„Kad būtų gydantis. Kad rastų tuos, kuriems yra parašytas“ – viename interviu atvirauja Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė, tarp kurių ir Europos Sąjungos literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą“, kurio komercinį gyvenimą pratęsė neseniai pasirodęs filmas. Tai autorė, savo kūryba sužavėjusi net ir atokiai nuo didžiųjų Lietuvos miestų gyvenančius žmones. O naujausio romano „Šulinys“ egzistencinė prasmė – įkvepianti gyventi, tikėti ir nepasiduoti negandoms. 

„Šulinys“ – baugus gyvybės šaltinis į kurį nesinori tiesiog įkristi, bet norisi pažinti ten esančią istoriją. „Jo baugi, pasiglemžianti gelmė palaiko žmogaus gyvybę. <...> Nesuvedinėju su niekuo jokių sąskaitų. Tam yra gyvenimas“, sako autorė. Ir tai – geriausiai apibūdinantys „Šulinio“ istoriją, žodžiai.

Mažajame romane, sudarytame iš keturių paslapčių: „Šulinys“, „Išrašytoji“, „Princas, apsimetantis gėle“ ir „Priešpaskutinė“, kuriama fikcija slepia šį tą daugiau negu gyvenimas. Jame persipina kelių kartų istorijos, nešančios paslaptis, turinčias „laiko ir deguonies šuolius“ (autorės žodžiai). Pirmasis žvilgsnis į romaną per socialinio gyvenimo prizmę neatsitiktinai paliečia pačius uždariausius širdies užkaborius. Kai gyveni kasdieniame žmonių problemų sprendimo sūkuryje, skaitant Lauros Sintijos Černiauskaitės parašytą istoriją, esi priverstas pagaliau sustoti. Ne dažnam tai – lyg labai artima ir stulbinančiai aprašyta nesėkmių ir išgyvenimų grandinė, tačiau čia pat nesunku pastebėti realias ir tikrų tikriausias istorijas. Reali fikcija atverianti gana dažnos lietuvių šeimos kasdienybės erdvę. Ir tik sustojus suvoki, kad tai – lyg juodoji skylė „prarijusi“ amžinus dešimtmečius. Tuo tarpu romane persipina ir ne mažiau svarbūs: krikščioniški motyvai, tikėjimas, motinystė/tėvystė vaiko akimis, mirtis, laiko ir erdvės kaita, tarpasmeniniai santykiai, atstumtųjų paveikslai, o ypatingai ryškus vaiko pasaulis lyg vis naujos paslapties, o kartu ir naujos pradžios viltis. Visos keturios paslaptys kuria erdvės ir laiko ryšį praeityje, dabartyje ir ateityje, o pradžioje formuojamas kaimo vaizdas šeštajame dešimtmetyje, kuris lyg ir nesibaigia visoje istorijoje: „ <...> kaimo keliukas, kuriuo retsykiais kas nors prapėdindavo, rečiau pravažiuodavo, ir Semelionio troba kitapus keliuko.“ ir nuo pat pradžių, mažais fragmentais, vaizdiniai nukelia ten, kur (ne)gyvenai. Pasakojimo erdvė romane beveik nekinta, tačiau vis sugrįžtama prie šulinio, ne tik kaip baimės, bet tarsi vilties ir gyvybės simbolio. Šiandien gyvenimo kaime problemos suintensyvėjusios žymiai labiau negu prieš nesuskaičiuojamus dešimtmečius, o žmonių gyvenimo vaizdinius puikiai perteikia fotografas  Rimaldas Vikšraitis 1998 metų fotografijose iš ciklo „Pavargusio kaimo grimasos“. „Šulinio“ veikėjų paveikslus ir emocijas galime atpažinti Antano Sutkaus kūriniuose, o vos užmetęs akį į 1963 metų fotografiją „Ašara“ supranti, kad į tave žvelgia „paslaptis“.

