Rašytoja Loreta Jastramskienė. Olgos Posaškovos nuotrauka

Gelsvi atminties pustoniai iš istorinių šeimos traumų, tik užmerk akis, nusidažys mėlynai ir paskleis nerimą, su kuriuo gyveni, nes tai artimųjų perduota saugoti patirtis. Panašiai, kaip raktas perduodamas, testamentu vaikams užrašius namus.

Dabar, kai tik gelsvai mėlyni atsiminimai beliko, artimieji aplanko sapnuose, vėl išgirsti dundantį birželio traukinį, iš dangaus leidžiasi bombos, sproginėjančios rugiagėlių pievoje, pasigirsta ramus prašymas – tik neužmiršk, ką jie padarė iš mūsų gyvenimų. Vėliau pripusto sniego iki juosmens, ir niekas neišgelbėtų ten pasilikusiųjų, tik prabudimas, tik bandymas susigrąžinti tai, kas buvo atimta ne iš tavęs, tik galimybė kalbėti apie neišklausytus, išgyvenusius mirčiai pasmerktuosius.

Kaskart, kai vėl žydi sodai ir gegužę pakeičia birželis, nesugebu grožėtis vasaros pradžia, dažniau suklumpu ten, kur lygu, vengiu žmonių ir besikeičiančių spalvų, nes vėl ištinka rugiagėlių sindromas. Nuolat kartojasi, skamba daina apie dulkėtą traukinį ir mėlynas vosylkas, ją nutildyti įstengtų nebent simfoninio orkestro atliekamas W. A. Mozarto „Requiem“ 1941 m. birželio 14-osios tremčių atminimui.   

Visa tai galima priskirti ir palikti asmenybės savitumams. Bet argi įmanoma, sugėrus sovietmečio represijas patyrusių artimųjų išgyvenimus, rašyti apie būties prasmę, užmiršus patirtą mirties, žudynių siaubą. Ir sugebėti apsimesti, kad negirdi balsų, nurėkiančių ir peršaukiančių mažytę pastangą kultūringai pasakyti: nė vienas totalitarinis režimas negalėjo būti nekaltas. Negalėjome dirbti Lietuvai, kai jos nebuvo.

Daugybės įrodymų ir argumentų niekas neišklausys. Nelabai rūpės skubantiems gyventi likusios žalios pievos, kuriose nesubrendo lauko gėlės ir nebeliko gyvybės. Sėkmingai prie totalitarinio režimo sovietmetį prisitaikę žmonės nieko nenorės žinoti apie tas pievas, nes jie gyvens gėlynuose. Priežastis jų žalumo neigs tuomet, kai neįstengsi sulaikyti ašarų ir jos laistys tavo pasakojimą apie išrautas šaknis, sužalotas sėklas, sutryptus, dar nepradėjusius skleistis žiedus, o juk ten žydėjo rugiagėlės.     

Geležinkeliu per taigą. Krasnojarsko kr., apie 1950 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus fotografija

Tame pasaulyje, kur vyko karas, bet nebuvo sovietų okupacijos, labai atidžiai ir atsakingai įvertinama traumas patyrusiųjų būsena, dažniausiai įvardijama potrauminio streso sindromu (PTSS). Taip mokslininkai pavadino XX a. antroje pusėje vykusio Vietnamo karo veteranų patiriamą sutrikimą. Jis būdingas daugeliui žmonių, patyrusių sunkias traumas, stovėjusių ant bedugnės krašto ar nustumtų nuo jo, bet išgyvenusių. Sovietinių represijų tremtiniai, politiniai kaliniai, disidentai nusako pakankamai simptomų, atitinkančių PTSS. Bet ar kuriam nors jis buvo diagnozuotas? Gal.

