Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tekstas perpublikuojamas iš trečiojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ numerio

Kiekvienas pasaulio miestas turi savitą, nepakartojamą charakterį. Tai nėra lengva papasakoti arba aprašyti, tačiau visi galime intuityviai patirti šį jausmą trumpai svečiuodamiesi, o dar geriau – ilgesnį laiką ar nuolatos gyvendami jame. Ši savybė vienu žodžiu galėtų būti apibrėžiama kaip miesto tapatybė arba vietos dvasia (lot. genius loci). Kita vertus, ją suformuoja daugelis skirtingų, objektyvių ir subjektyvių, veiksnių: šalies, kurioje įkurtas miestas, gamtinės ypatybės, klimatas, raidos istorija, kultūros tradicijos, socialinė sudėtis, miestiečių įpročiai ir gyvenimo būdas, tarpusavio santykiai, ekonominė situacija, politinės aplinkybės. Be abejonės, savo įtaką daro urbanistika, infrastruktūra, architektūros raiška. Nors erdvinė aplinka yra itin paveiki vizualine prasme ir yra pirmiausia pastebima, tačiau visada galioja klasikinė taisyklė: pagal išorę sutinkame, pagal turinį palydime. Kartais sutiktas mums mielas žmogus ar tiesiog aptikta nedidelė miesto detalė gali radikaliai pakeisti išankstinę nuostatą, giliai ir ilgam įstrigti širdyje. Tik tiek užteks visų įspūdžių suasmeninimui, sąmonė ir pasąmonė nepriklausomai nuo mūsų atliks savo darbą.

Dar studijų laikais vienas iš mūsų profesorių sakydavo, kad norint greitai susidaryti pirmą vaizdą apie lankomą miestą (o gal net ir visą šalį), tereikia pasivaikščioti centrine gatve, užsukti į pagrindinę šventovę ir apsilankyti turguje... Šiose vietose aplinkos dvasia atsiskleidžia akimirksniu, galime ją sinchronizuoti su savo pojūčiais, galvoti, ar norėtume čia pasilikti ilgiau, ar atvirkščiai, stengtis kuo greičiau vykti ten, kur jaučiamės saugiai ir patogiai. Manau, kad daugelis ne kartą esame patyrę šį malonų jausmą, iš užjūrio ar kitų šalių didmiesčių sugrįžę į Vilnių ir kuriame nors senamiesčio kamputyje užsisakę puodelį kavos.

Istoriniai miestai formavosi ištisus šimtmečius. Keitėsi gyventojų kartos, civilizacijos progresas diktavo naujus gyvenimo poreikius, formavosi skirtingi architektūros stiliai. Medinius statinius – pilis, šventoves, namus – šluodavo karai, gaisrai ir kitos negandos. Statybų technologijos būdavo gana primityvios, vyravo rankų darbas. Gynybos strategijos diktavo gyvenamųjų kvartalų spiečius, pagal gamtos reljefą aplink valdovų pilis susispraudusius į kreivas siauras gatveles (jas lengviau užbarikaduoti priešų antpuolio atveju) tarp miesto sienų. Nepamirškime, kad kol nebuvo cent­ralizuotų inžinerinių sistemų, praktiškai viskas miestuose būdavo tiekiama ir šalinama paprastuoju būdu... Vietoje virtuvių – virenės (atviras laužas patalpoje), šildymo krosnys, atviri paplavų kanalai gatvėse, geriausiu atveju – mediniai šaligatviai, prastas apšvietimas, neišvengiamas purvas, arklių transporto specifika, įvairiausi kvapai ir pan. Nedaug romantikos pagal dabartinę buities sampratą, tačiau sukurtoji struktūra pasirodė itin tvari. Ji ne tik pasiekė mūsų laikus, bet, galimas daiktas, labiausiai atitinka šiandien taip plačiai deklaruojamos „tvarios ir darnios“ statybos principus, jau nekalbant apie garantuotą ekologiškumą.

Nenatūralių, sintetinių medžiagų ir gamtą teršiančių gamybos technologijų tiesiog dar nebuvo sukurta. Šį istorinį fenomeną mūsų dienomis labai pragmatiškai patvirtina pačios aukščiausios sklypų ir nekilnojamojo turto kainos senamiesčiuose. Tų laikų miestai netenkina dabarties higienos atstumų, apšvietimo tiesioginiais saulės spinduliais, orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu, transporto judėjimo ar automobilių saugyklų reikalavimų, tačiau netrūksta žmonių, norinčių juose apsigyventi. Ir atvirkščiai – naujieji, modernistinio sąjūdžio stilius atitinkantys kvartalai, profesionalų sukurti remiantis šiuolaikiškiausiomis mokslinėmis teorijomis, suformuoti vadovaujantis statybiniais normatyvais ir ekonominiais skaičiavimais, toli gražu jiems neprilygsta investicinio rinkos patrauklumo prasme. O ar kada prilygs? Išvalius charizmatiškuosius Brazilijos sostinės lūšnynus, vietoje jų buvo pastatytas stulbinančių formų kompleksas. Sprendimas radikaliai pakeitė estetinį miesto veidą, tačiau sambos ritmai naujose gatvėse daugiau nebeskambėjo...

