pixabay.com nuotrauka

Jono Malinausko laiškas „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktorei perpublikuojamas iš trečiojo 2019 m. žurnalo numerio. 

Kaip žadėjau, pabandysiu atsakyti į klausimą, kas gi ta nevieša instrukcija dėl vaikus auginančių kunigų, apie kurią žiniasklaidoje buvo užsiminta vasarį – tuo pat metu, kai Vatikane vyko visų Bažnyčios gyvenimo stebėtojų dėmesį prikaustęs popiežiaus, Romos Kurijos ir visų vyskupų konferencijų pirmininkų susitikimas dėl nepilnamečių apsaugos. Šis susitikimas ir minėtoji instrukcija neturi nieko bendra. Chronologinį sutapimą nulėmė tik tai, kad vasario pabaigoje į Romą buvo atvykęs Vincentas Doyle’as – airis psichoterapeutas, kunigo vaikas, įkūręs Coping International organizaciją, padedančią kunigų vaikams ir juos auginančioms motinoms. Jos nariai nėra nuoskaudomis gyvenantys ramybės drumstėjai, nemedžioja slapta vaikus auginančių kunigų ir nesimėgauja dvigubo gyvenimo viešinimu, apie organizaciją palankiai kalba Airijos vyskupai, o Doyle’as prieš ketvertą metų buvo susitikęs su popiežiumi Pranciškumi ir pats jam papasakojo apie savo veiklą.

Vasario pabaigoje Doyle’ui parodytas italų ir Vatikane akredituotos tarptautinės žiniasklaidos dėmesys paskatino Šventojo Sosto Komunikacijos dikasteriją kreiptis į Dvasininkijos kongregaciją ir paprašyti paaiškinamojo komentaro. Rezultatas – interviu su Dvasininkijos kongregacijos prefektu kard. Beniamino Stella, vasario 27 d. įvairiomis kalbomis paskelbtas portale Vatican News.

Kardinolas patvirtino, kad iš tiesų tokia instrukcija yra ir kad ji buvo sukurta jau prieš dešimtį metų. Ji nebuvo paviešinta, nes tai nėra nei Magisteriumo dokumentas, nei teisinė norma, o vidinė „darbinė“ instrukcija, aiškinanti, ką turi daryti vyskupas ar vienuolijos vyresnysis, sužinojęs, kad jo kunigas susilaukė vaiko, ir kokius sprendimus tokiais atvejais numato Dvasininkijos kongregacija. Kardinolas Stella sakė, kad instrukcija buvo sukurta Benedikto XVI laikais Dvasininkijos kongregacijai vadovavusio kard. Claudio Hummeso iniciatyva. Anksčiau kunigų grąžinimai į pasauliečių luomą nebuvo dažni, pirmenybė buvo teikiama kunigystei, nors ir galiojo bendra taisyklė, kad palikuonių susilaukę kunigai gali prašyti Šventąjį Sostą dispensos arba atleidimo nuo kunigystės pareigų.

2009 m. ši tvarka buvo pakeista, kad tėvu tapęs kunigas visą dėmesį skirtų vaikui. Kardinolas Stella patikslino, kad „dėmesys“ vaikui – tai ne tik materialinė parama, bet visos pareigos, kurias vyrui suteikia tėvystė. Jei dabar Dvasininkijos kongregacija gauna prašymą atleisti kunigą nuo šventimais prisiimtų pareigų ir jei prašymo priežastis – vaikas, dispensa suteikiama kone „automatiškai“. Prašymas skubos tvarka pateikiamas popiežiui ir procedūra užtrunka tik apie porą mėnesių, kad kuo greičiau atleistas nuo kunigo pareigų tėvas galėtų rūpintis savo šeima. Aišku, dažniausiai būna taip, kad vaiko susilaukęs kunigas pats meta kunigystę, pradeda rūpintis vaiku ir motina, o tik po to kreipiamasi į Vatikaną dėl dispensos. Atleidimo nuo kunigo pareigų procesas yra negrįžtamas. Gavusysis dispensą negali vėliau, užauginęs vaiką, vėl prašytis priimamas į kunigų luomą.