Romano viršelis – mėlyna dėmė baltame fone, lyg dangaus atvaizdas šulinio gelmėje, supinanti dangaus ir žemės erdves, jungianti skirtingus pasaulius, nuo požeminio tamsaus ir šalčiu dvelkiančio iki švytinčio bekraščio dangaus. Sakoma, kad iš gilaus šulinio ir dieną galime pamatyti žvaigždes. Tai - lyg baltuose žmonių gyvenimuose esančių nesėkmių ir baimių, o kartu ir tikėjimo bei beribės vilties vaizdavimas.

Pirmoji paslaptis mums atskleidžia autentišką pasakotojo požiūrį vaiko akimis į gyvenimo įvykius, piešiamas broliuko laidotuvių vaizdas: „Broliukas guli ant stalo apkrautas gėlėmis, medinėje lovelėje be kojų. <...> Norėtum užlipti pas broliuką, apžiūrėti jo naują švarkelį, juodus karolius, užnertus ant rankų, norėtum įkišti pirštą jam į nosį.“ (p. 12) Vaizdingai išreiškiami ir vaiko jausmai: „Nelieskit sagų, čia mano penkios širdys ir visos jos plyšta.(p. 14) <...> Užkaskime jį ne po žemėm baisiom, bet po sniegu balčiausiu, su dėže, į rankas jam įduokime sausainėlį. Kad pavasarį sniegui nutirpus atsibustų jisai tarp žibučių, ir lauktų manęs ir tavęs su sausainiu rankutėje, atsimerkęs plačiai, aleliuja.“ (p. 16) Vaiko mirties (ne)suvokimas ir laidojimas po sniegu atskleidžia naivų vaiko tikėjimą, kad mirtis nėra pabaiga. Tai lyg etapas, kuriantis naują pradžią.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka.

Lauros Sintijos Černiauskaitės paslapties vaizdas atveria krikščionybės skrynią, o vaiko, nesuvokiančio suaugusiųjų pasaulio emocija persipina su Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos/pokalbiai su vaikais“ tikrų vaikų išgyvenimais ir jausmais. Čia tampa akivaizdūs nelemti likimai, bet kiekvienas turi galimybę atgimti. Kai visi gyvenime nutikę blogi ir vaikui sunkiai paaiškinami įvykiai tampa savaime suprantami... „Šulinio“ paslapties naratyve vaiko pasaulį L. S. Černiauskaitė perteikia pasitelkdama vaizdingumą, vartodama deminutyvus, tarsi siekdama susilpninti vaizdo intensyvumą, nepabrėžti fakto, atkreipiant dėmesį į vaiko jausmus, suvokimą ir požiūrį. Tarp jausmų įsipina ir socialinio išgyvenimo elementai: „ – Ar mama tau neliepė būti namie? / Bet mama neliepė, ji į tave net nepažiūrėjo. (p. 13) <…> Tavo tėvas girtuoklis, jo širdis, kaip ir daugelio girtuoklių, <...>.  (p. 18) <…> Atrodo, jog ir sirgai tam, kad prikaustytum ją prie savęs…” (p. 32). Pokalbiai vaikams svarbiomis temomis gvildenta ir filme apie vaikus iš socialinių globos namų „Žaidžiame namus“, kuriame matomas vaikų suvokimas, jausmai, taip pat parodomas jų požiūris į pačių gyvenimą, įvykių sekas. Taigi, jau romano pradžioje matome vyraujančias gana ryškias socialines problemas, matomas vaiko akimis: alkoholizmas, pyktis, santykių griūtis, negebėjimas susitaikyti su pačiu savimi, baimė, beviltiškumas ir kartu mažo vaiko noras, kad tai pasibaigtų: „Tėtukas prieina prie lango, prispaudžia prie stiklo veidą. Kurį laiką judu žiūrite vienas į kitą; aiškiai matai jo akyse ašaras. / - Tėtukai, išeikim gyventi į mišką, - sakai tyliai, tik jam. / - Ką? – žiopčioja jis anapus stiklo. / - Nusilipdysim prie Akmenos sniego trobelę, ir gyvensim. Aš būsiu tau žmona.“

