Kun. Antanas Šeškevičius SJ

Prieš 70 metų, 1949-aisiais, prasidėjo dideli katalikų dvasininkų areštai. Ypač daug buvo areštuota Jėzaus draugijos narių. Tarp jų kunigas jėzuitas Antanas Šeškevičius (1914–2002), vienas iš labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje.

„Taip atkrinta visa žmogiška puikybė“

Pirmuosius vienuolinius įžadus padariusio Antano Šeškevičiaus kelionę į Insbruką palaimino Lietuvos jėzuitų atkūrėjas t. Benediktas Andruška. Hitleriui užėmus Austriją, Antanas su kitais lietuviais jėzuitais filosofijos studijas baigė Galaratėje, prie Milano. 1939 metais atlikti praktinio darbo grįžo į Lietuvą – redagavo „Žvaigždės“ žurnalą ir mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. O prasidėjus karui, vyresniųjų paskatintas, slapta perėjęs sieną, pasiekė Vieną, kur tęsė teologijos studijas. 1943 m. birželio 19 d. Vienos šv. Stepono katedroje arkivyskupas kardinolas Teodoras Iniceris Antanui Šeškevičiui suteikė Kunigystės sakramentą.

1944 m. gavęs žinią, kad sunkiai susirgo motina, sugrįžo. Laimė, ji pasveiko. Bet tuometinis provincijolas t. Stanislovas Gruodis nepritarė minčiai grįžti atgal į Vieną: „Užeina rusai, reikia kunigų. Terciatą čia, Lietuvoje, užbaigsi.“ Atsiminimuose rašyta: „Pasilikau. Dirbau Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje apie trejus metus. Darbo daug. Kartu buvome trys tėvai: Benediktas Andruška, Pranciškus Masilionis ir aš...“

T. Pranciškus Masilioniui laiškuose ne sykį skambtelėjo skaudžiai paliesta t. B. Andruškos gyvenimo styga. „Aš mirsiu komunistų kalėjime“, – dar prieš karą ištarti provincijolo žodžiai t. Antaną lydėjo visus ilgus lageryje praleistus metus. „O vis dėlto nelaisvėje mirti, kaip mūsų kankinys t. Benediktas, yra dar didingiau, nes viską paaukojo“, – rašyta viename laiške. Kitame su t. Pranciškumi dalijasi tokia patirtimi: „Kai buvau Vorkutoje, kartą lenkai mane pakvietė prie mirusiojo pasimelsti… Ant kojos pririšta lentelė su pavarde ir bausme. Pagalvojau: taip mirė ir t. Andruška. Tai gal panašiausias būdas į Kristų. Pageidauju ir aš tokios mirties, jei tai Jo valia. Taip atkrinta visa žmogiška puikybė.“ Atsakydamas į geruoju tėveliu vadinto Masilionio užuominą apie jį ištikusį negalavimą t. Antanas rašo: „Kreipiausi į mūsų t. Benediktą jums užtarimo…“

1949 m. birželio 3 d. kun. A. Šeškevičių areštavo už Šiauliuose jo įkurtos „Jėzaus Širdies Sargybos“ organizacijos labai sėkmingą veiklą ir nuteisė 25-eriems nelaisvės metams. Šiauliuose tris paras be miego tardė, mušė. Paskui kalino Vilniuje, 1950 m. sausį išvežė į Vorkutą.

T. Antanas Kirgizijoje, tarp Kanto miesto lietuvių ir vokiečių tremtinių.1959 m. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

