Gerard M. Verschuuren Penki antikatalikiški mitai. Vergovė, kryžiaus žygiai, inkvizicija, Galilėjus ir holokaustas“, Kaunas: Vox Altera, 2017. Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė.

Pirmąją teksto dalį skaitykite čia.

Kodėl inkvizicija taikėsi į žydus?

Pogromai ir antisemitizmas

Kadangi ispanų inkvizicija neretai yra pagrindinis antikatalikiškos propagandos taikinys, dėmesį sutelksime būtent į šią inkviziciją. Ji atsirado dėl išskirtinės padėties Ispanijoje. Ji menkai susijusi su protestantų teismais ir bausmėmis – nepaisant to, kad daugelį šimtmečių buvo tvirtinama priešingai – o daugiausia siejama su pogromais ir antisemitizmu. Turime atidžiai ištirti šią tariamą sąsają.

Vėlyvaisiais viduramžiais Portugaliją ir Ispaniją sudarė didžiulės daugiakultūrinės musulmonų ir žydų įtakojamos teritorijos, perimtos iš islamo valdžios kontrolės. Viduramžių Ispanijoje buvo vienintelė didžiausia žydų bendruomenė pasaulyje, kuriai XIII a. priklausė 100 000 žmonių. Daugelį šimtmečių žydai ir krikščionys gyveno ir dirbo palyginti taikiai, nors ir atskirai vieni nuo kitų. Tačiau XIV a. visoje Europoje įsigalėjo antižydiškos nuotaikos. 1290 m. žydai buvo išvaryti iš Anglijos, 1306 m. – iš Prancūzijos. Ispanijoje taip pat ėmė reikštis antižydiškos nuotaikos, kurios 1391 m. vasarą pratrūko piktomis prieš žydus nukreiptomis riaušėmis. 1391 m. birželį Sevilijoje vykusių pogromų metu nužudyta šimtai žydų, visiškai sunaikinta sinagoga. Daug žmonių nužudyta ir kituose miestuose, kaip antai Kordoboje, Valencijoje ir Barselonoje. 

Kadangi riaušės buvo daugiau religinio, o ne rasinio pobūdžio, jos atvedė prie priverstinio žydų atvertimo į krikščionybę. Tam, kad žydų atsivertėlius būtų galima atskirti nuo tradicinių krikščioniškų šeimų, jie buvo vadinami konvertitais arba labiau paniekinančiu žodžiu maranais. Tačiau krikščionių valdžia negalėjo tikėtis, kad visi naujieji pavaldiniai staiga taptų ir liktų ištikimais katalikais. Todėl inkvizicija Iberijoje, Rekonkistos šalyse, Leono, Kastilijos ir Aragono karalystėse turėjo išskirtinę socialinę politinę padėtį ir fundamentališkesnius religinius motyvus. 

Be to, nepamirškime, kad priverstinis krikštas prieštaravo Katalikų Bažnyčios teisei, ir teoriškai kiekvienas priverstinai pakrikštytas žydas turėjo teisę sugrįžti į judaizmą. Nors tais laikais egzistavo teisinis apibrėžimas, pagal kurį pripažįstama, kad priverstinis krikštas nėra galiojantis sakramentas, toks apibrėžimas kartais buvo interpretuojamas labai siaurai ir taikomas tiems atvejams, kai krikštijama buvo, tiesiogine prasme, panaudojant fizinę jėgą. Todėl asmuo, grasinimais mirtimi arba rimtu sužalojimu davęs sutikimą krikštytis, vis tiek buvo laikomas savanoriškai atsivertusiu ir jam buvo uždrausta sugrįžti į judaizmą. Tad nenuostabu, kad daugelis viešai prievartą patyrusių atsivertėlių suvokė, jog saugiau likti su nauja religija.

Ilgainiui „senieji krikščionys“ į naujuosius atsivertėlius ėmė žiūrėti kaip į apsimetėlius, kurie slapta praktikavo savo protėvių tikėjimą. Šis religinis nusistatymas prieš konvertitus Aragono karalių Ferdinandą II ir Kastilijos karalienę Izabelę I 1478 m. paskatino įsteigti ispanų inkviziciją. Priešingai nei ankstesnės inkvizicijos ši inkvizicija veikė visiškai paklusdama karališkai valdžiai, nepriklausoma nuo Šventojo Sosto, nors ją sudarė dvasininkai ir ordinų nariai. Ji veikė Ispanijoje ir visose Ispanijos kolonijose bei teritorijose, tarp kurių buvo ir Kanarų salos, Ispanijos Nyderlandai, Neapolio karalystė ir Ispanijai priklaususios Šiaurės, Centrinės ir Pietų Amerikos teritorijos. 

