Vatican News nuotrauka
Tarptautinės bendrovės ne kartą parodė panieką vadinamosioms trečiojo pasaulio šalims, plėšdamos jų išteklius. Valstiečių ir indėnų kova su šiais milžinais dažniausiai atrodydavo pasmerkta žlugti. Tačiau Pablo Fajardo, iš valstiečio tapęs advokatu, pakeitė perspektyvą.

Manuelis Cubías – Jeanas Charles Putzolu

Žodžiai skurdas, kova ir įsipareigojimas – tai esminė lotynų amerikiečių istorijos dalis. Daugybė vyrų ir moterų jais tikėjo ir pašventė savo gyvenimus, kad diena iš dienos keistų savo šalių ir vietinių bendruomenių tikrovę. Vienas tokių atvejų – Pablo Fajardo. Meilė savo tautai ir žemei jį paskatino tapti advokatu ir ginti 30 000 Amazonės miškų gyventojų nuo naftos pramonės milžino, kaltinamo tarša.

2011 m. Texaco-Chevron buvo nuteista išmokėti 9 milijardus dolerių, kad padengtų socialinę ir aplinkosaugos žalą.

Neturtinga šeima

Pablo gimė Ekvadore visiškame skurde gyvenančioje šeimoje. Aplinkybės paskatino devynis Pablo brolius ir tėvus ieškoti darbo toli nuo namų, Amazonijos regione. Tai visai naujas pasaulis mažajam Pablo: „Amazonija pilna dvasių, šnabždesių, kvapų, karščio, vandens, vabzdžių ir gyvūnų, žodžiu, pilna gyvybės.“ Netrukus atrado ir kitą mišką: „Kita Amazonė buvo užteršta.“ Šis kontrastas pakeitė jo likimą.

Dėl ekonominių priežasčių nė vienas iš Pablo brolių negalėjo studijuoti universitete. Skurdas nuspręsdavo, kas gali studijuoti ir kas negali. Pablo galėjo tikėtis savo žmonių, tėvų kapucinų ir įvairių kaimų palaikymo. Visi jį itin palaikė ekonomiškai ir emociškai.

Aktyvistų mitingas už Amazonės miško išsaugojimą. Vatican News nuotrauka

Migracija Amazonijos link 

Ekvadoro gyventojams, ieškantiems darbo, šalies šiaurėje vėrėsi daugiau galimybių. Pablo būdamas 14-os pradėjo dirbti iš pradžių įmonėje, kuri augino afrikietiškas palmes, po to – naftos kompanijoje. Laisvu laiku jis lankydavosi parapijoje, kurią prižiūrėjo kapucinai. Kaip daugelis, dirbo daug, o uždirbo mažai. „Supratau, kad yra daug neteisybės ir išnaudojimo“, – sakė Pablo.

Praėjus dvejiems metams po atvykimo į Amazoniją, parapijos ir žmonių padedamas, Pablo subūrė komitetą žmonių teisėms ginti. „Padarėme tai, nes buvo daugybė atvejų, kai būdavo pažeidžiamos vietinių gyventojų, moterų, valstiečių ir juodaodžių žmogaus teisės. Jie neturėjo nieko, į ką galėtų kreiptis pagalbos.“

Pablo, šešiolikos metų paskirtas komiteto pirmininku, kartu su kapucinais eina iš kaimo į kaimą rinkdamas tiesioginius liudijimus apie patirtus pažeidimus. Kai lydėdavo nukentėjusius pas valdžią, kad pateiktų skundą, atsakymas visuomet būdavo tas pats: patardavo susirasti advokatą. „Tačiau tuo metu nebuvo advokatų, kurie norėtų padėti. Vieną dieną tariau sau: tapsiu advokatu.“ Tačiau nepakako pinigų apmokėti studijoms. Tėvai kapucinai: Pedro José, José María ir Charlie Azcona, tam tikra prasme antroji Pablo šeima, mobilizavo daug žmonių, taip Pablo galėjo studijuoti, baigti studijas ir tapti advokatu. Tačiau kelias buvo pilnas kliūčių.

Užterštas vanduo Amazonės miške. Vatican News nuotrauka

Kompromiso kaina

Pablo pasakoja vieną jį itin paveikusį ir pažymėjusį įvykį: kartą viena naftos kompanija, veikusi regione, norėjo atlikti seisminius tyrimus.  Darbininkai ėjo „kiaurai“ nekreipdami dėmesio į valstiečius ir jų turtą. Pablo norėjo apginti valstiečius, tad atsikeršydama įmonė atleido darbininkus, suversdama kaltę jaunajam teisininkui. Jį norėta nulinčiuoti, tačiau galiausiai visi suprato, kaip yra iš tiesų, ir lydėjo Pablo jo teisinėje kovoje prieš įmonę.

