Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Joan Didion „The Year of Magical Thinking“ (liet. Maginio mąstymo metai), 2005

Joan Didion knyga „The Year of Magical Thinking“ (liet. Maginio mąstymo metai) man yra W. H. Audeno eilėraščio „Funeral Blues“ (Tomo Venclovos vertimas „Šermenų bliuzas“) atitikmuo prozoje. Abiem atvejais per teksto grožį pajunti skausmą. Šiuo atveju – žmonos, netekusios vyro, sielvartą. Bestseleriu tapusią knygą Didion pradėjo rašyti nepraėjus nė metams po stutuoktinio, taip pat žinomo rašytojo Johno Gregory Dunne‘o, netikėtos mirties – prie vakarienės stalo jį ištiko širdies smūgis.

Autorė atvirai pasakoja apie savo ypatingą ryšį su vyru (geriausiu bičiuliu ir bendradarbiu – jie redaguodavo vienas kito knygas, viską vienas kitam išsipasakodavo), kurio trūkio ilgą laiką negalėjo pripažinti. Iš čia ir knygos pavadinimas – galvojimas, kad tam tikru elgesiu galima atšaukti įvykį, pavyzdžiui, neišmesti velionio drabužių, kad jis galėtų sugrįžti.

Vaikystėje Joan buvo išmokyta, kad patekus į bėdą reikia apie ją skaityti. Informacija – tai kontrolė. Taigi prisiminimai apie santuoką, mirties ir su juo susijusius įvykius, subjektyvūs išgyvenimai knygoje persipina su literatūros ir mokslo veikalais apie sielvartą. Autorei įveikti maginį mąstymą padeda skaitymo ir rašymo tikrovė.

Tai universalia tapusi asmeninė istorija. Didion kaip tikra žurnalistė dirbo su medžiaga, kurią turėjo po ranka – savo pačios sielvartu ir jo formomis bei transformacijomis (pavyzdžiui, į savigailą ar gedulą). Ji tiksliai raportavo, ką reiškia netekti artimiausio pasaulyje žmogaus. Taip tiksliai, kad skaitant gyvybės ir santykių trapumą ne tik suvoki, išgyveni, bet ir pajunti visu kūnu, iki puslapius verčiančių pirštų galiukų. Rekomenduoju „The Year of Magical Thinking“ visiems skaitantiems anglų kalba. Taip pat ir kitus žymios amerikiečių autorės kūrinius. Kaip jau rašiau anksčiau, verta su ja susipažinti.

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Voltaire, „Kandidas, arba optimizmas.“ Versus aureus, 2009, iš prancūzų kalbos vertė Juozas Keliuotis

Volteras greičiausiai yra rašytojas, kurio kūryboje Apšvietos epochos bruožai buvo išreikšti charakteringiausiai, o jo knyga „Kandidas, arba optimizmas“ (dažnai vadinama tiesiog „Kandidu“) yra vienas žinomiausių jo kūrinių, tikra literatūros klasika.

Iš tiesų tai nedidelė, plona knygelė, kurios pagrindinė siužeto linija yra gerai žinoma tema, kartais aptinkama ir pasakose – įsimylėjėlis, likimo atskirtas nuo mylimosios, bando su ja susitikti, tačiau atsiranda daugybė kliūčių, jis patiria įvairių nuotykių, kurie ir yra pasakojimo esmė. Tai, žinoma, archetipinė istorija. Tačiau ji taip pat yra ir nepaprastai talpi erdvė įvairiems siužetams, dramoms ir konfliktams – gebėjimas išnaudoti tokią paprastą schemą, matyt, yra gero rašytojo bruožas. Būtent tai galima pasakyti ir apie Volterą bei šį meistrišką kūrinį, puikiai išverstą Juozo Keliuočio. Siužeto vingiai, dialogai, humoras – tikri literatūriniai saldainiai. 