„Ypač sunkus traumavimas – genocidas, politinės represijos ir kalinimai – turi ilgalaikių psichologinių pasekmių ne tik patiems išgyvenusiems – sudėtingas traumavimas paliečia ir jų šeimas, visą visuomenę.“ Tai citata iš vieno pirmųjų mokslinių bandymų įvertinti sovietines politines represijas išgyvenusių Lietuvos šeimų stiprybę ir apsauginius veiksnius, lemiančius šeimos istorinio traumavimo pasekmes vėlesnių kartų psichologinei savijautai ir nuostatoms pasaulio atžvilgiu. Knygoje „Gyvenimas po lūžio. Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“ (sud. Danutė Gailienė. Vilnius: Eugrimas, 2015) pateikiamas mokslinis traumų vertinimas, o viena jo dalis teigia, kad vis dar trūksta tyrimų, galinčių paaiškinti pasitaikančią sunkų traumavimą patyrusių asmenų palikuonių geresnę psichologinę savijautą nei jų bendraamžių be trauminės šeimos patirties.

Galėtų būti daug paaiškinimų, kurių tikriausiai kada nors mokslininkai atras ir paskelbs. Tremtinė, gydytoja Dalia Grinkevičiūtė savo atsiminimuose rašė apie štai tokius: „Yra įvairūs pasipriešinimo būdai:/ Išgyventi, kai tu turi numirti. /Atsiminti, kai privalai užmiršti./ Mąstyti, kai privalai nemąstyti./ Pastebėti, kai privalai nepastebėti./ Stengtis sužinoti, kai liepiama nieko nežinoti.“

Nors sugrįžusių iš Sibiro Lietuvoje anuomet niekas neatsiprašė, o sovietinę valdžią palaikantys įprasdavo skųsti, daugelis jų neprarado dvasinės stiprybės, suteikdami jos savo vaikams. „Gyvenime po lūžio“ rašoma: „Gali atrodyti paradoksalu, bet nukentėjusių šeimų palikuonys pasižymi didesniu psichologiniu atsparumu, optimizmu ir viltingumu dėl ateities.“ Stebuklai dažnai paradoksalūs, bet argi kas ginčytųsi, kad labiausiai Lietuvos nepriklausomybės laukė ir ja džiaugėsi sovietines represijas patyrusieji, jų vaikai ir anūkai. Jie laukė ne sotesnio gyvenimo, laukė teisingumo ir laisvės. Valstybės valdymo forma tai buvo įteisinta – totalitarizmą pakeitė demokratija. Tik turės praeiti net ne bibliniai keturiasdešimt metų, ieškant Pažadėtosios žemės, šiek tiek daugiau, kad vis augančiais metų kalnais į šią žemę pagaliau nusileistų teisingumas.

Kodėl jis neišsipildė?

Reikėtų klausti tų asmenų, kurie net ir 1991 m. Sausio 13-ąją nukentėjusiems, kenčiantiems nuo potrauminio streso sindromo, vėliau sakė: „Ko tu ten lindai? Ko tu ten ėjai? Ir ką tu dabar turi?“ „Gyvenime po lūžio“ pateikiamas ir šios nukentėjusios grupės tyrimas, apnuoginantis daugelį stereotipinių frazių apie visos Lietuvos stovėjimą Baltijos kelyje. Šventinis stovėjimas yra parodomasis veiksmas, tačiau tik tai, ką tu jauti ir ką darai, yra tikra ir patikrinta.

Praeis dvidešimt metų po tėvo netekties ir, pasidėjusi šalia visus klausimus su atsakymais apie potrauminio streso sindromą ir jo tipus, surasiu tą, kuris buvo jam būdingas, juo sergantiems dažnai nustatoma klaidinga diagnozė – hipochondrija.

„Kiek suprantu, apie potrauminio streso sindromą pas mus Lietuvoje mažai kas žino. Psichoterapeutai aplamai neišmano Aš jau pavargau jam net įrodinėt“, – skaitau, ką kalba žmogus, nukentėjęs Sausio 13-ąją, dalyvavęs Nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusiųjų trauminės patirties įveikos tyrime („Gyvenimas po lūžio. Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“. Sud. Danutė Gailienė. Vilnius: Eugrimas, 2015). Nepažįstu tai pasakojusio žmogaus, tačiau tai jau esu girdėjusi. Prieš savaitę namuose, žiūrinėdama tėčio archyvą, radau jo medicininę knygelę. Nebuvo ten žodžių potrauminio streso sindromas, užtat daug žmogaus būsenos aprašymų, kai jis skundžiasi širdies skausmais ir prašo pagalbos, ir diagnozių, kurių, gal ir gerai, kad jis nematė. Visą gyvenimą kentėjęs nuo potrauminio streso sindromo, paskutinę gyvenimo dieną ligoninėje žvelgė į gydytoją, nepatikėjusį sudėtinga būsena, nuėjusį į kabinetą, palikus palatoje infarkto ištiktą ligonį. Nes jo ligos istorijoje buvo įrašytas gyvybę kainavęs žodis hipochondrija.