Dominikonų ordino vienuoliui Torkemadai tapus Didžiuoju inkvizitoriumi, Ispanijos inkvizicija ėmė pasižymėti nežmonišku žiaurumu. Kadangi Ispanijoje gyvenę žydai nepriklausė ispanų inkvizicijai, Torkemada primygtinai ragino, kad valdovai priverstų žydus arba tapti krikščionimis, arba palikti Ispaniją. Mėgindami sužlugdyti šį sumanymą, žydai sutiko Ispanijos valdžiai sumokėti 30 000 dukatų, kad būtų palikti ramybėje. Tačiau šiam sandėriui pasipriešino Torkemada. Daugiausia dėl jo įsikišimo 1492 m. žydai oficialiai buvo išvaryti iš Ispanijos. 

Daugelis žydų pabėgo, tačiau nemažai jų atsivertė, dar labiau pablogindami nusistovėjusį slapta judaizmą praktikuojančių žydų įvaizdį Ispanijos krikščionių bendruomenėje. Nors ispanų inkvizicija buvo įsteigta keletą metų prieš žydų išvarymą, rašytiniai šaltiniai liudija, kad praktiškai vienintelė „erezija“, kuria buvo kaltinami žydai, buvo tariama slapta netikrų atsivertėlių žydų tikėjimo praktika. Kai kurie teigia, jog Torkemados tarnybos laikotarpiu (1483-1498) 8 800 žmonių buvo sudeginta ir 9654 nubausti kitomis bausmėmis. Tačiau šie skaičiai yra gerokai perdėti; dauguma mokslininkų pritaria protestantų istorikui Pescheliui, kad nuo 1481 iki 1504 m. (kai mirė karalienė Izabelė) į pasaulietinės valdžios rankas bausmės įvykdymui perduota maždaug 2000 „eretikų“. Tai, be abejonės, nėra malonus, tačiau tikrovę labiau atitinkantis skaičius. 

Sebastiano del Piombo, Kristupas Kolumbas, 1519. Atvaizdas sukurtas po keliautojo mirties, autentiškų Kolumbo portretų nėra. Wikipedia iliustracija

Kai kurie su šiais įvykiais sieja Kolumbo veiklą. Pasak jų, Kolumbas buvo kilęs iš Iberijos žydų (ne italų). Įdomu pastebėti, kad jis visada rašė ispaniškai, tačiau retkarčiais įterpdavo hebrajų kalbą ir pirmos kelionės metu savo žurnale pasižymėjo svarbiausias žydų šventes. Esama aiškių nuorodų, kad Kolumbas turėjo apokaliptinių įsitikinimų. Siekė surasti aukso, kad iki pasaulio pabaigos iš musulmonų atgautų Jeruzalę. Simonas Wiesenthalis, garsusis nacių persekiotojas, siekia dar toliau teigdamas, kad Kolumbas iš tiesų buvo žydas sefardas (Žydai sefardai – iki XV a. pab. išvarymo Ispanijoje ir Portugalijoje gyvenę žydai. – Vert. past.), įdėmiai slėpęs savo judaizmą, bet sykiu atkakliai ieškojęs prieglaudos persekiojamiems kraštiečiams. Wiesenthalis taip pat tvirtina, kad Kolumbo užmojis plaukti į Vakarus ir pasiekti Indiją buvo ne tiek geografinių teorijų rezultatas, kiek jo tikėjimo kai kuriais bibliniais tekstais, ypač Izaijo knyga, išdava. 

Kita pasakojimo pusė

Dėl didelio dėmesio žydų kilmės žmonėms ispanų inkvizicija neretai sulaukia kaltinimų antisemitizmu. Tam, kad atsakytume į klausimą, ar antisemitizmas buvo pagrindinis ispanų inkvizicijos veiklos motyvas, turime atskirti keletą dalykų.

Deja, tenka pripažinti, kad praeityje būta daug žydų persekiojimų krikščioniškose šalyse. Schoemanas išskiria tris žydų persekiojimo kategorijas. Kai kurie persekiojimai pasireiškė įniršusios minios išpuoliais, įsiplieskusiais iš troškimo žudyti, tokių išpuolių galėjome pamatyti kryžiaus žygių metu, o taip pat ir inkvizicijos laikotarpiu. Neretai tokius išpuolius sukurstydavo pseudokatalikiški raginimai atkeršyti už Kristaus mirtį. Nors ir atskirai nuo inkvizicijos, tokių minios išpuolių Ispanijoje būta. Pavyzdžiui, 1391 m. vasarą minios miestiečių Barselonoje ir kituose miestuose užplūdo žydų kvartalus, apsupo žydus ir įsakė jiems rinktis krikštą arba mirtį. Dauguma pasirinko krikštą. Aragono karalius, visomis išgalėmis siekęs sustabdyti tokius išpuolius, vėliau savo pavaldiniams priminė Bažnyčios mokymą apie priverstinį krikštą – kad jis yra negaliojantis. Jo įsakymu žydai, kurie priėmė krikštą tam, kad išvengtų mirties, galėjo grįžti prie savo religijos. Be to, popiežius nuolat piktinosi elgesiu su konvertitais, tačiau tvirta ispanų inkvizicijos ir valstybės sąjunga netrukus taps trukdžiu ir nutrauks ryšius su Roma.

