Kjara medaus mėnesio metu. Nuotrauka iš žurnalo „Artuma“

Straipsnis skelbtas birželio mėnesio „Artumos” numeryje.  

Sukanka septyneri metai po jaunos italės, trijų vaikų mamos, neseniai paskelbtos Dievo tarnaite – Kjaros Korbelos Perilo –  mirties. Kviečiame susipažinti su šia sudėtinga, bet kupina šviesos moters ir jos šeimos istorija. Straipsnis publikuotas vasario mėn. „Artumoje“.

Kjara Korbela Petrilo mirė nuo vėžio sulaukusi vos 28 metų, palikusi vyrą su mažu sūneliu. Šios jaunos italės emociniai, fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai nėra išskirtiniai. Dramatiška jos istorija panaši į daugelį kitų. Bet joje atrasime kai ką unikalaus. Kjara su vyru Enriku visa tai priėmė ir išgyveno su džiaugsmu, ir tai tapo tikėjimo liudijimu kitiems. 2018 m. Kjarai pradėta beatifikacijos byla.

Pirmasis išbandymas – tikrosios meilės patirtis

Laukdamasi pirmosios dukters, Kjara ją pavedė Mergelės Marijos globai, visą laiką jautė, kad šis vaikelis nėra vien jos. Nėštumo pradžioje Kjara sužinojo, kad mažylei anencefalija – mergaitė neturi kaukolės skliauto ir gimusi neišgyvens. Nors ir spaudžiama aplinkinių darytis abortą, Kjara atsilaikė ir išnešiojo bei pagimdė mergaitę, kuri mirė po valandos. Marija Gracija Leticija buvo unikali dovana, kuria porą apdovanojo Dievas. „Marija Gracija Leticija atvėrė mūsų širdis, – pasakojo Enrikas. – Atidarai duris – ir įeina malonė, tikroji meilė, gyvenimo jausmas, amžinybė.“

Kjara Korbela Petrilo. Nuotrauka iš žurnalo „Artuma“

Viešpatie, kur mus vedi?

Kjara ir Enrikas nenorėjo vengti malonės, kurią Dievas nori jiems suteikti, jie troško antro vaikelio. Netrukus sužinoję, kad laukiasi, jie labai nudžiugo. Iš pradžių vaikelis atrodė sveikas, bet vėliau ir jam buvo nustatytas neįgalumas – trūko vienos kojytės, o kitos buvo susiformavęs tik strampas. „Kur mus vedi?“ – klausė Dievo Kjara ir Enrikas. „Pirmąkart, kai laukėmės Marijos, – pasakojo Kjara, – Dievas mūsų paklausė, ar esame pasirengę palydėti vaiką tiek, kiek Jis prašo, ir gana. Mes tai padarėme, ir tai buvo nuostabu. Antrąkart, kai laukėmės Davido, Jis mūsų paklausė, ar esame pasirengę priimti į savo šeimą vaiką net ir tada, jei jis turės rimtų sveikatos sutrikimų. Ir šį kartą mes atsakėme „taip“, ir tai buvo tarsi atsiliepimas į malonės dovaną, kurią gavome anksčiau.“ Vėliau paaiškėjo, kad diagnozė rimtesnė nei manyta. Davidui Džovaniui trūko dar ir inkstų, ir dėl to plaučiai nesivystė taip, kad mažylis gimęs galėtų kvėpuoti. Jis, kaip ir sesuo, neišgyvens.

Davido Džovanio apsigimimas buvo labai didelis. Po Marijos Gracijos Leticijos netekties tiek Enrikas, tiek Kjara jautėsi pasirengę priimti vaiką su visais jo trūkumais, tad iš meilės sūnui meldė Dievą suteikti jiems jėgų nešti šį kryžių. Arba tą kryžių paimti. „Mes negalime savintis vaiko, – sakė Enrikas. – Neturime teisės į kito žmogaus gyvybę, ir taškas. Viešpats duodaman kryžių, turiu jį priimti. Nes tas kryžius atskleis man kažką, ką Viešpats nori man pasakyti.“

Gyventi ir priimti meilę

Visa tai tebuvo smulkmenos, palyginti su tuo, kam Dievas ruošė Kjarą ir Enriką. Tvirtai nusprendę, kad trokšta susilaukti vaikų, jiedu patikėjo šią svajonę tam, kas moka ją saugoti ir ginti geriau už kitus – Mergelei Marijai. Trečiasis mažylis – Frančeskas – gimė visiškai sveikas ir stiprus. Tik dar laukiantis paaiškėjo, kad Kjarai vėžys – liežuvio karcinoma, viena iš agresyviausių vėžio formų, kuria dažniausiai serga vyrai, rūkaliai ir vyresni nei šešiasdešimties. Kjarai 27-eri, ji niekada nerūkė. Kjara prašo medikų palaukti ir pradėti gydymą tik gimus sūnui.

