Jėzus bylojo savo mokiniams:
„Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip:
'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto'.
Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

Skaitiniai E1 (154)

2 Kor 11, 1–11: Paskelbdamas jums Dievo Evangeliją dovanai

Ps 111, 1–2. 3–4. 7–8. P.: Viešpatie, tavo darbai skelbia ištikimybę ir tiesą. 


Evangelijos komentaras

Įsivaizduok, ta malda, kurios mus išmokė pats Jėzus, yra ne tik pamokymas, kaip melstis. Tai paties Jėzaus maldų atspindys (plg. Lk 11, 1–4). Dar nuostabiau pasidaro prisiminus, kad Jėzus, kuris buvo be nuodėmės, meldėsi: „atleisk mums mūsų kaltes“! Štai kaip tobulai Jis susitapatino su mumis. Jėzus netgi paaukojo savo gyvybę, kad mums būtų atleista, kaip kad Jis meldė.

Šiame prašyme atleisti slypi kai kas daugiau nei dieviškojo gailestingumo pažadas. Jėzus mirė atpirkdamas mūsų kaltes. Krikštu ir mes mirėme su Juo (plg. Rom 6, 1–4). Dabar dėl tikėjimo Jėzumi mes galime su Juo prisikelti ir atleisti taip, kaip Jis atleido. Evangelijoje žadama, kad juo labiau numarinsime savo senąjį gyvenimą, juo labiau leisime Jėzui apsigyventi mumyse ir patys tapsime gailestingesni.

Atleisti mus įskaudinusiems gali būti labai sunku. Kartais, atrodo, net neįmanoma. Mums reikia Dievo malonės net minčiai apie atleidimą įsileisti. Bet tai yra Jėzaus nurodytas kelias. Argi Šventasis Raštas neragina mūsų melstis ir net laiminti savo persekiotojus (plg. Rom 12, 14)? Argi Jėzus neragino mylėti savo priešų (plg. Mt 5, 44)?

Dar vienas perspėjimas: turime būti ne tik gailestingi, bet ir atsargūs. Atleisti nereiškia prarasti budrumą ar nuneigti praeitį. Tai reiškia paliauti smerkus ir išlaisvinti žmones Dievo gailestingumui. Nors ir būdamas labai gailestingas, Jėzus tikroviškai vertina žmogaus būklę. Šventajame Rašte sakoma, kad Jis pasitikėdavo atsargiai (plg. Jn 2, 24–25). Jei mes kviečiami būti gailestingi kaip Jėzus, esame raginami ir būti išmintingi kaip Jėzus.

Jėzaus niekada nestebindavo nuodėmės, su kuriomis Jis susidurdavo, todėl Jis nesistebi ir mūsų nuodėmėmis. Kad ir kokią tamsą Jis išvys mūsų širdyse, niekada nesmerks mūsų, nežvelgs į mus atsainiai ir pašaipiai. Jis visada tikisi, kad tie, kuriems Jis atleido, atgailaus ir bus drauge su Juo išaukštinti. Ar ir mes negalėtume taip pat žiūrėti į greta mūsų esančius?

Jėzau, Tu užjauti mus, kenčiančius ir nusidedančius, nori mus prikelti drauge su savimi. Išmokyk mane būti gailestingą, kaip Tu esi gailestingas.

„ŽODIS tarp mūsų“ 2017 kovas-balandis

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai