Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Piligrimas“.

Tekstas originaliu pavadinimu „Kad nesibaigtų“ perpublikuojamas iš laikraščio „Šiaurės Atėnai“

Molėtų rajone visą vasarą veikia dvi reikšmingos parodos: Videniškių vienuolyno muziejuje Sigutės Maslauskaitės „Šventieji, kankiniai ir herojai“, skirta palaimintajam Mykolui Giedraičiui, ir Alantos dvaro Vaidoto Žuko meno galerijoje paroda „Elvyra Kairiūkštytė – gaivališka meno mistikė“. 

Melstis nemoku. Todėl manau, kad esu ieškanti katalikė, ir stengiuosi nepraleisti sekmadienio Mišių. Tai darau gana seniai (nepriskaičiuoju gėlių barstymo po baldakimu vaikystės bažnyčioje Šančiuose).

Manau esanti apdovanota išskirtiniais Dievo buvimo potyriais, kurių turėjau kelis. Jų dabar neišpažinsiu, bet šviežiu kirba noras pasidalyti.

Tiesą sakant – dviem viename. Netgi VIENYJE. Abu nutiko vieną pražystančios gegužės savaitgalį.

Pirmas iš VIENO

Sigitos Maslauskaitės saviieškos dievoieškoje užklupo mane Videniškių vienuolyno celėse, dabar naudojamose parodoms eksponuoti. „Užklupo“ kartoju dar kartą ne dėl literatūrinės įtaigos. Sustojau ne „kaip“, bet „iš tiesųįbesta į girgždančias vienuolyno grindis, kurios taisyklingais kvadratais laikė stipriai įrėminusios nerėmintą maldos pasaulį, atsivėrusį išpažinčiai klausos akims. Jos bandė ieškoti pagalbos nublukusių freskų paslaptyje, o, įkliuvusios įrėmintame aiškinamajame tekste, ūmu nubraukė žodžius „religinė tapyba“...

Sigita Maslauskaitė. Beato Michaelis addorpronobli. 2018 Sauliaus Mažylio nuotrauka.

Religinė. Kodėl? Kad autorė yra praktikuojanti katalikė? Kad diplomuota religinio meno mokslininkė, kad tapo šventųjų gyvenimus, kad gieda Bernardinų bažnyčios chore „Langas“, kad – Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė? Juk ne... Kitaip nebūčiau prisiminusi pirmo susitikimo su paprastu, paprastą oranžinį žiedą vaizduojančiu tapybos kūriniu paprastame Gagos (a. a. Gražinos Pajarskaitės) sodybos kambarėlyje...

„Kieno ŠITAS darbas?“ – „A, čia tokia gera tapytoja.“ Iš tų, kuriems pritinka būti ten, kur gyvena gerosios namų dvasios (pridedu mintyse).

Nuo to pirmojo sustabdymo – tylus netyčinis stebėjimas, tarsi ranka tiksliai nurodantis – kur link reikia pasukti, kad vėl ir vėl tą keistą potyrį patirčiau. Kiek gluminantį, sudėtingą, stambiais, įnirtingais teptuko kirčiais bandantį sutramdyti emociją, lyg atsiprašymą už atvirumo gėdą.

Vienas iš tokių buvusių pasimatymų – Pamėnkalnio galerijoje prieš keletą metų, kur didysis tapytojos „Angelas“, pravėrus duris, ryžtingai užtvėrėįėjimąį ten – viduje esantį jos dangų. Bet ir kiti aktyvūs parodos veikėjai – „Abraomo auka“, „Jokūbo kova“ – nesutiko likti nepastebėti. Angelo neangeliškumas pribloškė beveik velnišku agresyvumu, manau, nusakančiu jo pareigą – saugoti ir globoti. Ne švelniai motiniškai apglostant, bet tėviškai ryžtingai apnuoginant žaizdas, iš kurių dar tekant kraujui veržiasi atgailos maldos ir atlaidos atodūsiai. Sunkioji tikėjimo išbandymo akimirka. Oho – sakiau sau tada. Kažkas čia kitaip... Pakvipo šv. Teresės kančiomis ir Motinos Teresės išpažinimais...

Išsamiai suformuluotą tokios kūrybos apibrėžimą atsitiktinai randu Oscaro Wilde’o „De profundis“ ištarmėje: „Kai išorė tampa vidaus išraiška, siela įsikūnija, o kūnas spinduliuoja dvasią, kuri mums atsiveria per formą.“

Dar tiktų ir keliaujanti sentencija – „kiekvienas geras menas yra religinis menas“ – ir netgi mano mėgstamos ištaros apie vaikišką menininko sielą, anot naujai man prisikėlusio Wilde’o: „Vaikai yra modelis to, kuo turėtų stengtis tapti suaugę žmonės“ (na, čia gal labiau apie atsivėrimo dovanas).

Šįkart didžiosios jos drobės, stebuklu prasiskverbusios pro kuklias vienuolyno dureles, užvaldo dvi nedideles celes amžinam viešpatavimui, nors dar nežinai, kad vėliau, per itin nuoširdų parodos atidarymo ceremonialą, labai kleboniškas Videniškių klebonas Kęstutis Kazlauskas netikėtai ištars: „Neįsivaizduoju šios erdvės be Sigitos paveikslų... Toks jausmas, kad nesibaigtų, kad nesibaigtų...“

Kai kurie paveikslai apžiūrėti, žinomi. Bet pamatymo dovana šiandien. Ar dėl to, kad valandą važiuota atkeliavusios vasaros laukais? Kad galulaukėje vienas arklys rupšnoja jam vienam priklausančią žaliuojančią Lietuvos žemės žolę? Kad žaižaruojantis Sigitos apdaras netikėtai atkartoja mano mėlynų kojinaičių spalvą? Gal ir dėl to. Bet lyg ir ne.

Stypsau toliau, kol vienas čionykštis už nugaros sušlama: „Šitiems paveikslams reikėtų didesnio atsitraukimo.“ Ne!!! Beveik sušunku neiginį, prieštaraujantį visiems taisyklingo eksponavimo dėsniams. Atvirkščiai! Jiems reikia kuo artimesnioįsitraukimo! Ir čia pat, lyg norėdama save pačiąįtikinti, liečiu platų sodrų potėpį, fiziškai nutvilkantį pirštų antenėles...

čiuopiu grubų apdarų sunkį, nė iš tolo neprimenantį tobulai glotnių Renesanso klosčių, jaučiu kančių ir išpažinimų svorį, užgulusį išvargintus kūnus, beveik ištirpusius, susiliejusius su sienų, grindų, pasvirusių kryžių užuominomis, – niūruma, traukianti gelmėn. Praardęs drobės foną, tikrai nerasi šviesaus Dėdės Karlo kambarėlio, žadančio auksinį raktelį.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Šv. Kryžiaus Jonas“.

Žodžiai! (Pagalvoju.) Atskiri jos maldos žodžiai, ieškantys esmės, tūkstančiai jų, vienas ant kito, vienas už kito, vienas už visus. Prieštaraujantys, abejojantys, susitaikantys, pakylėti ir nupuolę, – šventųjų gyvenimų liudininkai. Sluoksnis ant sluoksnio – ateities restauratoriams teks padirbėti, prisikasant iki šerdies.

Pasijuntu KITO išpažintyje – palaiminto potyrio prizo laimėtoja.

O ką šituose paveiksluose pamatys chrestomatinė bažnytkaimio trobelės gyventoja, stropiai apsirišusi išvagotą veidą šilkine sekmadienio skarute, kai įspūdingas baltosios Videniškių bažnytėlės kunigas po Mišių, skirtų palaimintajam Mykolui Giedraičiui, paragins parapijiečius būtinai užsukti į vienuolyno ekspoziciją pasižvalgyti po religinio meno parodą?

Ji, aišku, suakmenės kaip ir aš. Ir nebūtinai dėl savų priežasčių. (Juk tie paveikslai negražūs!) Šįkart esu beveik įtikinta – energija nepavaldi žinioms, tik potyriams.

Rega kapituliuoja nesipriešindama. 

Atidarymo metu Sigita įkvėptai pristatinėja siužetus ir veikėjus, itin atsakingai nusiteikusi kiekvienam esančiam nepalikti klaustukų. Edukacijos seansas lėtas, profesionaliu preparavimu panašus į poezijos atvejį, kai puikus profesionalas kritikas tampa puikaus eilėraščio gyvasties žudiku – iš meilės tam eilėraščiui (arba poetui).

Šiuo atveju tai lyg atsiprašymo ar abejojimo žiūrovu atvejis – gal neperskaitys, gal nesupras – juk per atvertą abstrahuotos tapybos šerdį beveik ir neįžiūrėsi nei veido bruožų, nei privalomų regalijų ar jas pakeisiančių tekstų. Na, nebent balkšvą palaimintojo klūpėjimą...

Kaip dosnu, galvoju, dalyvauju bendrystės akte – sukuriame kažką, ką patys sau ir kitiems turime išaiškinti, ir kaip vaikai atsiprašinėjame už (ne)tyčia palietą vandenį, kuris tuo metu mūsų vaizduotėje vaidino kraują (bet ar kas patikės). „Tas, kas patikės nematęs...“

Tokiems negresia nei pasikartojimų nykybė, nei pavydo nuodėmė, nei a priori seklus epigonų šurmulys. Patiki ne dėl to, bet... nepaisant to.

Šviesos akivaizdoje pasijunti sunkiasvoriu sutvėrimu, keturiomis įsirėmusiu į realybės molį. Mojuodamas medinio arkliuko galva „žemė–dangus–žemė“ kryptimis, nepajėgi sustabdyti žvilgsnio ties horizontu, ties kuriuo ir prasideda viskas, nes niekas nesibaigia. Tiesos rentgenas nesuklaidins reginčiojo.

Kažin kokią Mergelę Mariją nutapytų Sigita? Linksmai klausiu savęs prisiminusi žymiausius Švč. Marijos atvaizdus – nuo Rafaelio iki kaimo gryčių oleodrukų.

Antras iš VIENO

Alantos dvare, dabar – Vaidoto Žuko meno galerijoje, šeimininkas surengėįspūdingą prieš 13 metų mus palikusios menininkės Elvyros Kairiūkštytės paskutinių gyvenimo metų piešinių parodą. Surengė ir pristatymą. Pasikalbėjome.

Elvyros Kairiūkštytės skrydis – apčiuopiamas, įvykęs, palikęs nepermatomą – nors ir regimą – pėdsaką. Neįvardijamą, nesuvokiamą, neaprėpiamą, neįtalpinamą mums pažįstamu būdu – vertinimais ir palyginimais.

Elvyra Kairiūkštytė. Antradienis, dieną. 1998 09 01. Vilnius. Vaidoto Žuko nuotrauka

Jos buvimo beribėje būtyje esatis, atklydusi labai asmeninio žvaigždyno žinutėmis – paveikslais, liudija ypatingos būties įmanomybę realiai sutikto žmogaus, moters, puolusio angelo pavidalu. Paprastuose (sakytume) prasto popieriaus lakštuose juodo tušo riboženkliais išpažinusi sielą iki fizinio kūno nykties, ji nei pasakoja, nei juolab dalijasi. Ji šaukia. Klykia taip, kad tampa tylu. Sigitos tylą pajunti kaip adatos dūrį, Elvyros – kaip mirtiną ieties dygį. Bet nemiršti. Tiesiog atsitokėji kaip po tobulai įvykdytos mirties bausmės – velykiškai. Akimirkos, vertos įtikėjimo. Maldų pradžiamokslis.