 Vėliau istorija persikelia į dar didesnę tik kitos šeimos socialinę, emocinę ir net moralinę tragediją – „Toks pyktis suėmė, toks pyktis. / Sėdi kieme prie šulinio, pačioj saulėkaitoj, tuščias puodelis numestas žolėn, nė prie braškių nebuvo nuėjus, ir bliauna taip, kad iš veido likus viena burna. / Ožka neraliuota. <...> - Dar rėksi?!.. Rėksi?!.. – purtau savo vaiką, ji gaikščioja, neatgauna kvapo, o tada išsiriečia ir klykte užklykia, gal kas ją tyčia ant manęs užleido, kad pagaliau pribaigtų. / Viešpatie, nebegaliu daugiau, nebegaliu. / Gryna siurbėlė, pasiruošusi įsisiurbti ir išsiurbti iš manęs visą mano menką gyvenimą, bjaurus, nepakenčiamas kablys. / Paleidžiu, trenkiu nuo savęs gilyn. / Kad tik liautųsi. / Viešpatie!!!... / Dieve!!!... / Kas čia atsitiko!!!..“ (p. 48-49). Judita – kaimo mokyklos mokytoja, mažos mergaitės vardu Raselė, motina; nelaiminga, nuskriausta ir meilės trokštanti moteris. Tvyro ryškus emocinės griūties ir momentinės neapykantos išraiškos vaikui ryšys. Vaikas įmetamas į šulinį – metaforiškai dažnai traktuojamą gyvybės šaltiniu. Tačiau mitologijoje, šulinys apibūdinamas, kaip langas į kitą (anapusinį) pasaulį, pomirtinį, naują gyvenimą. Ypač dažnai ši paralelė siejama su pasakomis. „Sykį našlaitė ėjo į šulinį vandens, o pamotė iš paskos nusliūkino. Kai mergaitė pasilenkė semti, pamotė staiga ėmė ir įstūmė ją į šulinį. Našlaitė krito gilyn ir gilyn – ir įkrito į kitą pasaulį...“[1] (Lietuvių liaudies pasaka „Kelionė po kitą pasaulį“). Ir naujas, kitoks gyvenimas prasideda ne tik motinai, bet kuriama naujo gyvenimo viltis vaikui, tik kitur...  Paslapties kuriamas stebuklas...  Čia pat iškyla „Apreiškime Jonui“ minimas „bedugnės šulinio“ vaizdas, perteikiantis krikščioniškąjį gėrio ir blogio santykį, kuriame susijungia žemiškasis ir dangiškasis pasauliai: „Aš išvydau žvaigždę, nukritusią žemėn. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės šulinio. / Ji atidarė bedugnės šulinį, ir išsiveržė dūmai iš šulinio, tarytum iš milžiniškos krosnies. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų, / o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, kuriems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. <…> / Jie turi sau karalių, bedugnės angelą...”[2] (Šventasis raštas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, p. 2572-2573).  Šioje romano paslaptyje galime įžvelgti ir sielos šulinio metaforą – motina pastatoma į moralės normų, tragedijos suvokimo ir atgailos kryžkelę. Taigi, sprendžiant moralinę problemą, ateina ir teismo diena.   L. S. Černiauskaitės apmąstyta, gal net labiau „išnešiota“ istorija – reali mūsų gyvenimo kasdienybė, baisi šulinio gelmė, apie kurią itin dažnai nedrįstame kalbėti, norime pamiršti, paslėpti ir atsiriboti.