Antrąją žydų persekiojimo kategoriją sudaro įstatymai ir veiksmai, kuriais buvo siekiama priversti žydus atsiversti į krikščionybę. Tais laikais buvo tikima, kad nepakrikštytam neįmanoma patekti į dangų, todėl atversti žydus į krikščionybę visomis įmanomomis priemonėmis ir šitaip išgelbėti juos nuo prakeikimo buvo laikoma meilės aktu. Ir vėl – inkvizicija tokio tikslo neturėjo; žydai inkvizicijos jurisdikcijai nepriklausė, todėl ir negalėjo priversti jų atsiversti į krikščionybę. Įdomu pastebėti, kad po 1391 m. ispanų rabinai konvertitus ir toliau laikė žydais, nes jie krikštą priėmė priverstinai. Tačiau apie 1414 m. dauguma rabinų ne kartą pabrėžė, kad konvertitai buvo tikri krikščionys, nes judaizmą paliko savo noru.

Francisco de Goya paveikslo „Escena de Inquisición“ (1812–1819 m.) fragmentas

Trečiai kategorijai priklauso kampanija, kuria siekta sukurti krikščionišką visuomenę ir krikščionišką valstybę. Šiai kategorijai priklauso žydų išvarymas iš Ispanijos 1492 m. Pakrikštyti, kitaip tariant, atsivertę žydai buvo palankiai priimami ir laisvi nuo persekiojimo. Kaip teigia Schoemanas:

Norėdami išvengti priverstinio išvarymo iš Ispanijos daugelis žydų šeimų apsimetė, kad atsivertė į katalikybę, nors iš tiesų ir toliau slapta praktikavo žydų religiją. Kaip tik šie „kripto“-žydai tapo inkvizicijos taikiniu, ne dėl to, kad buvo žydai – inkvizicija visada pripažino, kad neturi galios prieš nekrikščionis – o dėl to, kad buvo krikščionys eretikai. Kovodama prieš erezijas ir šventvagystes Katalikų Bažnyčioje inkvizicija persekiojo tik krikščionis. Sakramentus priimantys ir krikščionimis apsimetantys maranai pateko inkvizicijos akiratin. Deja, jie buvo eretikai dėl savo žydiškų įsitikinimų ir nusikalsdavo šventvagyste kaskart, kai priimdavo sakramentus. Tai užtraukė inkvizicijos rūstybę. Tik tai susiję ne su tuo, kad jie buvo žydai, o su tuo, kad buvo netikri katalikai. 

Ar visada ispanų inkvizicija laikėsi taisyklių? Tikrai ne. Ne veltui Torkemados pareigas perėmęs kardinolas Toledo arkivyskupas Francisco‘as Jimenezas de Cisnerosas visomis išgalėmis stengėsi reformuoti inkviziciją, pašalinti korumpuotus pareigūnus ir pakeisti procedūrų tvarką. Įgyvendinusi šias reformas, ispanų inkvizicija sulaukė labai mažai kritikos. Kai joje ėmė dirbti puikiai išsilavinę teisės specialistai, ji tapo viena veiksmingiausių ir didžiausiu gailestingumu pasižyminčia juridine institucija Europoje. Istorikas Thomasas Maddenas rašė: „Ispanų inkvizicija buvo plačiai pripažinta kaip geriausiai veikiantis, humaniškiausias teismas Europoje.“

Vis dėlto inkvizicija ir toliau kritikuojama. Pagrindinis argumentas yra tai, kad Katalikų Bažnyčia negali būti laikoma „gera“ ar „tikra“ Bažnyčia, juo labiau „šventa“ Bažnyčia, nes yra padariusi baisių dalykų. Tačiau toks pasmerkimas kyla iš absoliučiai klaidingo Kristaus Bažnyčios prigimties supratimo: Bažnyčia nėra tolygi Bažnyčiai priklausantiems žmonėms. Katalikų Bažnyčia yra tyra ir šventa savo mokymu ir sakramentais; tačiau niekas nėra skelbęs, kad visi jos nariai, įskaitant dvasininkus, yra tobuli ir nenusidėję – toks tvirtinimas būtų absoliučiai klaidingas. Pikti inkvizicijos veiksmai buvo atskirų Bažnyčios narių, o ne pačios Bažnyčios veiksmai.

Bus daugiau.