Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Gegužės pradžioje Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Jeremy’is Huntas Adis Abeboje pristatė savo užsakytą ir Truro vyskupo Philipo Mounstepheno atliktą tyrimą apie krikščionių padėtį pasaulyje. Pagal jį, krikščionių persekiojimas kai kuriuose regionuose siekia genocido lygius. „Prie to prisidėjo ir politinis korektiškumas,“ kalbėjo Huntas, pristatydamas ataskaitą.

Mane vis stebina, kiek daug žmonių, pasklidus tokiai žiniai, entuziastingai puola matuotis kankinių vainikus. Taip, tikrai, ir mus tas politinis korektiškumas persekioja! Štai ir aktoriai bažnyčioje vaiposi, ir burgerinė ar džinsai įžeidžiamai reklamuojami, ir dar gėjų paradas vyksta! O pasaulis tyli, nemato, kad krikščionis niekina!

Aišku, būtų galima sakyti, kad pastaba apie politinį korektiškumą buvo politiko komentaras, tyrimo ataskaitoje tokio teksto nėra. Ir jau tikrai svarbu pasakyti, kad ataskaitoje išvis nekalbama apie Europą ir Šiaurės Ameriką. Kalbėti apie krikščionių persekiojimą šiuose žemynuose yra absurdas, tiesiog ciniška veidmainystė ir egocentrizmas. Tik šitaip žvelgiant, kankinio vainikas pasidaro truputį patogus. Aš geras, mane skriaudžia! Ir viskas paprasta, ir nieko neprikiši – nes jeigu prikiši, tai jau ir skriaudi.

Bet Lietuvoje sirai niekaip negali išsinuomoti buto, nes lietuviai jiems jo nenuomoja. Įstatymai norintiems čia atvykti ir gauti darbą ar kurti šeimą ir šiaip jau nepalankūs, o valdiškos įstaigos, kaip Migracijos tarnyba, kiek girdime, visai nesistengia nieko palengvinti. Sakoma, kad lietuviai netolerantiški, o lietuviai širsta, jiems nepatinka, kai juos taip negražiai vadina. Praktiškai persekioja.

Ir nors „tolerancija“ yra ne tik nuvalkiotas žodis, bet ir smarkiai patežusi sąvoka, atrodo, dažnai nesuprantama ar skirtingai suprantama ją vartojančiųjų, iš tikrųjų tolerancijos klausimas pasidaro labai aiškus, kai jį apverti aukštyn kojom. Tolerancijos priešingybė yra prievarta. Kiek prievartos sutinkame imtis arba leisti už mus imtis kitiems dėl to, kad neturėtume siro kaimyno ir juodaodžių anūkų? Ar sutinkame sirus žudyti? Leisti jiems mirti iš bado ar nuo ligų? Gauti pavalgyti ir net šiaip taip nusiprausti, bet neturėti nieko, kas daro gyvenimą prasmingą ir įdomų – nedirbti, nekurti, nesusirasti draugų? Visa tai iš tikrųjų vyksta sirams, labiausiai pasaulyje persekiojamiems krikščionims, ir mes juos persekiojame. Jeigu nenorime siro kaimyno ir neišnuomojame jam buto, leidžiame, kad visi tie dalykai su juo įvyktų.

O žinot, kokių dar kaimynų nenorime? Nu tų gi visokių ten gėjų. O kadangi tokių Lietuvoje vis dėlto iš tikrųjų yra, prievartą prieš juos iš tikrųjų naudojame. Ne tik nenuomojame buto, bet ir atleidžiame iš darbo ar išėdame iš miestelio. Privedame prie savižudybės. Ir jau tikrai nepakęsime, kad tokie gyventų be didesnių nepatogumų. Jeigu galime padaryti taip, kad jų kasdienis gyvenimas būtų kiek įmanoma apsunkintas visokių biurokratinių nesąmonių, būtinai padarysime. Lyties keitimo operaciją pasidariusiam žmogui neišduosim dokumentų. Nes mes nepritariam tam, koks jis yra, todėl tegu jis nebūna. O apskritai tai jis mus persekioja. Demonstruojasi.

LGBT Pride ir panašiuose renginiuose visada yra bent šiek tiek gryno noro paerzinti veidmainius. Tačiau veidmainių dar daugiau. Tiems, kurie įsivaizduoja, kad kažkaip įmanoma pasmerkti homoseksualumą, nesmerkiant homoseksualių žmonių, siūlau tą patį prievartos klausimą. Tai galima ar negalima primušti ne žmogų, o jo elgesį ar savybę? Galima ne žmogaus, o jo elgesio ar savybės nepriimti į darbą? Dar mes niekaip neapsisprendžiame, ar homoseksualumas yra nuodėmė, ar psichikos sutrikimas. Norėtume, kad būtų abu, bet tai, kas yra psichikos sutrikimas, negali būti nuodėmė, nes nėra laisvos valios pasirinkimas. Taip pat tiksliai žinome, kad gėjai kenkia vaikams, nes taip rodo gėjų mokslo tyrimai (jei reikia, net ir suklastotais duomenimis). Vienišos motinos arba nesusituokę ar išsiskyrę tėvai taip pat kenkia vaikams, bet jais taip nesibjaurime ir jų taip nepersekiojame. Kažkaip nesu girdėjusi, kad išsiskyrę žmonės kam nors atrodytų nepageidaujami kaimynai.

Siūlau perskaityti Mounstepheno ataskaitą, o ne tik tą sakinį apie politinį korektiškumą. Ten gana aiškiai aprašyta, koks būna persekiojimas, kokius pavidalus įgyja ir kokiomis priemonėmis yra vykdomas. Tada pagalvokime: tai ką aš persekioju, arba kas yra persekiojamas dėl to, kad aš leidžiu? Ir daugiau neleiskime.

Nebūti persekiojamiems dėl religijos ar dėl įsitikinimų, tautybės, rasės, lyties ir panašių dalykų yra žmonių teisė, bet juk visi žino, kaip su tom teisėm būna. Verčiau nuolat sau priminti, kad gyvenimas be persekiojimo yra didelė laimė. Už ją verta Dievui dėkoti ir stengtis ja dalintis su kitais.