ pa­gal Ka­ro­lio Woj­ty­los (pop. Jo­nas Pau­lius II) „Prie­šais ju­ve­ly­ro par­duo­tu­vę“. Vis ne­ra­dau cen­tro, kas bū­tų ker­ti­nė vie­ta daik­ti­ne pras­me. Ir vie­nos ado­ra­ci­jos me­tu, ty­lo­je, at­ėjo su­pra­ti­mas: „Ry­ti, tai­gi sta­las.“ Gal tai at­ėjo iš al­to­riaus – Pas­ku­ti­nės va­ka­rie­nės re­a­laus vaiz­do.

Esa­te vys­ty­mo­si psi­cho­lo­gi­jos ma­gist­ras. O pa­pras­čiau pa­sa­kius?

Na, kaip jau čia pa­pras­čiau ir pa­sa­ky­ti. Stu­di­ja­vau Vil­niu­je psi­cho­lo­gi­jos ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas, ku­rios ma­no mąs­ty­se­nai bu­vo ar­ti­mos, nes bu­vo pa­brė­žia­ma, kad kal­ba­me apie žmo­gų nuo na­tū­ra­laus pra­si­dė­ji­mo įsčio­se iki na­tū­ra­lios mir­ties. Tai ir esa­me ta­me vys­ty­me­si, kol Die­vas am­ži­ny­bės vys­tyk­lais ne­su­vys­to.

„Krikš­čio­niš­kas me­nas taip pat yra Ži­nios per­da­vi­mas. Juk se­niau, kai dau­gu­ma žmo­nių ne­mo­kė­jo skai­ty­ti, baž­ny­čių ta­py­ba tar­na­vo Die­vo tie­sų pa­ži­ni­mui ir tai bu­vo va­di­na­ma Bib­lia pau­pe­rum, t. y. varg­šų Bib­li­ja, ku­rią šian­dien skai­to­me ir mes, su­lai­kę kva­pą žvelg­da­mi į di­din­gą ba­zi­li­kų ir ka­ted­rų ar­chi­tek­tū­rą ir puo­šy­bą.“

Tai jū­sų žo­džiai, ku­riuos su­ra­dau vie­šo­jo­je erd­vė­je. O nuo­šir­džiai mal­dai ar vi­sa­da rei­kia žo­džių?

Kai su­si­tin­ka du la­bai ar­ti­mi ar vie­nas ki­tą my­lin­tys as­me­nys, daž­nai kal­ba­si, da­li­ja­si min­ti­mis, sva­jo­nė­mis, kar­tais guo­džia­si, lau­kia pa­drą­si­ni­mo; bet kar­tais ne­si­kal­ba, ta­čiau tai nė­ra tuš­čia ir kur­ti­nan­ti ty­la. Mal­dai rei­kia žo­džių, bet jai rei­kia ir klau­sos, nes jei per ma­no žo­džius nė­ra kur įsi­terp­ti Die­vui, tai gal ta mal­da pa­na­šes­nė į vie­nos kryp­ties eis­mą. Žo­dis ga­li bū­ti mal­dos pa­grin­das. Pa­vyz­džiui, Die­vo Žo­dis. Iš­girs­ti, nuš­čiū­vi, nu­stem­bi ir jau­ti, kad kal­bi­na, ki­bi­na. Žo­dy­je ge­ra bū­ti.

Nie­kas ne­pa­neigs, kad tik­ra­sis pa­sie­ki­mas ta­da, kai gy­ve­ni­mą ap­švie­čia pa­ties žmo­gaus švie­sa, o ne sprag­sin­čios blyks­tės. Bet vis tiek pra­šy­čiau pa­si­da­ly­ti as­me­ni­niais ir pa­sau­lie­tiš­kais pa­sie­ki­mais.

Ne­la­bai tu­rė­čiau ką iš­skir­ti „blyks­čių švie­sai“. Stip­rus da­ly­kas, kad Die­vas su­ge­ba mus su­ras­ti, ma­to ver­tin­gu­mą, ge­ba per ki­tus žmo­nes jį au­gin­ti mu­my­se ir, pa­si­ro­do, ne­sa­me tik verks­min­gi že­mės trem­ti­niai, bet ir Die­vo ka­ra­lys­tės pa­vel­dė­to­jai. Ge­ra Die­vo ka­ra­lys­tę jaus­ti, ra­gau­ti, pa­ma­ty­ti pa­pras­to­se ir ne­įpras­to­se gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­se: kar­tais os­ti­jos kraš­te­ly­je, kar­tais slie­ke, ku­rį var­nė­nas lai­ko su­gau­tą sna­pe, kar­tais iš­ei­nan­čio aša­ro­je ar se­no­lės skar­džia­me ir gy­ve­ni­mo pil­na­me juo­ke (čia ypač pri­si­me­nu Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go se­se­rį Al­du­tę, su ku­ria tu­rė­jo­me ypač ar­ti­mą ir bran­dų ry­šį).

Ar tar­nys­tė Aly­tu­je la­bai liū­di­na Jus? Klau­siu, nes at­vy­ko­te iš la­bai veik­lios tar­nys­tės vie­tos.

Šiuo klau­si­mu ma­ne gau­do­te. At­vy­kau iš vi­sai ki­to­kio tar­nys­tės kon­teks­to, bet ir ten bu­vo dir­ba­ma su žmo­nė­mis, tie­sa, ne vi­sais ge­ra­no­riš­kais, o Aly­tus ste­bi. Ir aš dar dau­giau ste­biu. Kar­tais su žo­džiais, kar­tais be.

Kad tar­nys­tė Aly­tu­je, kaip ir vi­sur, tu­ri iš­šū­kių, tai taip, bet kad liū­din­tų. Ne, ne­bu­vau ap­gal­vo­jęs. Va­di­na­si – džiu­gi­na.

Ir daž­nam pa­šne­ko­vui mėgs­tu sa­ky­ti: o da­bar – klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, bet no­ri­te šia te­ma kal­bė­ti.

Na, rei­kė­tų at­ski­ro in­ter­viu, bet bū­tų sma­gu su skai­ty­to­jais pa­si­da­ly­ti min­ti­mis apie pa­šau­ki­mo ku­ni­gys­tei sklei­di­mą­si gim­tuo­siuo­se na­muo­se, kai ma­no tė­vai bu­vo itin kan­trūs kū­ry­bin­gam ma­no „ku­ni­ga­vi­mui“ kai­me ir už jo ri­bų, ypač na­muo­se or­ga­ni­zuo­jant lai­do­tu­ves. Kaž­ka­da drau­gai sa­kė: ra­šyk kny­gą apie tai, bet, kaip anks­čiau ir mi­nė­jau, nė­ra bū­ti­na ra­šy­ti kny­gą apie kiek­vie­no iš mū­sų pa­tir­tis, pa­kan­ka pa­si­kal­bė­ti.

Bū­tų įdo­mus pla­tes­nis po­kal­bis apie dva­sin­gu­mą, da­bar­ti­nį žmo­nių re­li­gin­gu­mą, te­at­rą, kū­ry­bą, li­te­ra­tū­rą, at­ski­rai apie po­ezi­ją, Kū­rė­jo at­spin­dį gam­to­je.