Evaldo Lasio nuotrauka

Kaip kuriame pasakojimą apie miestą, kuriame gyvename? Ar mokame pristatyti Vilnių į jį atvykstantiems svečiams ir keliautojams? Kiek miesto veidui svarbus jį puošiantis religinis paveldas? Šie klausimai kelti balandį Vilniaus piligrimų centre vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo knygos „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ autorė dr. IRENA VAIŠVILAITĖ, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, menotyrininkė SIGITA MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ bei Savaitgalio ekskursijų kūrėja, gidė GABIJA LUNEVIČIŪTĖ.

Krikščionybė – pagrindas, ant kurio formavosi Vilnius

Pažvelgus į Vilniaus horizontą, atrodo, kad kvartalai, kuriuose gyvena žmonės, tik užpildo erdves tarp iškilusių bažnyčių bokštų. Urbanistinis kraštovaizdis, išsikerojęs Senamiesčio gatvelių tinklas liudija krikščionybės įtaką formuojantis architektūriniam miesto veidui. Dr. I. Vaišvilaitė jau susitikimo pradžioje pažymėjo, kad taip nutiko neatsitiktinai, o dėl daugiasluoksnės ir įdomios miesto istorijos, kuri lėmė, kad Vilniuje niekas neturi tęstinumo išskyrus krikščionybę. „Vilniaus miestas, galima sakyti, turi nedaug ką bendro su Lietuva, kokią dabar turime. Lietuva be Vilniaus būtų visai kitokia valstybė, visai kitokia visuomenė. Tas miestas mums dažnai yra per didelis, žmonės atvažiavę iš Lietuvos į Vilnių dažnai nesijaučia čia savi, jiems daug kas čia svetima, keista, nepatinka. Jie turi romantinio Vilniaus vaizdą, kuris nebūtinai atitinką realybę. Ne Vilniuje augusiam žmogui gali būti sunku tapatintis su šiuo miestu.“

Diskusijos dalyvės. Vilniaus Piligrimų centro nuotrauka

Pastebėta, kad tiek etniniu, tiek politiniu, tiek kultūriniu aspektu Vilniaus netęstinumas yra ryškus. Tiek sovietmečiu, tiek dabar į miestą atsikelia nauji gyventojai, todėl senbuvių nėra daug. Vilniaus suvokimas yra įsivaizduojamo miesto miražas, į kurį suplaukia skirtingi miesto įvaizdžiai: LDK sostinė, barokinis Vilnius, romantinis miestas, lenkiškasis ar tarybinis Vilnius. Visgi tiesa ta, kad tik krikščionybė gali būti siejama su miesto gyvavimu, plėtra, tapti tvariausia jo savasties ir tapatybės dalimi. Jokia kita institucija Vilniuje ištisai negyvavo, todėl suprasti ir pažinti Vilnių geriausiai galima per religinę tradiciją. Pašnekovė retoriškai klausė, ką galime suprasti apie Vilnių, jei dalis miesto gyventojų apskritai nėra apsilankę nė vienoje veikiančioje bažnyčioje, nėra buvę stačiatikių cerkvėje ar liuteronų maldos namuose? Iš šio miesto supratimo ir pažinimo trūkumo gimė jos paskata išleisti knygą apie krikščioniškąjį Vilnių.

Vilniaus reikšmė ir svarba akcentuota ne tik Lietuvos, bet ir pačios Europos supratime. Anot dr. I. Vaišvilaitės, nepažįstant Vilniaus neįmanoma suprasti pačios Europos. Geležinė uždanga ir ilgas sovietmetis lėmė, kad ilgą laiką Vilniaus ir Lietuvos nebuvo Europos supratime, diskurse ar pažinime. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jokių referencijų, asociacijų apie Lietuvą Europoje nebuvo įmanoma išgirsti. Tačiau palikdama Lietuvą užribyje Europa lieka be kažkurios kūno dalies, ji negali pilnutinai funkcionuoti, pavyzdžiui, lieka nežinoma, kad egzistuoja rusiškai kalbanti stačiatikybė, kuri nėra maskvietiška. Ukrainai užkariavus politinę svarstymų ir debatų areną iškilo graikiškos katalikybės, užgimusios LDK, aspektas. Šių darinių ignoravimas ir nežinojimas apie juos yra nuostolis visai Europai, jos istoriniam ir kultūriniam supratimui.