„Skausmas yra apreiškimas“, – vėl pareiškia Wilde’as prieštaringame laiške draugui, o Simone Weil pritaria visu savo gyvenimu. Apreiškimais galime vadinti tuos paveikslus, kurie atkeliauja iš pasąmonės labirinto, pakrikštyto įkvėpimu. Jie paprastai ateina arba ne. Sakau, nes pati kartą pažinau tokią persmelkiančią akimirką – sutikus savąjį „Baltą paukštį, metantį juodą plunksną“. Vadinamės menininkais, nors širdies gilumoje tik menininkai žino, koks smarkiai saldžiarūgštis tos būsenos skonis. Žūtbūtinė mirties ir gyvenimo dvikova, ryškiai iliustruota pasaulio asmenybių Simone Weil, Marinos Abramović, Anos Achmatovos, Salomėjos Nėries ar Elvyros Kairiūkštytės ženklais...

„Apvaikščiojant Elvyrą“, visai nekyla mintis prasižioti apie priemones ir atlikimo technikas, atradimus, išradimus ir, ginkdie, naujoves. Elvyros piešiniams restauratorių, ko gero, neprireiks – vargu ar laiką atlaikys „laikraštinis“ to meto popierius. Gal tik tvirtas, specialistų nuomone, patikimas „sovietinis“ tušas kiek sutvirtins efemerišką baltumą, užtikrintais juodais mostais surakindamas laiką. Save ji išmeta pasauliui gryną, be spalvų ir be priemonių ir tik todėl į jos paveikslų-gyvenimų gyvenimą akivaizdžiai netelpa tokios menui įžūliai prieštaraujančios sąvokos kaip profesionalumas, meistrystė, kompozicijos įvaldymas, spalvų gama, potėpių darna, provokacija, formatas... Pastarasis, beje, egzistavo dėl jo neišvengiamo determinizmo, nes šiaip jai būtų neužtekę ne tik didžiosios ŠMC sienos, bet ir visatos erdvės, kurioje ji akivaizdžiai jautėsi labiau esanti nei veikianti.

O! Jeigu Elvyra būtų galėjusi įpirkti drobės ir dažų! O! Tai būtų davusi į kaulus tapytojams – dažna dažno mintis, bylojanti medžiagiškumo vertės (taip pat ir perkamosios) primatą. Tapyba gal visais laikais sėdėjo pirmosiose parterio eilėse, o pastarojoje epochoje (neskaitant paranormalių postpostpost reiškinių) galutinai užkariavo tiek mėgėjų, tiek kolekcionierių sandėliukus ir talpyklas. Todėl Elvyros piešinius vadinti kūriniais (arba paveikslais) atrodo lyg ir per didelis įvertinimas. Juolab kad jų daug ir dauguma – bespalviai. 

Mane, stebinčią Elvyros piešinių fiestą, ima didelis džiugesys, nes nežinau mūsų metu kūrusio menininko, labiau už jąįrodžiusio, kad būtent piešinys, plikai nuogas, neieškantis pagalbos nei spalvose, nei faktūrose, nei rėmuose, ir yra akivaizdi menininko kardiograma, matoma plika širdimi. Aukšta jųįtampa surūšiuoja mus – kitus, kitokius, siūlydama kiekvienam atlikti savo kūrybinių galių testą.

Elvyra Kairiūkštytė. Trečiadienis, dieną. 1998 08 26. Kuršėnai. Vaidoto Žuko nuotrauka

Beje, prisimename ir jos stiprius, spalvotus linoraižinius, kuriuos, ypač „ano meto“ grafikos kontekste, beveik per smulku būtų pavadinti tik grafika. Jie jau tada smūgiavo įtaigaus kūrinio jėga ir man atrodo visai natūralu, kad palaipsniui ji grafikos atsisakė dėl visiškos laisvės pakilti bet kurią akimirką... negaištant laiko krapštinėjimams ir spaudinėjimams. Beje, kai jos grafika paliko mūsų parodų sales, nuomones, bendrabūvius dėl gyvenimo Dievu – tarsi ištuštėjo ir mūsų grafika, ir mūsų gyvenimai. 

Buvau ir tebesu to stebėtoja. Tiek savo, tiek kolegų kelyje ieškau buvusių akimirkų liudijimų... Elvyra...

Trys gyvenime išryškėję jos instinktai: pirmasis – išlikti, antrasis – išgyventi, trečiasis – sugyventi. Numirti.

Išlikti – apsisaugoti „nekaltu“ melu kompromisuose, smulkiomis mažo žmogaus gudrybėmis, prigimtiniu ir prakeiktu moters antrarūšiškumo jutimu.

Išgyventi – gyventi paveiksluose. Maksimaliai ir iki dugno. Iki padugnių. Iki dangaus.

Sugyventi – kalbėtis su savimi, tarsi savyje, kai per tai atrandamas vertas pašnekovas – Dievas. Dievas savyje ir dievinamųjųįsikūnijimai konkretybėse. Instinktyvioji apdovanotųjų uoslė
atpažinti
įasmenintą tiesą asmenybėse, instinktyviai jaučiant bendro pokalbio suokalbiškumą. Tokie jai buvo jos „mylimieji“ – vyskupas Tunaitis, Eimuntas Nekrošius, gal dar kas, man nežinomas.

Numirti – prisikelti kūrinių skaistykloje, kur be krypties besiblaškančios, paukščių kūnais vilkinčios juodos jos dvasios išlaisvins keliąį Baltą Dangų.

Žūtbūtinė demonų ir dievybių kova, nežadanti jokių pergalių, finale tampa širdį veriančiom atodangom, kurių akivaizdoje matantysis negali ištverti, juolab susitapatinti, ramiai sau nutolti paviršutiniškuose savo pasėliuose... Be pažadų. Bet kažkodėl – su viltimi. 

Atrodytų – nesunku nupūsti tokio pasaulio slėpinius psichinio nestabilumo nuosprendžiu. Juk pažįstama: Čiurlionis, Munchas, van Goghas etc. Riba tarp genialumo ir psichozės – netvari, bauginanti atsakomybė teisti. Ir vis dėlto, ir vis dėlto – kai žmogaus nebelieka, atsiveria jo VARTAI. Tada atsiveria ir jo tiesa.

Tokie tad buvo Elvyros baigiamieji žodžiai – užpuolę piešinių gausos ir jėgos bekompromisiškumu. Jos testamentas iš skaistyklos. 

Nejučia sušnabždi labai kleboniško klebono žodžius Sigitos parodoje... „Kad nesibaigtų, kad nesibaigtų...“

Post scriptum

Vakare įsijungiu TV pultelį – „bet kur“, – matau dieviško grožio XV a. Dievo Motinos katedrą ant Sen Mišelio kalno. Dievybės apoteozę žmogaus galimybių amplitudės viršūnėje – architektūros šedevrą, atimantį žadą. Ir kas gi nutinka... Tasai žmogus po 300 metų nusavina katedrą iš Dievo „žmogaus reikmėms“ (žymioji Prancūzijos revoliucija) ir ją paverčia baisiausiu Europos kalėjimu. Žmogui tampa nebesvarbus dieviškasis grožis, nes jis pasijunta kūrėju, tik dabar – žmogiškos bjaurasties. Manau – gal ir siaubingasis Notre-Dame gaisras bus Dievo pasiųstas ne kaip bausmė, bet kaip tiesos priminimas tikintiesiems. TIESOS, nė iš tolo neprimenančios GROŽIO.

O gal čia viskas ir gerai – galvoju. Juk Dievui nereikia žmogiškųjų – jį garbinančių – kūrinių, laukiami tie, kurie kyla iš širdies ir joje pasilieka. 

Šiaurės Atėnai