Tačiau „Kandidas“ nėra tik talentingo rašytojo pramogai parašytas kūrinėlis. Jame akivaizdūs ir filosofiniai tikslai – Volteras pasišaipo iš Leibnizo ir filosofinės optimizmo teorijos. Anot Leonido Donskio, tai „veikiau užmaskuotas maištas prieš krikščioniškąją optimizmo koncepciją“. Volteras labai nemėgo krikščionybės. „Kandide“ jis nepraleidžia progos ją užsipulti. Tad katalikui skaitytojui, norinčiam neprarasti skaitymo malonumo, tenka tai ramiai suvirškinti, priimti kaip autoriaus keistenybę – toks buvo Volteras, talentingiausias iš antikrikščioniškai nusiteikusių rašytojų.

Kristina Tamelytė, dienos redaktorė

Patrikas Ouředníkas „Europeana. Trumpa dvidešimto amžiaus istorija“, 2004, iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas

Čekų rašytojas, vertėjas iš ir į prancūzų kalbą Patrikas Ouředníkas pabandė į šimtą puslapių sudėti visą XX a. Europos istoriją. XX a. – turbūt vienas intensyviausių Europos žemyno laikotarpių. Jame ir bolševikų revoliucija, du žiaurūs ir visiškai naujoviški karai, totalitarinės valstybės, koncentracijos stovyklos, moterų emancipacija, psichoanalizė ir vartotojų visuomenės atsiradimas, sekuliarizacija ir daug kitų įvykių ar procesų.

Ouředníkas atsisako beveik visų literatūrai būdingų charakteristikų – jokio veikėjo, jokio aiškaus siužeto, jokių meditatyvių intarpų, minimalus kiekis istorijos pasakotojo. Nepaisant to, skaitytojas gauna visus literatūros skaitymui būdingus malonumus. Knyga pasakoja XX a. istoriją, tačiau atsisako chronologinės sekos. Šis autoriaus pasirinkimas, matyt, susijęs su tuo, kad jau pirmuose puslapiuose galima nujausti, kad jis visiškai netiki „geresnės ateities“ ar progreso idėja. Todėl savotiškai cikliškas knygos laikas tik patvirtina tokį teiginį - ateityje nebus geriau, žmogaus prigimtis niekada nesikeičia. 

Knygoje beveik nėra aiškių ar deklaratyvių įvykių ar žmonių įvertinimų, taip pat jokios atviros kritikos režimams. Joje nerasite sakinio, kuris formuluojamas maždaug taip: „Komunistai sakė vieną dalyką, o darė visiškai kitą“, tačiau tai nereiškia, kad nėra kritikuojama. Tai daroma visai kitais būdais. Tam pasitarnauja itin keistas ir įtaigus autoriaus stiliaus, kartais primenantis J. Hašeko „Šveiką“. 

Atrodo, kad knyga parašyta „abejingo susidomėjimo“ stiliumi.  Toks terminas galėtų būti panašus į mokslinio metodo siekį – išgauti kuo didesnį objektyvumą ir kuo mažesnį suinteresuotumą nagrinėjamo objekto atžvilgiu. Bet abejingas susidomėjimas yra kiek kitoks žanras. Autoriaus susidomėjimą įvykiais rodo ironiškas santykis su jais: tarp paprastų faktų apie Pirmąjį (ar Antrąjį) pasaulinį karą kartkartėmis atsiranda prunkštelėti verčiančios istorijos apie dviračių pavojus moterims. O ir patys faktai pasirenkami tokie, kurie netiesiogiai apibūdina karą. Pavyzdžiui, knyga pradedama skaičiuojant, kiek maždaug afrikiečių (kilometrais) žuvo Normandijoje ir koks buvo vidutinis kiekvienos tautos kareivių ūgis ir kiek kilometrų jie „užimtų“.

O štai stiliaus „abejingumas“ ateina iš kitur – atrodo, kad pasakojantysis yra nutolęs nuo šios istorijos stebėtojas. Dažnai knygos viršelyje rašoma, jog istorija pasakojama iš marsiečio perspektyvos – tarsi jis nieko nežinodamas būtų atlikęs tyrimą, apie tai, kas vyko XX a. Europoje, Žemės planetoje. Atrodo, kad ir pasakojama yra veikiau kitiems marsiečiams, o ne žmonėms. Tačiau nereikia pasitelkti ir marsietiškos perspektyvos, pats autorius Patrikas Ouředníkas karo nebuvo patyręs – gimė 1957 m. Prahoje. Todėl ši knyga savotiškas kiekvieno „nepatyrėlio“, bandančio suprasti XX a. baisumus, žvilgsnis. 