2004 m., po kurį laiką trukusių persekiojimų ir grasinimų, buvo mirtinai nukankintas vienas Pablo brolis. Pablo šeima saugumo sumetimais išsikėlė toli. Jis pats ištisus mėnesius nei karto nemiegojo dvi naktis iš eilės toje pačioje vietoje. Tiesą sakant, auka turėjo būti ne brolis, o pats Pablo. Žudikai suklydo. Grasinimai nesibaigė: „Kas vakarą dėkoju Dievui, kad man pavyko išgyventi dar vieną dieną. Ryte meldžiuosi: „Viešpatie, apsaugok mane, kad galėčiau toliau gyventi.“

„Po trisdešimties metų suvokiau, kiek išmokau ir tebesimokau iš čionykščių gyventojų. Jie yra geri žmogiškumo mokytojai.“ Amazonijos indėnai yra vaikščiojančios bibliotekos, pasakoja Pablo juokdamasis. 2003 m., kai pradėjo bylą prieš Chevron Ekvadore, Agrio ežere, žmonės kasdien ėjo protestuoti. Vyresni niekad neavėdavo batų. Vienas jaunas amerikietis, atvykęs į teismą, buvo apstulbęs, kai pamatė tiek basų žmonių. Jis per šešis mėnesius surinko penkis tūkstančius porų batų ir nusiuntė indėnams, tačiau pastarieji batų ir toliau neavėjo. Iš tikrųjų vietiniai išminčiai neavėjo batų ne iš skurdo, tačiau dėl to, kad batai suardo ryšį tarp žmogaus ir žemės.

Žaliavos gavybos sukelto užterštumo pėdsakai. Vatican News nuotrauka

Texaco- Chevron byla

Šioje byloje vietiniai gyventojai kartu su savo gynėju teisininku pristatė žemės ir vandens užterštumo nuodingomis atliekomis ir naftos gavybos žaliavų atliekomis įrodymus. Dėl nuodingų atliekų ėmė nykti žuvys, džiunglių gyvūnai, kilo įvairios ligos. Šių klimato žudynių akivaizdoje gyventojai jautėsi beginkliai, nes nežinojo, kaip kovoti su naftos gigantu. Atrodo, kad nei valstybė nesugebėjo apginti čionykščių gyventojų teisių ar informuoti apie neigiamas pasekmes.

Pablo paaiškina, kad Texaco-Chevron byla rodo, kaip trūksta sąžinės ir pagarbos seniesiems gyventojams. Tuo pat metu byla atskleidžia šių žmonių atkaklumą, kovą už savo teises. „Svarbu įžvelgti, kaip sugebėjome išlaikyti vienybę kovoje. Šešios indėnų  gentys su skirtinga kalba, tradicijomis, papročiais, iš skirtingų teritorijų susivienijo bendrai kovai.“

Daugelis vietinių gyventojų neturėjo laimės studijuoti. Kaip Pablo tėtis, daug kas nemoka skaityti ar rašyti. Nelabai pasitiki rašytais dokumentais, tačiau didžiai vertina duotą žodį, pažadą. Pablo tėtis sakydavo savo vaikams, kai jie dar buvo maži: „Popierių gali suplėšyti. Žodžio – ne.“ Šiandien viskas pasikeitę, viskas turi būti užrašyta, užfiksuota, pasirašyta, užantspauduota. Be oficialaus dokumento žodis yra bevertis. Gindamas indėnus, Pablo tapo tiltu tarp žodžio, duoto čionykščiams, indėnams, ir rašytinio nuosprendžio, nuteisusio Texaco-Chevron, iškovoto asketiškose tribunolo salėse.

Amazonijoje ant kortos pastatytas tautų ir būsimų kartų gyvenimas: „Tikriausiai daug žmonių JAV ar Europoje nesuvokia, ką Amazonija reiškia pasauliui, planetai. Ant kortos pastatyti būsimų kartų gyvenimai.“

Pablo Fajardo, valstiečio, tapusio savo žmonių advokatu ir advokatu dėl savo žmonių, nuolat kartojami žodžiai yra vilties žodžiai: „Kad mus išklausytų visas pasaulis.“