„Dievą šlovinu su kirviu rankose miške“

„Dabar kukuoju vėl tarp vielų už Mišių laikymą, už išpažintis ir šliūbus“, – 1956 m. pavasarį rašė t. Antanas. Praėjus metams po Stalino mirties, Vorkutos kaliniai gyveno kaip tremtiniai. Kasykloje dujų matuotoju dirbęs kun. Šeškevičius galėjo pasirūpinti tautiečių dvasiniais reikalais, sekmadieniais nuvykti ir į atokesnę vietovę. Pajutęs, kad pridygo religingumo daigų, tremtiniams pasiūlė prašyti oficialaus leidimo pamaldoms, net pasistatyti bažnytėlę. Visi pasirašė. Bet kai atvykęs atstovas pradėjo tardyti visus pasirašiusiuosius, žmonės išsigando. Manė, kad areštuos, dalis išsigynė, dalis viską primetė kunigui. Todėl prikišdami ir tą prašymą ir kitus dalykus, pasak t. Antano, „įgrūdo už vielų“ Intos lageryje, iš kur į Lietuvą skriejo tokios jo mintys: „Jaučiu, kad čia ypač turime išsiskirti kaip šviesos vaikai, kad mūsų elgesys, darbai būtų lyg saulė prieš egoizmo, moralinio ir kultūrinio smukimo tamsą. Padėkit man, Tėveli, kad kalėčiau kaip tikras jėzuitas.“

Bet naujas „vielų“ laikotarpis greitai baigėsi, nes 1956 m. vasarą po bylų peržiūrėjimo buvo paleistas. Savo noru išvyko į Altajaus kraštą, Stargorodo miestą, kur beveik dvejus metus dirbo savo įkurtoje bažnytėlėje, darbavosi Volgos vokiečių kolonijose, įkūrė parapiją. Vokiečiai dar ilgai nuoširdžiai minėjo savo „Pater Antaną“. Daugelio Vidurinės Azijos vokiečių namuose kun. A. Šeškevičiaus portretas buvo pakabintas šalia šventųjų paveikslų. O ir pats kunigas į Lietuvą siuntė gerus atsiliepimus: „Kai palyginu Rusijos vokiečius katalikus su mūsų brangiais tautiečiais – didelis didelis skirtumas, nors apie 30 metų neturėjo kunigo. Atmintinai gieda Šv. Mišias. Jaunimas, vakare išgirdęs skambant Viešpaties angelą, bėga namo.“ Pradėtas persekioti Altajuje, persikėlė į Kirgizijos, netoli Frunzės esantį Kanto miestą. Trejus metus dirbdamas cukraus fabrike, įkūrė bažnyčią lietuvių ir vokiečių tremtiniams. Lankė tremtinius Aktiubinske, Čerbakte, Barnaule, Novosibirske ir kitose vietovėse.

1961 m. gegužę Kanto mieste kun. Šeškevičiui surengtas viešas teismas tik paliudija, kokio masto ir gylio buvo komunistus gąsdinusi jo pastoracinė veikla, už kurią valdžia skyrė penkerius metus pataisos darbų Ošo mieste. Dirbo gamykloje, o laisvu laiku aptarnavo tikinčiuosius. 1963 m. už devocionalijų platinimą suimtas, atvežtas į Vilnių ir nuteistas 7 m. laisvės atėmimo, kalėjo Pravieniškėse. Už tai, kad čia stengėsi eiti Gerojo Ganytojo pėdomis, buvo išsiųstas į Permės lagerį, vėliau išvežtas į Uralo miškus. „Dabar Dievą šlovinu su kirviu rankose miške: išsiuntė tyčia, nors kitų tokio amžiaus į tokią vietą nebesiunčia. Džiaugiuos, kad dėl Dievo vardo turiu ką paaukoti. Pirštu padarau kryželį ant kirvio ir tašau. Noriu užtašyti malonių visam pasauliui, atlyginti už save ir kitus, noriu panašiai dirbti kaip Jėzus Nazarete, kad ir mano darbas būtų palaimintas ir pašvęstas.“