Turbūt įdomiausia šią knygą būtų skaityti kartu su vyresniųjų klasių moksleiviais, kurie mokosi XX a. istoriją. Dažniausias jų informacijos tiekėjas – vadovėlis, mokytojas ir koks nors filmas. Kaip jie, daugelis net negyvenę XX a., šią knygą suprastų ir priimtų? Tam tikra prasme jie netgi didesni „nepatyrėliai“ negu mes.

Donatas Puslys, bendradarbis

Ramunė Marcinkevičiūtė, Ramunė Balevičiūtė (sud.) „Contemporary Lithuanian Theatre: Names and Performances“ (liet. Šiuolaikinis Lietuvos teatras: vardai ir spektakliai), Tyto alba, 2019

Tai knyga, kuri gali būti įdomi tiek teatro mėgėjui, tiek norinčiajam atrasti lietuviškąjį šiuolaikinio teatro pasaulį. Knyga sudaryta iš dviejų dalių, kurių pirma supažindina su mūsų teatro grandų – Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino ir kt. – kūryba. Tuo tarpu antroji yra skirta jauniesiems kūrėjams ir naujoms teatro formoms aptarti.

Svarstydamas apie šiuolaikinį lietuvišką teatrą, suvokiu jį kaip aštrią mūsų kasdienybės refleksiją, provokuojančią dialogui, akistatai su kitokiu požiūrio kampu ar istorija, kurią verčiau būtume linkę palikti dūlėti kur atokiau. Neabejoju, kad ši knyga taps puikiu patarėju, padedančiu išsirinkti spektaklį, kurį verta aplankyti teatre, ar susirasti kur nors mediatekoje. Be to, man, kaip literatūros megėjui, teatre vienas įdomiausių klausimų yra literatūros kūrinio kelionė nuo teksto iki veiksmo scenoje. Kaip autorius interpretuoja tekstą, kokias raiškos formas pasitelkia siekdamas tą kūrinį suaktualinti mūsų dienai? Šioje knygoje rasite ne vieną pavyzdį, kai didieji mūsų teatro kūrėjai stojo į akistatą su didžiųjų literatūros klasikų – Shakespeare’o, Čechovo, Molliere’o ir kt. – kūryba.

Toma Bružaitė, bendradarbė

Simon Sebag Montefiore „Jeruzalė. Miesto biografija“, Tyto alba, 2013, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

Kas vyksta Izraelyje? Ar įmanoma, kad žmonės, įsikūrę tame nedideliame plotelyje žemės šalia Viduržemio jūros, kada nors gyvens ramioje taikoje? Jeruzalė ir šiandien yra prieštaravimų bei paradoksų miestas, tarsi pasaulio ašis, visada atsidurianti konfliktų bei sprendimų centre. Savo sostine ją vadina ir izraeliečiai, ir palestiniečiai, senoji miesto dalis padalinta žydams, krikščionims, musulmonams ir armėnams. Jeruzalė tarsi vienybės liudininkė – čia susitinka didžiausios religijos, bet tuo pačiu būtent čia, kaip niekur kitur išryškėja skirtumai, prieštaravimai, konfliktai, žmonijos negebėjimas išklausyti, susitarti, susitaikyti.Tačiau neretai atrodo, kad bet kokios pastangos siekiant taikos tame mieste, toje šalyje, tame regione, ramybę sugrąžina tik trumpam.