Tad ar ne laikas atsisakyti privalomo celibato ir lotynų Bažnyčioje? Kardinolas Stella atsakė, kad pats faktas, jog kai kurie kunigai nusižengia celibatui, nereiškia, kad jis nereikalingas. Panašiai juk yra ir su šeima: jei pasitaiko neištikimybių – tai dar nereiškia, kad santuoka nereikalinga. 

Ne visi vaikų susilaukę kunigai sąžiningai imasi atsakomybės. Neretai net ir vyskupai ar vienuolijų vyresnieji toleruoja slapta vaikus auginančius kunigus. Deja, sakė kardinolas, kartais manoma, kad jei kunigas suteikia vaikui išlaikymą ir nutraukia santykius su vaiko motina, užtenka tokį kunigą perkelti į kitą vietą, kad šis galėtų ramiai sau tęsti tarnystę. Tačiau jei kunigas tapo tėvu, tai net jei jis pats nenori prašyti dispensos, vyskupas ar vienuolijos vyresnysis privalo apie tokį atvejį informuoti Dvasininkijos kongregaciją, kad būtų pradėta byla dėl pašalinimo iš kunigų luomo. Pirmenybė visada turi būti teikiama vaiko gerovei, nepriklausomai nuo to, kas yra jo tėvas. Tėvystė suteikia prigimtines pareigas, nuo kurių nevalia bėgti, o tėvystės pareigų vykdymas lotynų tradicijos Bažnyčioje nesuderinamas su kunigo tarnyste.

Ar visada ši taisyklė galioja? Pasak kardinolo, kiekvienas atvejis turi būti atskirai ir atidžiai išnagrinėtas, atsižvelgiant į kiekvienos situacijos specifiką. Gali būti ir išimčių. Galima leisti kunigui tęsti tarnystę, jei jo pradėtas vaikas nuo pat kūdikystės priklauso kitai konsoliduotai šeimai. Kitaip tariant, jei kunigo vaiko motina išteka už kito vyro ir pastarasis augina vaiką kaip tikrasis tėvas. Gali būti ir taip, kad apie kunigo vaiką vyskupas ar vienuolijos vyresnysis sužino, kai vaikas jau yra suaugęs ir savarankiškas. Jei kunigas rūpinosi savo vaiko auginimu, o apgailėjęs savo neištikimybę, stengėsi uoliai vykdyti tarnystę, kongregacija nereikalauja retrospektyviai kelti bylos. Vyskupai ir vienuolijų vyresnieji turi laikytis nustatytos tvarkos, tačiau ne aklai, o su ganytojišku įžvalgumu, sakė kardinolas.

Kai kalbame apie alternatyvą „šeima arba kunigystė“, matome, kad toje pačioje Katalikų Bažnyčioje – graikų tradicijos bendruomenėse – kunigai turi šeimas. Tad ar ne laikas atsisakyti privalomo celibato ir lotynų Bažnyčioje? Kardinolas Stella atsakė, kad pats faktas, jog kai kurie kunigai nusižengia celibatui, nereiškia, kad jis nereikalingas. Panašiai juk yra ir su šeima: jei pasitaiko neištikimybių – tai dar nereiškia, kad santuoka nereikalinga. Dvasininkijos kongregacijos instrukcija dėl kunigų, kurie susilaukia vaikų – tai priminimas vietinių Bažnyčių ganytojams, kad vaiko gerovė yra svarbiau už kunigo karjerą, kad vaikas turi teisę turėti tikrą, juo besirūpinantį tėvą, net jei to kaina – sielovados darbininko praradimas.