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Rengiant užduotis būsimoms statyboms, skaičiuojant numatomas išlaidas ir pajamas, visada nagrinėjamas finansinio atsiperkamumo klausimas. Tačiau pasirodo, kad net ir pačios tiksliausios verslo planų kompiuterinės lentelės, popieriuose garantuojančios būsimą ekonomiją ir pelningą lėšų grąžą, negali užtikrinti šios investicijos rezultato patrauklumo ir verslo plano sėk­mės. Pasaulinio garso architektės Zahos Hadid gyvenamasis pastatas, sklendžiantis virš vandens baseino, neatsiradus butų pirkėjų, buvo pritaikytas studentų bendrabučiui.

Nežinau pavyzdžių, kad šiuolaikinis investuotojas gyventų savo įmonės realizuotame daugiabučių kvartale. Kažin, ar kas nors iš jų pabandė ten praleisti bent vieną dieną, pernakvoti, patirti būsimųjų klientų jausmus. Ne paslaptis, kad didžioji dauguma naujųjų rajonų gyventojų tiek sovietmečiu, tiek ir dabar po darbo skuba kuo greičiau įveikti atstumą iki savo buto ir užsitrenkti duris iš vidaus. Erdvė tarp darbo vietos ir nuosavos sofos – niekam neįdomus gyvenimo kliuvinys. Senesnės statybos mikrorajonus vadinti „miegamaisiais“ atrodė įprasta ir normalu. Šiais laikais tai jau interpretuojama kaip esminis socialinis trūkumas, nes tie rajonai neformuoja universalios, daugialypės aplinkos.

Iš tiesų, jeigu vėl atsigręžtume į istorinę miesto tradiciją, matytume, kad visos šios funkcijos buvo šalia gyvenamosios vietos. Miesto urbanistinį pagrindą dažniausiai sudarydavo turgaus aikštės erdvė. Į ją betarpiškai įsiliedavo gatvelių tinklas. Pirmuose pastatų aukštuose kurdavosi įvairiausios parduotuvėlės, dirbtuvės ir pan. Patys amatininkai gyvendavo pastatų viršutiniuose aukštuose. Išskirtiniai miesto akcentai, dominantės – pilys, bažnyčios, rūmai – tapdavo miestų tapatybės simboliais, judėjimo orientyrais, pasididžiavimo objektais. Vieningas, organiškas funkcijų ir formų lydinys, atspindintis gyvenimo realijas, susiliedavo į pilnakraujį miesto audi­nį, natūraliai formuojantį konkretaus miesto dvasią. Žinoma, reikia įvertinti tai, kad vadinamieji senamiesčiai nebuvo planingai suprojektuoti ir per trumpą laiką pastatyti pagal rangos kontraktus. Tai užtruko ištisus šimtmečius, kultūriniai sluoksniai daugel metų klojosi keisdami vienas kitą. Vaizdas, kurį mes radome gimdami šiais laikais – tai ištisų mūsų protėvių kartų šimtmečių triūso, sėkmių ir nesėkmių rezultatas.

Ar įmanoma išsaugoti susiformavusio, gilią istoriją turinčio miesto dvasią, pratęsti ją naujos architektūros aplinkoje? Teoriškai – taip, o praktiškai – labai nelengva. Civilizacinės egzistencijos pagrindas, nepaisant dažnai viešumoje deklaruojamų aukštų idealų ir altruistinių siekių, savo esme dažniausiai būna prag­matiškas ir žemiškas. Kasdien norisi valgyti, miegoti, reikia dirbti, auginti ir aprūpinti vaikus ir t. t. Kita vertus, esame gyvi ne vien duona: egzistuoja pramogų, dvasinės veiklos, kiti žmogiški poreikiai. Aplinkos formavimo principai, architektūros išraiška visada buvo ir išliks visuomeninės gyvensenos atspindys.

Savotiškas nusivylimas apėmė, kai lankydamiesi Romoje sužinojome, kad romantiškieji miesto griuvėsiai atsirado keičiantis cezariams. Kiekvienas stengdavosi paneigti pirmtako nuveiktus darbus ir pademonstruoti savąją galią. Žmogaus gyvenimo trukmė santykinai trumpa, o išliekamąją vertę turinčių materialinių vertybių kūrimas užtrunka gana ilgai, visais laikais būdavo sunku suspėti pabaigti pradėtas grandiozines statybas. Garsųjį Koliziejų gerokai nuardė ne karai ar kokios nors neišvengiamos negandos – kokybiškas plytas išsinešiojo miestelėnai savo namų statybai. Panašus likimas ištiko ir garsiąją Vilniaus miesto gynybinę sieną. Jos fragmentus atrandame po fasadų tinku, kiemuose, net butų interjeruose. Tokia tikrovė.