Ar visada Jeruzalė buvo tokia? Galbūt jos istorija atsakytų, kada prasidėjo tie nuolat kamuojantys nesutarimai? Gal čia būtų galima atrasti bent jau užuominas apie sprendimus, kurie grąžintų ilgalaikę ir tvarią taiką? Tokius klausimus svarstydama, pasiėmiau knygą S. S. Montefiore „Jeruzalė. Miesto biografija“. Vieno bičiulio istoriko paklausiau, ką rekomenduotų perskaityti apie Izraelį ir Jeruzalę žmogui, kuris nėra istorikas ir neturi daug laiko bei galimybių gilioms to krašto studijoms. Ką reikėtų perskaityti, norinčiam greitai, bet pakankamai išsamiai susipažinti su įvykiais, lėmusiais Izraelio dabartį. Vienas iš pasiūlymų buvo ši knyga.

„Jeruzalė. Miesto biografija“ – tai knyga ne tik apie Jeruzalę. Autorius, pasakodamas vieno miesto istoriją nuo seniausių laikų iki šiandien, atskleidžia viso Izraelio ir viso regiono istorijos vingius. Maža to, Jeruzalė „yra dvipusis veidrodis, atskleidžiantis savo vidinį gyvenimą ir podraug atspindintis išorinį pasaulį“ – taip knygos autorius apibūdina vieno miesto – Jeruzalės – reikšmę. Jos istorijoje matome ne tik vienos šalies atspindžius, joje fraktališkai atsikartoja viso pasaulio, visos žmonijos sprendimai, požiūriai, religiniai siekiai, aistros, svajonės ir nuodėmės. Knygą būtų galima dėti prie didesnės apimties kūrinių, tačiau ją labai lengva skaityti. Tarsi tikroje biografijoje istoriniai faktai susipina su asmeninėmis herojų istorijomis, korektiškais autoriaus vertinimai ir įžvalgomis, poetiniais apibendrinimais, taip sudarydami vientisą ir pagavų pasakojimą apie miestą bei jo žmones, ir tuos, kurie ten gyveno, ir tuos, kurie į Jeruzalę nebuvo įkėlę kojos, tačiau buvo įkvėpti to miesto legendų ir mitų, ilgaamžių jo prasmių.

Rasa Baškienė, bendradarbė

Timothy M. Gallagher „Sąžinės tyrimo malda“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2016, iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė

„Sąžinės tyrimo malda yra perkeičianti ir nuolat auginanti krikščioniškojo dvasingumo praktika. Ji padeda geriau pažinti save, artimą ir Dievą,“ – rašo Tymothy M. Gallagher OMV, knygos „Sąžinės tyrimo malda“ autorius.

Ši knyga skirta tiems, kurie taiko šv. Ignaco išmintį savo kasdieniame gyvenime, apžvelgdami dienos įvykius Dievo meilės šviesoje. Dienos peržvalga remiasi penkiais principais: suvokdami Dievo meilę pirmiausia pastebime Jo teikiamas dovanas ir už jas dėkojame. Antrasis žingsnis remiasi prašymu, kad Dievas mums suteiktų įžvalgos ir stiprybės ir kad ši malda taptų malonės veikimu.

Žengdami trečiąjį žingsnį ieškome savo širdyje minčių ir virpesių, kurias šią dieną dovanoja Kūrėjas. Taip pat ir tuos, kurie nėra iš Jo. Peržvelgiame savo atliepą į juos. Ketvirtasis žingsnis – atleidimas. Prašome Dievo pašalinti sunkumą nuo širdies. Paskutinysis žingsnis – kitos dienos laukimas, trokštant ją nugyventi santarvėje su Dievo troškimu kiekvieno mūsų gyvenimui. Sąžinės peržvalgą baigiame malda.

Pasak knygos autoriaus, tokia kasdienė sąžinės peržvalga nėra paprastas ir lengvas dalykas. Reikia rasti bent keliolika minučių dienos įvykių verpete apmąstyti tai, kas įvyko ir vyksta. Tai gali būti vakaras, kitos dienos ankstyvas rytas, bet kartu tai gali būti ir pauzė dienos metu, kuomet žvelgiame giliai į savo vidų.

„Giliai sieloje glūdi beribiai plotai
Neliestų dirvonų, šventų miškų,
Kur lūkuriuoja Dvasia.“

Poetė Jessica Powers