Toks požiūris buvo įtvirtintas jau Benedikto XVI laikais. Galima spėti, kad instrukcija nebuvo paviešinta ne tik dėl jos specifiškumo ir labai siauro adresatų rato, bet ir dėl to, kad nenorėta pernelyg sureikšminti vis dėlto gana smarkaus posūkio nuo siekio neprarasti kunigo, net ir vaiko gerovės kaina, link vaiko gerovės kunigo praradimo kaina. Vaiko pirmumui visą laiką pritarė ir Pranciškus. Dar prieš tapdamas popiežiumi jis yra pasisakęs šia tema knygoje-pokalbyje su savo bičiuliu Buenos Airių rabinu (Jorge Mario Bergoglio, Abraham Skorka, Sobre el Cielo y la Tierra, 2010). Tas pat, nors ir tiesiogiai nesiejant su vaikų susilaukiančiais kunigais, pasakyta ir 2016 m. paskelbtame oficialiame popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumente – apaštališkajame paraginime Amoris laetitia: „Kaip galime iškilmingai skelbti apie žmogaus ir kūdikio teises, jei paskui baudžiame kūdikius už tėvų kaltes? Jei kūdikis pasaulio šviesą išvysta nepageidautinomis aplinkybėmis, tėvai ar kiti šeimos nariai turi padaryti visa, kas įmanoma, kad jis būtų priimtas kaip Dievo dovana, ir imtis atsakomybės priimti jį nuoširdžiai bei meiliai. Todėl, kalbant apie pasaulį išvystančius kūdikius, jokios suaugusiųjų aukos nelaikytinos per daug brangiomis ar per daug didelėmis, kad kūdikis nesijaustų klaida, bevertis ir paliktas gyvenimo sužeidimams bei žmonių puikybei“ (Amoris laetitia, 166).

Nors kardinolas Stella minėtame interviu celibato klausimui skyrė tik vieną lakonišką frazę, jo privalomumas šiandien gana dažnai kvestionuojamas. Kritikos spektras pakankamai platus: nuo tvirtinimo, kad celibatas labiausiai kaltas dėl pašaukimų krizės, iki samprotavimų apie jo poveikį prigimtį tramdančio vyro asmenybei. Apie kunigystės šventimų teikimą nereikalaujant celibato užsimenama ir rimtuose vyskupų pasisakymuose. Jau 2005 m. vykusio Vyskupų sinodo metu atvirai nuskambėjo siūlymas pagalvoti apie kunigystės sakramento teikimą vadinamiesiems viri probati (rimtiems, išbandytiems, „aukštos prabos“ vyrams). Tąkart pasiūlymas nepateko į Sinodo baigiamųjų išvadų sąrašą, nes buvo nuspręsta, kad pašaukimų krizė dar ne tokia rimta, jog reikėtų į ją reaguoti sprendimu kunigais šventinti šeimas turinčius vyrus. Apie viri probati vėl kalbama pradėjus pasirengimus šių metų rudenį vyksiančiam Sinodui, skirtam Bažnyčiai Amazonijos regione. Šį kartą akcentuojama Bažnyčios tame regione specifika – tai misijos, kuriose trūksta kunigų, ir juos, pagal galimybes, bando pavaduoti nuolatiniai diakonai ir pasauliečiai. Ką apie tai mano popiežius Pranciškus? Šia tema jis yra kelis kartu pasisakęs pokalbiuose su žiniasklaida. 2017 m. kovą duodamas interviu vokiečių savaitraščiui Die Zeit popiežius sakė, kad privalomą celibatą paversti pasirinktiniu būtų klaida, tačiau apie viri probati šventinimą kunigais tam tikromis ypatingomis sąlygomis „galima pagalvoti“. Tą patį jis pakartojo ir šių metų sausio pabaigoje, kai grįždamas iš Panamos, lėktuve kalbėjosi su žurnalistais. Pasak Pranciškaus, celibatas pats savaime yra vertybė ir jo atsisakyti negalima, tačiau viri probati šventinimas ten, kur yra labai didelis poreikis, tarkim, tolimosiose Ramiojo vandenyno salose, galėtų būti priimtinas sprendimas. Ar apie tai bus kalbama Sinodo metu, o jei bus – kokie bus rezultatai, pamatysime rudenį. O kol kas tik konstatuojame, kad dar visai neseniai viešai Bažnyčioje nekeliamas klausimas šiandien jau tapo gana atviros diskusijos tema. Lašas po lašo...

Roma, 2019 m. balandžio 30 d.

Naujasis židinys