Vis dėlto ne tik Europoje trūksta Vilniaus supratimo ir jo kaip savo europietišką tapatybę turinčio miesto pripažinimo. Mums patiems taip pat trūksta autentiško miesto pajautimo, vizijos kūrimo, bendrumo žvelgiant į miesto ateitį. Pašnekovė teigė: „Sunku rasti vieną ir visuotinai pripažįstamą Vilniaus suvokimą. Kiekvienas turi savo Vilniaus viziją, bendrumą surasti yra sunku.“ Bendrumo stygius gali būti sietinas su bendrų visuomeninių ar susibūrimo erdvių stygiumi.

„XX a. II pusėje vienintelė susibūrimo erdvė Vilniuje buvo Vingio parko priešestradinė erdvė, kurioje žmonės susirinkdavo per Dainų šventę. Kitais atvejais vilniečiai kartu nesusiburdavo. Bendros tarpukariu buvusios erdvės – aikštės, turgeliai pasikeitė. Vilniečiai gyveno savo individualiose erdvėse, buteliuose, kolektyviniuose soduose. Sovietizmas įsitvirtino mieste tuo, kad jis panaikino žmonėms galimybes burtis, susirinkti draugėn, susitikti. Vilniuje mes nekuriam daugiau vietų, kur žmonės galėtų leisti laiką kartu, tikime, kad, sutvarkius Bernardinų sodą ar Reformatų skverą – jų pakaks. Žaliosios ir bendrosios miesto erdvės turi būti kuriamos, tvarkomos. Juk, pavyzdžiui, vejoje priešais Prezidentūrą sėdintys žmonės apie valstybę liudija daugiau nei iškeltos vėliavos.“

Susitikimo metu aptarus krikščionybės kaip neatimamos Vilniaus dedamosios dalies pripažinimą, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė papasakojo apie konkrečius iššūkius, su kuriais susiduriama pristatant religinio paveldo objektus. Pirmoji įtampa kyla tarp meno objekto ir pamaldumo objekto. Ne visada religinis objektas turi aukštą meninę vertę. „Bandymas sutaikinti meną ir pamaldumą nėra paprastas. Žmonės, besilankys muziejuose, mato, jog religinio paveldo objektai neretai nėra įstabūs meno kūriniai. Todėl nuolat stengiamasi vertingus pamaldumo objektus pristatyti kūrybingai, pažyminti jų savitumą ir svarbą.“ Antrasis iššūkis tampa akivaizdus mąstant apie katalikiško paveldo šiuolaikiškumą.

„Kartais žmonėms atrodo, kad krikščioniškasis menas baigėsi sulig XX a. tačiau ne visiems užtenka seno paveikslo ar atvaizdų. Norisi pristatyti ir skirti didesnį dėmesį šiuolaikinei ikonografijai.“ Įsigalėjusį stereotipą, kad krikščioniškas menas būtinai turi būti senovinis, muziejaus darbuotojai griauna bandydami parodyti krikščioniškų atvaizdų ir ikonografijos šiuolaikiškumą. Pastangų reikalauja susidūrimas su tais žmonėmis, kurie nežino krikščioniško konteksto. Vis daugėja tokių, kurie domisi menu, tačiau nieko nežino apie krikščionišką tradiciją, ikonografiją, todėl reikia siekti paprasto ir suprantamo kalbėjimo ypač tiems, kuriems stinga žinių, bet kurie noriai domisi religiniu paveldu.

Evaldo Lasio nuotrauka

Ekskursijas organizuojanti Gabija kaip tik dirba su tais žmonėmis, kurie domisi Vilniaus bažnyčiomis. Pradėjusi rengti ekskursijas savaitgaliais, Gabija suprato, jog yra poreikis burtis į ekskursijas ir darbo dienomis. Pietų pertraukos metu gidė kviečia aplankyti kurią nors Vilniaus senamiestyje esančią bažnyčią. Ryšį su nežinoma Vilniaus vieta ar bažnyčia padeda užmegzti pasakojamos istorijos. Labiausiai žmones sudomina tikros istorijos, žmonių išgyvenimai ir pavyzdžiai. „Bažnyčiose matomi šventieji, jų atvaizdai nieko nesako. Tokie šventieji kaip Leandras, Romualdas ar Florencija nėra labai žinomi, tačiau per ekskursijas mėginu juos priartinti, papasakoti jų gyvenimų istorijas. Jos padeda klausytojams susieti tų šventųjų gyvenimus su savimi pačiais. Įdomiai pristatomos, atrodytų, tolimos ir senos istorijos klausytojų viduje ima rezonuoti su jų pačių išgyvenimais ir patirtimis. Ekskursijos metu išgirsta istorija padeda priartinti tą asmenį negirdėtu vardu“, – pasakoja Gabija.

„Pristatant religinį objektą svarbu sujungti praeitį ir dabartį per asmeninę istoriją, nes tai paveikiausiais dalykas, kuris rezonuoja ir skatina susimąstyti. Tolima praeitis neatrodo šalta, nuasmeninta, nieko nesakanti, jei suaktualinama tikra patirtimi. Pavyzdžiui, Baltosios Madonos skulptūra, vaizduojanti besilaukiančią Švč. M. Mariją, gali atrodyti niekuo ypatingu religiniu objektu, nes Marijos skulptūrų yra įvairių. Visgi, jei pasakojama apie čia melstis ateinančias besilaukiančias moteris, žmonių akys sužiba, jų viduje praskrieja mintis, gal ir man taip buvo ar mano draugei, nes tai rezonuoja su asmenine patirtimi ar išgyvenimais. Tokiu būdu objektas iš praeities priartėja prie manęs, prie dabarties.“ Ekskursijų metu išgirsti pasakojimai yra ne enciklopedinės žinios, jų nerandama vadovėliuose, bet jie padeda suprasti, įsijausti, lengviau įsivaizduoti.

Pokalbyje išryškėjo mintis, kad santykis su šventaisiais liudija ryšį su pačia krikščioniška tradicija. Krikščionybės gyvumas atsiskleidžia per tai, kiek žinome apie savo šventuosius, kiek jie yra artimi ir svarbūs. XVIII a. po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pamaldumas tampa asmeniniu dalyku. Skepticizmas, kad nėra išoriškai rodomo ir masinio pamaldumo šv. Kazimierui, griūna, kai nukėlus karstą ar išnešus jo relikvijas pagerbti viešai, žmonės ateina, būna, meldžiasi. S. Maslauskaitė svarstė, ar iš tiesų galima teigti apie pamaldumo šiam šventajam nebuvimą, ar visgi pamaldumas yra, tik kažkoks kitoks? Galbūt žmonės tiesiog nebesugalvoja, kad galima pakabinti votą, o pamaldumo apraiškos yra kitokios, glūdinčios giliai viduje.

Bažnyčios institucijos galėtų siekti įvairius pamaldumus padaryti labiau matomus, padėti jiems vystytis. Kartais tikėjimo formos neberanda būdų, kaip galėtų materializuotis, tačiau šiandien vis labiau pastebima, kad įvairūs pamaldumai Dievo Gailestingumui ar šventiesiems pamažu pradeda vystytis, būti matomi. Anot Bažnyčios istorikės dr. I. Vaišvilaitės, tikėjimo vietas reikia padaryti labiau prieinamas žmonėms, pamaldumas turėtų būti skatinamas, o ne kontroliuojamas iš viršaus. „Žmonėms reikia sukurti struktūrą: jiems reikia litanijų, maldų, švenčių, šventųjų vietų, nes apie šventuosius ar Dievo Gailestingumą turi būti primenama, pamaldumas skatinamas, praktikuojamas. Nepakanka prisiminti šventojo vieną kartą per metus, įgūdžius ir pamaldumą reikia ugdyti.“

Vilniaus Piligrimų centro nuotrauka

Diskusiją moderavusi Vilniaus piligrimų centro vadovė Inesa Čaikauskienė pažymėjo, kad šiuo metu pasaulis yra atsigręžęs į pamaldumą Dievo Gailestingumui, katalikiškasis pasaulis yra jau neblogai jį pažinęs, visgi kyla iššūkių šį pasaulinio lygio svarbos pamaldumą susieti su Vilniumi, Lietuva, be to, patiems lietuviams jis dar nėra visiškai žinomas, ar tam reikia specialiai kuriamos programos?