Nors neretai, anot t. Antano, užeina kažkoks maras ant laiškų– jie naikinami, nors tenka nuryti kartėlio gurkšnį, „kitų nežmoniškumas man tik gera padaro, kaip Jėzui ant kryžiaus“, bet jau plakasi vilties vilnys. 1969 m. kovo 20 d. t. P. Masilioniui rašytame laiške praneša: „Tuoj bus ir bausmės galas. Lyg gaila, nes čia savo gyvenimą galima brangiau parduoti. Aišku, išorinis gyvenimas laisvėje malonesnis ir žmoniškesnis, bet čia gal dieviškesnis, nes gyveni iš tikėjimo ir kaip žvakė degi prie tabernakulio. Auka norėčiau atmylėti už laiką, kada Jo pakankamai nemylėjau, atmylėti už tuos, kurie dabar Jo nemyli, nelaisve išprašyti Bažnyčiai laisvės…“

Kun. Antanas Šeškevičius SJ

„Čia stengiuos katakombiniu būdu valyti ir stiprinti sielas“

1969 m. rugsėjį, po dvidešimties metų, į tėvynę sugrįžęs kun. A. Šeškevičius Lietuvai parvežė neįkainuojamą savo dvasinio gyvenimo patirtį, žmogiškąją brandą, lageryje pradėtus rašyti religinės literatūros darbus: „Dienoraštį“, „Apmąstymus“, „Šv. Mišios“, „Penktasis Dievo įsakymas“.

Kurį laiką negalėjęs atlikti tiesioginių pareigų, pagaliau buvo paskirtas Dubingių Šv. Jurgio parapijos klebonu. Pražydęs 1970-ųjų pavasaris nešė Pirmosios Komunijos iškilmes. Į bažnyčią vidudienį atėję Molėtų r. vykdomojo komiteto ir Dubingių apylinkės pirmininkai rado 17 kun. Šeškevičiaus egzaminuojamų vaikų. Skandalas, byla, teismas... Šį kartą teismo paskirtą bausmę kun. A. Šeškevičius atliko Alytaus griežtojo režimo kalėjime: „Čia stengiuos katakombiniu būdu valyti ir stiprinti sielas, kad kentėtų kaip gerasis latras. Dauguma pasirenka kairiojo latro dalį. Melskimės už kalinius. Dirbu skalbykloje. Tikiu, kad ir mano paprasti darbai dėl Jėzaus gieda Dievui su angelais „Šventas, Šventas.“

1972 metais išėjęs į laisvę vikaravo Šilalėje. Po trejų metų atvykęs į Gargždus parapijiečių pagarbiai vadinamas „Tėveliu“, liko ištikimas, aktyvus kovotojas už tiesą, tikėjimo laisvę. Kai vietinė valdžia nedavė leidimo statyti priestato prie mažos, žemos Gargždų bažnyčios, kun. A. Šeškevičius važiavo į Maskvą prašyti leidimo naujos bažnyčios statybai. Malda, drąsa, ryžtas laimėjo – leidimas buvo gautas.

1988 m. buvo paskirtas į Naująją Akmenę, vėliau – į Eigirdžius, kur, prasidėjus Atgimimui, tapo pirmuoju mokyklos tikybos mokytoju. Atkūrus Telšių kunigų seminariją, kun. A. Šeškevičius buvo pakviestas dėstytojauti. 1992 m. paskirtas Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapijos vikaru. Pats tėvas A. Šeškevičius savo gyvenimo kelią taip apibūdino: „Ne žymiais darbais, o kalėjimu pasižymėjau. Apgailėtinas gerų žmonių akyse: „Tas žmogus neišeina iš kalėjimo.“ Ne taip svarbu, ką žmonės sakys. Svarbu, ką Kristus apie mane mano. Jis žino, kad stengiausi būti geru kunigu, jėzuitu, nors ir silpnybių parodžiau. Viešpats matė gerą valią, pastangas... Jam svarbu ne žymūs darbai, bet pastangos. Turiu vilties, kad Viešpats įvertins manąsias. Daug akimirkų, ypač iš ankstyvos jaunatvės, išbraukta, kada gyvenau lyg pagonis. Dėkoju Bažnyčiai, Jėzaus draugijai, kad ji mane ant kojų pastatė, parodė tikrąjį žmogaus kelią...“