Zigmo Vitkaus nuotrauka

gyvenu po senovei, su viskuo jau apsipratęs, kasvakar // šuo išveda pasivaikščiot // saulė, neskaičiusi astronomijos, virš aklo Sokrato apsuka ratą // ir leidžiasi už Pašilaičių

Vladas Braziūnas, Mūsų laikų tema, 2001 12 02

Jais nepasidžiaugsi ir nepasididžiuosi, bet turi susitaikyti kaip su neišvengiama tikrove. Jiems priskiriama įvairiausių epitetų, ir nė vienas iš jų nėra mielas. Tai tūkstančiai sovietmečiu Lietuvoje pastatytų plytų mūro, gelžbetonio plokščių ir monolitinio betono daugiabučių namų, kuriuose gyvena dauguma mūsų. Tiksliau: absoliuti dauguma.

Daugelis šių namų (toliau vadinsiu juos komiblokais) gyventojų, ypač jaunesnio ar vidutinio amžiaus, veikiausiai prisipažintų bent kartą rimtai svarstę galimybę iš jų išsikelti: į miesto centrą arba užmiesčio namą, kad turėtų, kaip sakoma, „atskirą įėjimą“, o vaikai galėtų „augti ant žemės“ arba „centre“, bet ne „betoninėse dėžutėse“ ar „spintose“.   

Toks scenarijus privačioje ir viešojoje komunikacijoje iškart būtų susietas su sėkmingiau susiklosčiusiu gyvenimu bei turėtų liudyti individo ar šeimos nuovokumą, kartu ir finansines galimybes. Nes kas gi gali norėti gyventi komiblokuose, užuot rinkęsis būstą centre ar užmiestyje? Nuo komiblokų reikia išsivaduoti, iš jų reikia, progai pasitaikius, sprukti.  

Publicisto ir kino režisieriaus Karolio Kaupinio įvadiniame tekste Imanto Selenio fotografijų parodai Havaii (2018) tokie rajonai lyginami su „netašytais prasčiokais“, tarsi „nedrįstančiais įžengti į tikrą miestą“, ar „juodadarbiais“, „kurių paprašoma pasitraukti iš kalėdinės aristokratų nuotraukos“, netgi „vėžio metastazėmis“ gražiose Panerių kalvose.

Perskaitęs šį netikėtai į rankas pakliuvusį Karolio tekstą, išgirdau savyje du vienas kitam prieštaraujančius balsus: vienas pritarė autoriui, nes komiblokai, kai nesutvarkyti, atrodo atstumiančiai, tačiau kitas – priešinosi. Priešinosi dėl dviejų priežasčių: iš esmės teigiamos patirties gyvenant tokiame rajone, taip pat dėl to, kad... toks požiūris nelabai kur veda.

Komiblokai, arba post-komiblokai, man ir mano šeimai – tikiu, ir nemažai daliai kitų – niekada nebuvo netikras, neišsipildęs miestas ar „miego vieta“. Priešingai: čia gyvenama. Čia auga ir mokosi vaikai, čia dirbama, žaidžiama, iškylaujama, susitinkama su draugais, bendraujama su kaimynais, skaitomos knygos ir t. t. Ir miegama, kaip ir kituose rajonuose.  

Komiblokai, – kad ir kaip juos ignoruotum, vangstytumeisi, nuvertintum, – liks, kur buvę. Todėl su jais reikia kažką daryti. Galbūt pirmiausia nustoti stigmatizuoti, mitologizuoti ir pradėti jais domėtis ir... gyventi? Kaip yra pastebėjęs lenkų architektūros kritikas Jaroslawas Trybusas knygoje Przewodnik po warszawskich blokowiskach (2018), „nors kaltinamasis aktas tokiems pastatams yra ilgas“, vis dėlto „ reikia į juos įsižiūrėti. Įvertinti jų skirtingumą. Pažinti istoriją. Išmokti pamoką. Pamilti.“

Iš tiesų, ar ne laikas į komiblokus pažvelgti kitaip: ne kaip į sovietmečio rudimentus, pastatus ir rajonus, kurių neturėjo būti ir kuriuose neturėjo būti mūsų, bet kaip į neatskiriamą modernaus miesto dalį, konkrečių architektų kūrinius, rajonus, kurie, atidžiau įsižiūrėjus, skiriasi vieni nuo kitų savo istorija ir architektūra? O dėl dabartinės jų fizinės būklės lieka kaltinti tik save. Namai juk nėra natūralūs dariniai, savaime nemetastazuoja.  

Vytauto Čekanausko, Vytauto Brėdikio, Vytauto Balčiūno Lazdynai (1974); Kazimiero Balėno ir Genovaitės Balėnienės Karoliniškės (1976), Šeškinė (1983) ir Pašilaičiai (1989); Nijolės Chlomauskienės, Birutės Kasperavičienės, Laimos Burneikienės Žirmūnai (1967), Rimvydo Aleknos ir Vytauto Brėdikio Antakalnis (1960) ir kt. – kiekvienas šių rajonų turi veidą. Nors ir nubrozdintą. Visi jie yra naujausiųjų laikų miestų kultūros fenomeno dalis.

Suprantama, sunku už nudrengtų, dešimtmečiais netvarkytų fasadų įžvelgti žymiausių pasaulio architektų Tarptautiniuose architektų kongresuose išdiskutuotus ir 1933 m. Atėnų chartijoje užfiksuotus miestų planavimo idealus – žmogaus teisę gyventi darniai plėtojamame žaliame mieste, šviesiuose, erdviuose, švariuose būstuose, – tačiau pabandyti verta. Ir tada, suradus kiekvieno rajono stipriąją pusę, įdomų istorijos aspektą, kryptingai jį stiprinti.

Lenkų architektė Marlena Happach toje pačioje Trybuso knygoje suformulavo keturias strategijas, kaip galima elgtis su šiais rajonais: a) susprogdinti, b) kompleksiškai pertvarkyti „iš viršaus“ (kaip Vokietijoje), c) katalizuoti pokyčius „iš apačios“ (sudarant sąlygas patiems gyventojams juos tvarkyti ar „aptvarkyti“), d) nedaryti nieko (ir žiūrėti kas bus). Ką rinktis – mūsų ir mūsų savivaldybių valia. Vilniuje, panašu, balansuojama tarp punktų c) ir d).

Didžiausia problema, kodėl gyvenimas komiblokuose nevertinamas, yra ne konkretus būsto tipas (daugiabutis šiaip jau nuo seno yra pagrindinė namo forma didmiestyje), bet jų būklė, susiklosčiusi dėl nekokybiškų medžiagų, nekokybiško darbo ir ilgametės nemeilės aplinkai derinio. Jeigu 30 metų vengiama investuoti į savo laiptinės atnaujinimą ar, pavyzdžiui, 40 metų nesidomima namo fasado priežiūra, ne namo tipas kaltas, kad aplink bjauru.  

Nepaisant viešajame diskurse dominuojančio neigiamo nusistatymo, atsiranda ženklų, kad stigmatizuojantis ir gal net arogantiškas požiūris į mikrorajonus gali pasikeisti. Tai minėtoji Selenio komiblokų kolektyvinės recepcijos analizė, Delfi.lt projektas keistoku pavadinimu „Anatominės anomalijos“ (2012), Adomo Mickevičiaus bibliotekos parengta knyga apie Vilniaus mikrorajonus Pasižvalgymai po Vilnių (2015), Gatvės gyvos ekskursijos (2015), Dariaus Pocevičiaus studijos, įvairių rajonų bendruomenių iniciatyvos ir kt. Savivaldybė savo ruožtu yra pasiūliusi neblogų programų, tokių kaip Kaimynijų ar Kvartalinės renovacijos programos. Kaip seksis jas įgyvendinti, pamatysime.  

Kad ir kaip norėčiau būti optimistas, manau, kad jie bus sėkmingi tik iš dalies. Visų pirma dėl menko mikrorajonų gyventojų organizuotumo, silpno įsitraukimo į savo rajono tvarkymo reikalus, valios imtis reikšmingesnių projektų trūkumo (inertiškumo), nenoro prisiimti organizavimo(si) reikalų ir finansinės atsakomybės. Visi šie veiksniai plaukia iš savo gyvenamosios aplinkos nuvertinimo – organizuotis, įsitraukti, prisiimti gali tik tada, jei savo aplinką manai esant vertą tvarkyti. O tokio pojūčio kol kas kaip tik ir trūksta. 

Kai šiandien kalbama apie išgražėjusį Vilnių, paprastai turimas omenyje jo Senamiestis. Jis rodomas svečiams, juo didžiuojamasi. Lyg tai būtų tas vienintelis tikrasis miestas. Kai besileidžianti vakaro saulė, pasak Braziūno, apsukusi ratą, nudažo Katedros kolonas, jos spinduliai nuslysta ir Pašilaičių monolitų fasadais, o dangaus gyvos žirklės – čiurliai – riekte riekia dangų savo fantastiškais manevrais ir čia, ir ten. Norėčiau tikėti, jog pamažu pradėsime domėtis savo mikrorajonais, suprasti jų fenomeną ir imti juos keisti.