Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: 
    „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir tavo jam duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji!
    Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulius jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. 
    Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa. 
    Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. 
    Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai. 
    Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą. 
    Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą, ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.

Skaitiniai 

Iz 6, 1–4. 8: Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats!

   arba Žyd 2, 10–18: Šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno

Ps 23, 2–3. 5. 6. P.: Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.


Komentaro autorius – kun. Jacekas Paszenda SDB

O mano Jėzau! Vėl tiek daug iš manęs reikalauji?! O kiek kartu pagalvojau ‘pusgalvi’ apie kitą, o gal net ir blogiau? Kaip dažnai mano galva, mano lūpos, o kartais vien širdis, pilna tokių epitetų! Ne visada taip nutinka dėl to, kad nes esu piktas ar negeros širdies, ar koks chuliganas, banditas ir pan. Kartais esu tiesiog labai pavargęs ir nebepajėgiu susitvardyti kai kuriuose situacijose. Kartais esu labai kitų sužeistas, kartais man atrodo, kad blogio našta tokia sunki. Kartais man atrodo, kad nuo vieno ar kito tokio žodžio man palengvės. O gal paprasčiausiai noriu prisitaikyti prie savo aplinkos? Juk tai lengviau negu pasipriešinti.

Jėzau, o Tu kartoji tai ir toliau, prilygindamas tokius žodžius žudymui. Nes tokiais žodžiais, žodžiais be meilės, nors ir neišsakytais, nužudau meilę savyje ir tarp savo brolių. Kartoju juos, kad ir vien savo mintyse, nenorėdamas prisiminti, kaip man pačiam skaudėjo, kai kitas mane pavadino „kvailiu“. O kiek kartu nužudžiau meilę! Ir kaip man dabar kreiptis į Dievą, kuris yra Meilė, kaip Jam aukoti aukas? Ar gali meilė būti suderinama su neapykanta?

Tokiais momentais Jėzus duoda vieną patarimą – susitaikyti su broliais, atkurti darną ir meilę tarp mūsų. Ir padaryti tai skubiai, nelaukiant kitos progos. Palik savo atnašą... greit susitark... O mes verčiau norėtume ją paaukoti, o pasitaikius progai susitaikyti. 

O Jėzau, suteik mums susitaikinimo ir meilės dvasią. 

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai