Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Ne iš kur – ir į kur? – tai būtų suprantama, jei ką susivoki. Iš tėvynės į svetimynę. Juk ne pats išėjęs vandravot, sau laimės paieškot. Atėjūnai tave išgrūdo į nelaimę.

Bet iš ko, iš ko eina pati idėja, kad žmones galima tremti ištisomis tautomis arba masiniais tautų etapais, pradedant nuo laisviausių, nepaklusniausių. Galima, ir viskas, jei kaupi kumščio jėgą ir pyktį, o neturi nei širdies, nei proto.

Iš nužmogėjimo. Arba jei esam užsilikę dar kurioje ten ankstesnėje nevisaižmogių stadijoje. Tokia paketino būti bei likti sovietija.

Apskritai būtų viskas gerai, jeigu žmonės norėtų būti žmonėmis ir jiems tai patiktų.

Bet ateina rašto žinovai ir aiškina: verčiau būkit kojotais, hienomis ir stepių vilkais.

– Ė, mes norim būti dvikojais!

Ladno. Galima būti dvikojais kojotais ir stepių vilkais ir išgalabyti besipainiojančius žmones, kurie norėjo gyventi kaip žmonės. Sukos, galas jiems! Paskui galabijam vieni kitus ir panašiai. Kitus!

Juos malonu ir verta ištremti iš namų, išgabenti jėga kaip gyvulius į gyvenimui netinkamas vietas, tegul ten išnyksta. Lėtasis genocidas, kiek sulėtintas.

Žmonės – ne žmonės, tik darbo jėga ir socialinės trąšos.

Komunizmas? Būtent, jei imsime moksliškai praktiškai. Jį tebedėsto.