Dr. Irena Vaišvilaitė, atsakydama į šį klausimą, pažymi, kad pasaulis Dievo Gailestingumo paveikslą pažino per šv. Joną Paulių II, kuris jį išpopuliarino visame pasaulyje. Tiesa, labiau atpažįstamas yra Krokuvoje esantis paveikslas nei Vilniuje nutapytas originalas. Tuo metu, kai 2000 m. Romoje buvo kanonizuojama s. Faustina Kowalska, Vilnių užplūdo lenkų piligrimai. Paradoksalu, kad Vilniaus katalikiškieji sluoksniai, netgi kunigai, nežinojo, kodėl jie čia atvyko. Apie tą paveikslą žinojo tik Šventosios Dvasios bažnyčioje besirenkanti lenkų bendruomenė, kuri buvo gana uždara, tuo tarpu lietuviškoji dvasininkija nesuprato, kas vyksta. Toliaregiški tuometinio kardinolo A. J. Bačkio sprendimai, nuoseklus dabartinio Vilniaus arkivyskupo G. Grušo darbas, institucinės ir organizuotos pastangos liudija šiandienį rezultatą, kad Lietuvoje šis paveikslas vis labiau žinomas ir galime kalbėti apie atsiradusį Dievo Gailestingumo kultą. „Tai, jog Vilnių vadiname gailestingumo miestu, nereiškia, kad Vilnius kažkuo ypatingai nusipelnė. Vilnius yra miestas, kuriam pačiam labai reikia gailestingumo“, – teigia dr. Irena Vaišvilaitė.

Bažnyčios istorikė pasidalijo savo teorija apie lietuvių pamaldumą. Anot dr. I. Vaišvilaitės, protestantizmas lietuvybės ir lietuviškumo suvokime yra labai reikšmingas. Nors protestantiškas paveldas yra labai sunykęs, regimų ir apčiuopiamą protestantiškai tradicijai priskiriamų paminklų liko labai mažai, M. Mažvydo, K. Donelaičio vieta lietuvių supratime yra labai svarbi, o subtilus kalvinizmas lietuvių mentalitete yra labai stiprus. Dar XVIII a. iki tol buvę labai pamaldūs ir didžiąją dalį pamaldumų perėmę iš lenkų, lietuviai ėmė išsiskirti netikėtu inteligentišku pamaldumu. Slaviškasis pamaldumas yra labiau fizinis, apčiuopiamas, tuo tarpu lietuviškasis pamaldumas išsiskiria inteligentiškumu, santūrumu, nefiziškumu. Politinės ir kultūrinės įtampos tarp Lenkijos ir Lietuvos lėmė, kad lietuviai pokariu norėjo labiau atsiskirti nuo lenkų.

Vilniaus Piligrimų centro nuotrauka

„Lenkiškasis pamaldumas atrodė per daug lenkiškas, rėksmingas, ryškus, per daug emocionalus, o mes, lietuviai, norėjome atrodyti kuklesni, ramesni šiauriečiai. Pavyzdžiui, visos lenkiškos verbos atrodė neskoningai, reikėjo skandinaviško santūraus, sterilaus stiliaus, pilkšvų ir natūralių spalvų. Visa tai liudijo protestantiškos, ramios ir kuklios dvasios įsigalėjimą. Nuosavos savasties ieškojimas skatino sukurti naują tautinę distiliuotą lietuvišką kalvinistiškai krikščionišką tapatybę, kuria dabar gyvename. Formaliai esame katalikai, de facto – kalvinistai. Būtent kalvinizmas ir katalikybė labai aršiai grūmėsi dėl lietuviškos tapatybės, dėl to, kokia bus Lietuva. Be to, vienu metu Lietuva buvo faktiškai kalvinistinė. Tik XVII a. prasideda grįžimas į katalikybę, o dar ir vėliau įtakingi istorikai, perėmę kalvinistų diskursą, teigė, kad katalikybė yra nutautinanti, o reformacija yra tautinė, atstovaujanti lietuviškumui. J. Basanavičius taip pat gali būti priskiriamas šiai mokyklai, perimdamas čekų kalvinistų diskursą. Taigi mūsų tautiškumas yra iš principo nekatalikiškas. Šiuo metu – kalvinizmo vietą siekia užgrobti sukurta pagonybė“, – kalbėjo dr. I. Vaišvilaitė.

Aptarus įvairias pamaldumo formas buvo grįžta prie minties, kad žiūrėdami į religinio kulto objektus pro forma negalime suprasti jų reikšmės, svarbos ir tikrosios vertės. Į gerbiamus atvaizdus, paveikslus, skulptūras ar bažnyčias žiūrėti tik kaip į meno kūrinius ar architektūrinius objektus nėra prasminga. Diskusijos pabaigoje buvo pažymėta, kad Bažnyčia pirmiausia atsiranda dėl tikėjimo, o ne estetinio grožio kūrimo intencijos. Žvelgdami į išsikerojusį Vilniaus senamiestį neturime ieškoti aukščiausio, gražiausio ar gracingiausio bažnyčios bokšto, bet suprasti – kokia tų bažnyčių prasmė ir kaip jos praturtina lietuviškos savasties supratimą.