Antroji, trečioji ir ketvirtoji paslaptys turi dešimtmečius skiriančius laiko šuolius, tačiau slepiančius tą pačią paslaptį. Nuolat, tais pačiais dešimtmečių šuoliais, grįžtama į praeities prisiminimus, „Nesišypso, žvelgia rimtai, vos prisimerkusi akis į saulę, tarsi nujausdama, kad tai paskutinė jos vasara. Dominuoja akys. Draugės. <...> taip pat juste pajunti dešinėje vėsų šulinį su stogeliu lyg maldai sudėti delnai, giliai atmintyje net sugirgžda prikimusi jo širdis.“ (p. 109), kurie vis dar slegia. Į gyvenimą sugrįžusi praeitis sukelia baimę, nesaugumo jausmą, kai po daugybės metų, Filomena sutikusi Juditą, vis dar negali susitaikyti su netektimi „man nėra nutikę nieko gražesnio ir baisesnio už tave.“ (p. 125) Tuo tarpu Judita jau pradėjusi naują gyvenimo kelią – augina penkis svetimus – „socialinius“ vaikus. Visgi, mažajame romane plačiai kuriama provokacija ir šių dienų ar net ateities kaimo gyvenimo ir socialinėms problemoms: „ – Savivaldybė paskelbė šitą mokyklą socialiniu būstu ir įleido mane čia gyventi, kai laukiausi Amelijos, o šitas padla pardavė mūsų namus už tokią... už tokią kainą... kad man net liežuvis neapsiverčia...“ (p. 147), „Galvos skausmas, pyktis ir pagirios jį susilpnino, ir jis tapo prieinamas. Šitai net ne moteriai, o suluošintai paauglei...“ (p. 163) , „Mama buvo išėjusi pinigų, sakė, kol pataisysit, sulakstysiu, bet vėl pamiršo sugrįžti.“ (p. 179). Visa tai galima apibūdinti vienu sakiniu iš Šventojo rašto - „Pirmoji neganda praėjo, štai iš paskos eina dar dvi negandos“[3] (Šventasis raštas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidimai, 2011, p. 2574). Šioje istorijoje autorė į problemas žvelgia ne kritiškai, santūriai, palikdama skaitytojui erdvės išgyvenimų apmąstymams. Ir tai sukuria prasmę problemų sprendimui. Didžiausia visuomeninė problema, kad vis dar yra du žmonių pasauliai: normalių ir „nenormalių“, ir kol taip bus, tol krisim į baugiausius šulinius... Ne mažiau ryški romane vyraujanti ir atstumtųjų vaikų problema, kurią savo kūriniuose įprasmino ir Vanda Juknaitė. Ypatingą romano reikšmę Laura Sintija Černiauskaitė kuria pasitelkdama tikėjimo ir vilties viziją – „Didžiausiam priešui įstengiu atleisti tik todėl, kad ir jis buvo vaikas.“ (p. 129). O „Priešpaskutinėje“ paslaptyje samprotauja: „geras, bet silpnas žmogus gali lengvai prisidirbti, pridaryti daug blogo; geras, bet silpnas žmogus – tai tas pats, kas blogas; tas pats, kas niekas, tuščia vieta;“, išreikšdama tai, kad žmogus privalo būti stiprus ir nepalaužiamas...

Akivaizdu, kad ši tema ne mažiau negu skaitytoją, tikėtina – palietė ir pačią autorę, nes vienas iš knygos pristatymų neatsitiktinai įvyko ten, kur tiesiog negalėjo neįvykti – Panevėžio pataisos namuose, kuriuose paliktoje knygoje „Šulinys“ L. S. Černiauskaitė paliko įrašą – „Šią knygą lėtai ir iki galo – paslaptis po paslapties – mūsų gyvenimai yra kaip šuliniai – tamsūs ir slėpiningi – bet jų dugne – švarus vanduo, kuris yra mūsų tikroji gyvybė...“[4]   

Nors žmonių pasaulis trapus ir pažeidžiamas, bet jį papildanti naujo gyvenimo viltis, leidžia suvokti dangaus ir žemės prasmę, gėrio ir blogio sąsajas. Autorės romanuose kuriamas ryšys su atstumtų ir įskaudintų vaikų bei moters kaip: motinos, mylimosios, meilužės, vaikžudės, rūpintojos – labai ryškūs. Gyvenimų atspindžius menantys šuliniai slepia istorijas, o vis viliantis naujos pradžios trapiuose žmonių gyvenimuose, tikima, kad kylančios nesėkmės, prasiskverbusios pro tyrą Šulinio vandenį, kada nors nusės jo gelmėje.


[1] Lietuvių liaudies pasaka Kelionė po kitą pasaulį. http://www.pasakorius.lt/lietuviu-liaudies-pasakos/kelione-po-kita-pasauli/

[2] Šventasis raštas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, p. 2572-2573

[3] Šventasis raštas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, p. 2574

[4] Panevėžio pataisos namų informacija. http://www.kalejimudepartamentas.lt/lt/paneveziopn/naujienos-paneveziopn/susitikimas-su-rasytoja-pbq4.html