Ar tas domėjimasis ir detalus medicininių terminų, ligos požymių aiškinimaisis ką nors pakeis? Niekam nieko, tik man ir tiems, kurie paklaus: ar gali būti, kad sovietines represijas išgyvenę žmonės buvo dar labiau įskaudinti abejingumo ir sovietmečiui nostalgiją jaučiančių piliečių? Juk argi buvo taip, kad likusios tuščios vietos nepastebėtų ir neužsėstų? Sovietams išžudžius, ištrėmus, įkalinus didžiąją dalį Lietuvos inteligentų, liko daug laisvų vietų. Jas turėjo kažkas užimti ir tapti sėkmingais naujos ateities kūrėjais. Nebūtinai šie, gerąją karjeros patirtį sovietmečiu turintys asmenys supras žodžių sovietinis genocidas reikšmę dabar. Ne tik šių žodžių. Logiška, kad išsilavinę, turintys profesinių žinių ir patirties asmenys nesugebėjo pajausti rašytojos Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ ritmo, nesuvokė filmo „Emilija iš Laisvė alėjos“ esmės ar nustebo, kodėl kažkam nepatiko Raimundo Banionio filmas „Purpurinis rūkas“. Jie juk nestovėjo ant traukinio laiptų, pabudinti iš miego ir naktį išvyti iš namų, iš jų nebuvo atimta vaikystė nei jaunystė, jiems tiesiog pavyko būti sėkmingais sovietmečiu. Laiku, kuris istorijoje pažymėtas žvėrišku elgesiu su vaikais, jų motinomis, vyrais, seneliais, proseneliais. Nes koks bebūtų žmogus, pirmiausiai jis turi šį socialinį vaidmenį. Ir ką bedarytų, pirmiausiai pasirems savo gyvenimo patirtimi.

Jeigu tik pavyksta, stengiuosi pabūti kartu su tais, kurių tėvai, patyrę istorinę traumą, kentėjo nuo potrauminio streso sindromo. Turbūt vėl paradoksalu, bet su jais saugiausia ir patikima. Taip nutiko susipažinus su australų rašytoju Richardu Flanaganu. Pažintis įprasta – rašytojo knygos skaitymas. Richardo Flanagano tėvas Archie‘is Flanaganas Antrojo pasaulinio karo metu, būdamas japonų belaisvis, statė Mirties geležinkelį Siamo–Birmos džiunglėse. Jam pavyko išlikti, kai žiauriose sąlygose žuvo daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių. Australų rašytojas sukūrė romaną „Siauras kelias į Tolimąją Šiaurę“ apie tuos, kuriems: „Vėliau jiems egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo linijoje, ir visi kiti, kurių tenai nebuvo.“ Kai šį sakinį pagauna akys, žodį linija protas savaime perkeičia į Sibirą. 

Neįsivaizduočiau australo, aiškinančio šio kūrinio netobulumus. Ne todėl, kad romanas 2014 m. apdovanotas „Man Booker“ premija, veikiau todėl, kad toji autentika, perduota rašytojui tėvo, yra pernelyg skaudi, nežmoniška, pritvinkusi nekaltų žmonių kraujo, argi įmanoma tokiai ieškoti kritikos? Dėl tos pačios priežasties nekiltų ranka rankioti pastabų tekstams ar kino filmams, pasakojantiems apie tremtinius, politinius kalinius, patyrusius panašią autentiką Lietuvoje. Kritikuoti ir aiškinti tokių meninių kūrinių netobulumus galėtų patyrusieji sovietinį genocidą ir išlikusieji. Jų teisės šioje srityje beribės.

1940–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135 tūkstančiai žmonių, apie 156 tūkst. įkalinta. Kelyje į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5000 Lietuvos vaikų, kas trečias suaugęs lietuvis tapo sovietinių okupantų vykdyto genocido auka. Šie skaičiai ne visiems vienodai suprantami, nes ne visų tautų patirti genocidai vertinami vienodai.