Dievas juodu kviečia tapti Jo mokiniais. Kjaros siela priima kvietimą, bet Jėzus žino, kad dar reikia žengti keletą žingsnių. Enrikas su Kjara toliau pasitiki Dievu. Žino, kad Jis juos myli, ir net tada, kai Jo nesupranta, nepraranda ramybės. Kiekviename žingsnyje Kjara priima ir saugo Dievo Žodį: ji žino, kad negali vien savyje rasti jėgų, kurių jai reikia, ir išlieka nuolat atvira Žodžiui, galinčiam perkeisti jos ir Enriko gyvenimą. Dažnai jai pakanka vienintelės Šventojo Rašto eilutės.

Gimus Frančeskui, Kjarai iškart buvo pradėtas taikyti gydymas, bet vėžys išplito ir niekas nebegalėjo padėti. Ne tik jos kūnas, bet ir siela buvo išbandyti. Ji patyrė daugybė tamsių naktų, bet nepaliaudama stebino savo giedra šypsena ir juoku.

Kjara, Enrikas, Frančeskas susitinka su popiežiumi Benediktu XVI. Nuotrauka iš žurnalo „Artuma“

Viskam sakyti „Taip“

Kjara viskam, ką Dievas siuntė, pasakė „Taip“, tapdama tikru Dievo vaiku. Kaip vaikas seka paskui ką tik iškepto pyrago kvapą, taip daugybė žmonių sekė kvapą šių sutuoktinių, kančioje atpažinusių savo pašaukimą, su šypsena sutikusių sunkiausius išbandymus ir atrandusių laimę, kuriai iš tiesų visi mes esame pašaukti. Tas kvapas svaigina, drumsčia ramybę, jis įsigeria į tave, nors iš pradžių baimingai jam priešiniesi.

Kas padėjo Kjarai ramiai ir su džiaugsmu pasitikti mirtį? Aiški ir patikima žinia apie tai, kas įvyko prieš du tūkstančius metų ir nuo tada vyksta kiekvieną dieną. Žmogus miršta taip, kaip gyveno. Kjara išėjo neįtikėtinai šviesiai, šypsodamasi mirčiai. Ji buvo daugiau nei rami – ji buvo laiminga:

Kjara sėdėdama vežimėlyje įsimylėjusiomis akimis žvelgia į Jėzų tabernakulyje. Jos vyras Enrikas išdrįsta užduoti jai klausimą, kurį viduje nešiojasi jau senokai. Jis mąsto apie Jėzų, sakantį „mano jungas saldus, mano našta lengva“.

„Kjara, – paklausė jis, – ar iš tiesų tas jungas, tas kryžius, kaip sako Jėzus, saldus?“ Ir Kjara, nukreipdama akis nuo tabernakulio į vyrą, šypsodamasi, vos girdimu balsu, atsakė: „Taip, Enrikai, labai saldi.“ Vadinasi, Jėzus jų neapgavo. Jie eina teisinga kryptimi.

Kam skirta Kjaros istorija? Galbūt ji parodo santuokinio gyvenimo grožį su visais neatidėliotinais poreikiais, malonėmis ir sunkumais, nes tai tikrai yra kelias šventumo link. Sutuoktiniai liudija pasauliui, kaip myli Dievas. „Mes išties nesijaučiame drąsūs, – kartą prisipažino Kjara, – nes vienintelis dalykas, kurį padarėme, – be paliovos sakėme „taip“.“ Šie žodžiai yra tikras lobis. Tai yra viskas, ką reikia žinoti.

Parengė Karolina Bagdonė, pagal Cristianos Paccini ir Simone’o Troisi knygą „Gimėme ir niekada nemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“, Magnificat leidiniai, 2019