Nors sovietmečiu Vilnius buvo gana intensyviai plečiamas, vis dėlto šiuolaikinė ekonominė situacija diktuoja dar didesnį gyvenimo tempą, išryškina visai kitokius verslo ir visuomenės poreikius. Prisiminkime – „Lietuvos“ viešbučio statyba užtruko virš dvidešimties metų, maždaug tiek laiko architektai galėjo skirti idėjų paieškai, projektavimui, sprendinių tobulinimui. Dabar aukštybinis pastatas ar net visas kvartalas išdygsta per pusantrų metų, projektavimui skiriami vos keli mėnesiai. Kompiuterinės technologijos leido pagreitinti fizinį darbą, tačiau kūrybinėms mintims visais laikais reikėjo laiko. Panašiai kaip vynas, jos privalo susiformuoti, sub­ręsti. Gaila, bet šis procesas sutrumpėjo iki rizikingo minimumo ribos. Nekilnojamo turto verslas reikalauja greitos lėšų apyvartos, kuo didesnio pelno, greitos ir svarios grąžos.

Ar šioje sistemoje lieka vietos dvasiniams poreikiams? Ar vien mecenatystė pajėgi suteikti progą šedevro gimimui? O gal atvirkščiai – tik badaujantis menininkas geba sukurti ką nors genialaus?..

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šiuolaikiniai projektavimo metodai yra pagrįsti moksliniais tyrimais, sociologinėmis apklausomis, griežtais skaičiavimais, techniniais reglamentais ir normatyviniais aktais. Juridinis statybos dokumentų valdymas iš tiesų jau yra tapęs atskira profesija, o kūrybinių minčių pateikimas – rimtų virtualios realybės įgūdžių reikalaujančiu darbu. Nepaisant visų šių procesų sureikšminimo ir perdėto sudėtingumo, kūryba, pagrįsta žmogaus individualiu mąstymu, fantazija, jausmu bei intuicija, sudarė ir sudarys viso proceso pagrindą. Juk čia ir tik čia koduojami subjektyvūs, įstatymo raidei nepasiduodantys veiksniai, kurie neišvengiamai veikia ir ekonomiką. Vertingiausi nekilnojamojo turto vienetai išliko prieš šimtus metų pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis pastatytų senamiesčio gatvių labirintuose, juos saugo valstybė, o turistų reklaminius leidinius tebepuošia finansinio atsiperkamumo neturinčių bažnyčių silue­tai. Prisiminkime, kad daugelis istorinių gyvenamųjų namų, dar ir šiandien mus žavinčių puošniais fasadais, prabangiomis laiptinėmis, aukštomis butų lubomis, kadaise buvo pastatyti tiesiog nuomai (vadinamieji „dochodnyje doma“)... Matyt, visagalė rinka diktavo savo žaidimo taisykles.

Apie tai, kas yra „miesto dvasia“, galima parašyti gilius menotyros traktatus, gal net ištisus mokslinius darbus. Ypač plačiai galima nagrinėti istorinių miestų pavyzdžius. Vilniaus atveju girdime kalbant apie „organiškai“, natūraliai susiformavusią urbanistinę struktūrą, glaudžiai susijusią su išraiškingu gamtos karkasu. Neries upės slėniuose išaugusį miesto centrą juosia žalioji šlaitų karūna. Tapybiška plastiškų gatvelių tink­lo kompozicija, švelniai kartojanti reljefo struktūrą, daugelį šimtmečių buvo jautriai pildoma nuosaikios raiškos gyvenamaisiais pastatais, audinį pabrėžiant prabangesnių rūmų intarpais. Išraiškingų siluetų sakralinių pastatų akcentai užbaigdavo vizualines miesto perspektyvas, link jų vingiavo gatvių trajektorijos. Pilies kalnas ir visa kalvų sistema, esanti šalia dviejų upių santakos – aiškiai dominuojantis miesto kompozicijos branduolys. Nediskutuotinai aiški, konceptualiai nepajudinama istorijos eigoje susiklosčiusi urbanistinė struktūra niekam nekelia abejonių. Dar dabar egzistuoja išlikę „miesto žaliojo rūbo“ plotai. Supančių kalvų panoramos išryškinimą, daugiau nei prieš pusę amžiaus užkoduotą naujai kuriamo centro dešiniojo kranto raidos vizijose, bandoma išlaikyti ir šiomis dienomis.

Kuriančius architektus domina ne tik iškilios teorijos, bet ir gana pragmatiška tikrovė. Kasdien reikia spręsti klausimus, kaip pasielgti vienokio ar kitokio konteksto situacijoje, vykdant realius užsakymus, sprendžiant labai konkrečius uždavinius. Taigi tenka kliautis asmenine, subjektyvia kūrėjo gyvenimo ir aplinkos samp­rata, turima patirtimi, „architektūrine klausa“. Žinoma, nemažiau svarbūs yra statytojo (investuotojo) lūkesčiai. Kūrybos kelias neišvengiamai grįstas sėkmėmis ir nesėk­mėmis, prieštaringos diskusijos, nuomonių skirtumai, kritika demokratijos sąlygomis – neišvengiamas laisvės atributas. Ginčuose gimsta tiesa, o laikas – vienintelis neklystantis teisėjas. Nieko naujo po šia saule...

Naujasis židinys