Šamanka, 9-asis Kilometras. Irkutsko sr., 1950–1956 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus fotografija

Noras įpiršti mintį apie tą patį veiksmą, vertinant jį skirtingai, prasidėjusį slaptųjų protokolų ištakose, sukeldavo pasipriešinimo pliūpsnį. Galėjo jis užlieti sąmonę, pavirtęs vynu, nes ne visas svetimas, o dar neteisybę sėjančias mintis gali įveikti blaivus žmogiškasis protas. Kartais ar dar dažniau norėdavosi apsvaiginti jį, kad nedurtų aštrios mintys taip giliai, kad neskaudėtų. Tuomet, kai buvo neigiamas sovietų genocidas Baltijos šalyse.

Daug kartų esu girdėjusi frazę: Nesižvalgykite į praeitį, žiūrėkite į priekį. Galbūt vienintelę, dėl kurios galėčiau atiduoti daug daugiau, nei turiu, kad tik niekados šios frazės žodžiai nevirstų kūnu. Jis būtų panašus į pabaisą, trypiančią sugebėjusius neišnykti ir pradėti antrą kartą gyventi žmones. Šis sakinys jau buvo tapęs madingas Vakarų Europoje, griuvus komunizmo sienoms. Kai jį kartodavo įtakingi asmenys, nepastebimai per tris dešimtis laisvės metų kilo naujos sienos, jų šiandien daugiau nei pusšimtis. Galima nesieti vienos frazės ir dešimčių sienų, surasti kitų argumentų išgaravusiai empatijai, kurios vertinant sovietmečio genocidą patyrusių žmonių likimus ir gyvenimą nepriklausomybėje labiausiai pritrūko buvusiems sovietmečio inteligentams ar jų vaikams. Ne visiems, nes ir tarp jų surastumei tebeieškančių atpirkimo ir sakančių mea culpa. Viešai rečiau pasitaiko, nes juk sienos vėl stiebiasi į dangų ir niekas negali žinoti savo valandos.

Pasaulyje prievarta ir žmonių žudymas, susitarus ar pavieniui sumąsčius keliems vyriškos giminės vadams, dvidešimtajame amžiuje vis pasikartodavo stambiu mastu. Todėl mokslininkams iki šiol pavyksta išsiaiškinti, kaip tai paveikė ne tik prievartos ir smurto aukas, turėjusias PTSS, bet ir jų vaikus. Jausena, kai esi apgobtas tarsi ne savo oda, arba įkištas į tamsią spintą, nors ramiai guli šviesiame kambaryje mamos paklotoje lovoje, kai netikėtai išgirsti atidundant traukinį ir tuomet netenki sąmonės, yra išgyventas daug kartų ir tiek įprastas, kad būtų sunku atsakyti, ar tai įgimta, ar įgyta. Knygos „Protėvių sindromas“ (pirmasis leidimas 1988 m. Paryžiuje, Desclée de Brouwer leidykloje) autorė psichoterapeutė Anne‘a Ancelina Schützenberger teigia, kad tėvų patirtos traumos gali būti paveldimos, o genocido pasekmės išnyksta tik ketvirtoje kartoje. Prisimindama tėvo pasakojimus ir tvirtą mūsų vidinį ryšį, dabar jau galiu atsakyti į daugelį klausimų ir tai, kodėl jo gyvenimo istorija, traumomis nuženklinta vaikystė, jaunystė nedomino daugelio, regis, padorių, prisitaikiusių prie sistemos žmonių. Jie reikalavo tiek pat, kiek galima būtų reikalauti iš niekada prievartos ir smurto nepatyrusio žmogaus, iš kurio niekada nebuvo atimti namai, tėvas, motina, kuris visa tai tarytum turėjo ir gal net tebeturi.

Jame žodžiai ir dienų artuma buvo ne taip, kaip kituose. Tai jausdavau ir matydavau, slėpdavau nuo draugių ir visų, kas to nesuprastų. Nežinia, kuo pajėgčiau išmatuoti tėvo nerimą, jis buvo tokio dydžio, kad sunkiai tilpo jame. Mes pasidalinome, priėmiau jo didelę dalį, tik nežinau, ar jam tapo lengviau, ir kaip tai aiškintų psichoterapeutai. Bet jie tikrai turėtų sugrįžti į potrauminio streso sindromo laiką, kuriame rastų ne tik jį patyrusį, bet ir jo užaugintus vaikus. Vėliau išmokiau nerimauti kitus artimuosius, tik stengiausi jiems aiškinti, iš kur tai, ir nenusiminti, nekaltinti dėl to nei laiko, nei aplinkybių, nei nekaltų. Kaltininkas buvo labai arti, kaip oras, ir nebaudžiamas, kaip viską sunaikinęs ir pranykęs uraganas. Jis taip ir liko nenubaustas, nes sovietinį genocidą patyrusiems ir po pusės šimto metų buvo skirta ne reabilitacija, o dar skaudesnis pažeminimas nuolat girdint, kad anuomet, tuo laiku, kai jie buvo siunčiami myriop, maždaug pusei Lietuvos buvo geriau gyventi nei nepriklausomoje.

Bet šį pavasarį nutiko tai, kas gali tapti sugrįžtančiu teisingumu: Europos Žmogaus Teisių Teismas pirmą kartą paskelbė, kad Lietuvos teismai sovietmečiu įvykdytas represijas pagrįstai pripažino genocidu.

...Ten, kur dunksi dirbtinai plaučius ventiliuojantys aparatai, kur gyvena žmonės paskutines savo dienas, šį pavasarį sutikau Liudą. Ją paguldė į mamos palatą, gretimoje gulėjo perdurta širdimi jaunas vyras, prieš tai sėdėjęs kalėjime. Vieną vakarą prasitariau, kad tas jaunuolis skriaudė žmones. „Man labai gaila kalinių“, – žiūrėdama į lubose įtaisytą langą pasakė moteris. „Kodėl?“ – paklausiau. „Ten, kur mes gyvenome, visi atjausdavo kalinius, duodavome jiems, ką turėdavome. Taip nuo vaikystės aš išmokusi.“ Supratau, kad tokią patirtį galėtų turėti tremtinė, beliko patikslinti ir vėl išgirsti apie birželio 14-ąją, kelionę vagonu į Altajaus kraštą. Kitą savaitę klausiausi tremtinės gydytojos Liudos pasakojimo, kai du faktai privertė sulaikyti kvėpavimą. Apie vienoje gyvenvietėje gyvenusios tremtinės lietuvės sūnų, bėgantį paskui vežimą, gabenantį jo motiną iš Sibiro gyvenvietės į kalėjimą, nes ši atvirai sakydavo, kad visa propaganda apie sovietmečio rojų yra netiesa, kad čia žmonės neturi jokių teisių. Į rajono centrą, esantį už dvidešimt kilometrų, vaikas atbėgo kartu su arkliu, vežusiu į tardymą mamą.

Kitas, stipriai sučiupęs gerklę, buvo gydytojos pasakojimas apie sugrįžimą į Lietuvą: „Kai mokiausi Barnaulo aukštojoje medicinos mokykloje, buvo lengviau, nei sugrįžus į Lietuvą. Čia į mane žiūrėjo, kaip į nusikaltusią, čia buvo sunkiau“. Atmintyje vėl iškilo estų rašytojos Imbi Paju klausimas – ar užteks empatijos suprasti sovietinį genocidą išgyvenusius žmones dabartiniams inteligentams, kitiems? Ne, neužteks. Nes jau turėjo užtekti. Su visais sindromais, kurie net nebus įvardyti ir įrašyti, šie žmonės iškeliaus nesuprasti, neatsiprašyti. Nėra kam, nes niekas iki šiol neprisiėmė kaltės, o ir niekas neprašo atleidimo.

Kartą manęs paklausė: „Kas tu tokia, kad rašai knygas ir dar apie žymius rašytojus?“ Žmogus, kuris neturėjo gimti, atsakiau. Dabar galiu pasakyti daugiau – esu viena iš tūkstančių lietuvių tremtinių dukrų, turiu paveldėjusi tėvo nerimą, baimę būti uždarytai aklinoje patalpoje, tvirtumą ginant nekaltai kaltinamus ir nepagydomą birželio rugiagėlių sindromą.