Vakarinis skliautas virš vargonų. Šv. Pranciškus angelų apsuptyje.

Vilniaus Bernardinų vienuolyno ir bažnyčios istorinis architektūrinis ansamblis – lietuviams ir turistams iš viso pasaulio gerai žinomas Lietuvos vėlyvosios gotikos nacionalinis kultūros paminklas – ir toliau atgauna savo pirmykštį grožį, kurį buvo suniokojęs carinės Rusijos ir sovietinės okupacijos laikotarpis.

Baigtas įgyvendinti 2017–2019 metais vykdytas projektas „Bernardinų vienuolyno Vilniuje istorinio architektūrinio ansamblio tvarkybos III etapas“, kuris buvo parengtas galimybių studijos „Bernardinų takais“ ir investicinio projekto 2015 m. liepos 17 d. rinkodaros plano pagrindu ir  įtrauktas į sakralinių objektų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. vasario 18 d. nutarimu, (Nr. 164 „Lietuvos sakralinių kultūros paveldo objektų, finansuotinų prioritetine tvarka 2016–2020 metais, sąrašas“).

Projektą įgyvendino viešoji įstaiga „Pranciškonų namai“, su Centrine projektų valdymo agentūra (CPVA) pasirašiusi III etapo tvarkybos darbų finansavimo sutartį, kuria iš Europos regioninės plėtros fondo šiems darbams buvo skirta 460 tūkst. eurų, o 2018 m. papildomai skirta apie 130 000 eurų.

Bernardinų vienuolyno ir bažnyčios pastatų kompleksas yra Lietuvos Respublikos kultūros paminklas ir nacionalinė vertybė. Jis daugiau nei 500 metų išlaikė savo pirminę struktūrą ir funkciją. Vienuolyno ansamblis Vilniuje sovietmečiu buvo uždarytas, o bažnyčia po nacionalizacijos buvo tapusi Dailės instituto sandėliu ir neprižiūrima. Tvarkomaisiais darbais siekiama atskleisti šio ansamblio istoriją ir grožį, pritaikyti edukacinei veiklai ir vietos bendruomenės reikmėms. 

Projekto vadovas Ramūnas Buitkus ir projekto architektas Aurimas Širvys (UAB „Senamiesčio projektai“) papasakojo, kad pagal parengtą projektinę dokumentaciją iš pradžių buvo atliekami šie darbai: bažnyčioje – skliauto dalies virš ir už vargonų sieninės tapybos restauravimo-konservavimo darbai; vienuolyno oficinoje anksčiau įrengtoje šachtoje įrengtas liftas, vienuolyno kieme restauruoti penki kontraforsai. Šiauriniame korpuse, pietinėje sienoje šalia laiptinės, buvo restauruoti dviejų skirtingų statybos etapų langų angokraščiai: vienas – gotikos, kitas – baroko laikotarpio. Siekta sukurti edukacinę priemonę, atskleidžiančią vienuolyno raidos etapus. Taip pat pakeista didžioji dalis vienuolyno senojo pastato langų. 

Vidinėse patalpose suremontuotos inžinerinės sistemos: vandentiekio, nuotekų, šildymo ir vėdinimo sistemos, sutvarkyta elektros ir silpnų srovių instaliacija, įrengti tualetai.

Trečiajame aukšte sustiprinta medinių lubų avarinės būklės sijų konstrukcija, visuose aukštuose išardytos sovietmečiu įrengtos pertvaros, atkurtos durų angos. Tai atlikus atsivėrė buvusios erdvės. Antrajame aukšte restauruotos medinės grindys, puvinio paveiktos dalys pakeistos naujomis, dalis medinių lentinių grindų paliktos ir restauruotos. Celėse įrengti sanitarinių mazgų blokai, dar kitaip vadinami „box in box“ (dėžė dėžėje), juose įrengti dušai, klozetai ir kriauklės. Toks principas pasirinktas, siekiant nesuardyti bendros vienuolyno struktūros, nesiliečiant prie sienų ir kitų vertingų elementų bei neišskiriant atskiros patalpos sanitarinių mazgų įrengimui. Pirmajame aukšte darbai vyko buvusio procesijų koridoriaus šiaurinėje dalyje, jame įrengti sanitariniai mazgai, pritaikyti neįgaliesiems. Jų įrengimui taip pat pasirinktas „box in box“ (dėžės dėžėje) principas, kad ateityje esant poreikiui būtų galima paprastai be didelių investicijų demontuoti san. mazgų „dėžę“, atkuriant koridoriaus struktūrą. 

Atliekant darbus didžiausi atradimai pasirodė buvusiame procesijų koridoriuje, kur buvo įrengiamos inžinerinės sistemos: autentiško koridoriaus plytų grindinio, menančio vienuolyno statybos pradžią, fragmentas yra atidengtas ir eksponuojamas. Tą laikotarpį taip pat primena surastos bei eksponuojamos gotikos laikotarpio langų angos.

Atlikus visų šių patalpų vidaus sienų ir skliautų apdailos restauravimo ir remonto darbus, sutvarkyti visi koridorių ir celių tinkuoti paviršiai. Pirmajame ir antrajame aukštuose restauruota ir konservuota tapyba. Atidengtos gotikinėje sienoje buvusios nišos, skirtos maldaknygėms ir pan. Visų trijų vienuolyno aukštų sienų ir lubų autentiško tinko su polichromijos fragmentais konservavimo-restauravimo darbus atliko aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratoriai prof. Juozas Algirdas Pilipavičius ir Daumantas Tomas Pilipavičius.

Bažnyčioje atkurta vakarinės sienos ir skliauto virš vargonų gotikinio ir barokinio stiliaus tapyba. Restauratorius D. Pilipavičius dalijosi, kad toks darbas reikalavo itin didelio kruopštumo ir kantrybės: „Pradėjus restauravimo darbus buvo svarbu avarinį atšokusio dažų sluoksnio sutvirtinti glaistu. Atsiknojęs dažų sluoksnis paklijuotas kreidos-klijų (kazeino) glaistu, naudojant paviršiui artimą spalvą bei toną, po atšokusiu tapybos sluoksniu mentele pakišant glaistą. Ten, kur atsiknojimai smulkesni, jie paklijuoti darant injekcijas švirkštu, naudojant atitinkamos koncentracijos (3–5 proc.) kazeino tirpalą, stebint, ar neatsiranda kolorito pokyčių. Vėliau pereita prie uždažymų šalinimo sausu būdu naudojant skalpelį, taip pat esant reikalui paviršiai drėkinti distiliuotu vandeniu, kokybiškam uždažymų pašalinimui naudotas šoninis apšvietimas bei padidinamas stiklas. Kadangi esama įvairių laikotarpių tapybos, kuri nutapyta skirtinguose sluoksniuose, reikėjo atidžiai stebėti, kas atsidengia, įsiminti ir rinktis vietas, kuriose esama tik foninio dažymo ir kur leistina ieškoti gilesnių, ankstyvesnių tapybos sluoksnių. Dažų sluoksnis valytas sausuoju būdu: minkštu akvareliniu teptuku arba naudojant distiliuotame vandenyje suvilgytus vatos tamponus. Kai dažų sluoksnis pakankamai tvirtas, galutiniam nuvalymui naudotas minkštas trintukas arba formaplastas“, – pasakojo restauratorius.

Pasak D. Pilipavičiaus, restauruojant sieninę tapybą tenka spręsti sudėtingus uždavinius: „Bažnyčios sienos pirmą kartą buvo ištapytos jau XVI a. pradžioje, tarp 1500 ir 1520-ųjų metų. Vėliau bažnyčia puošta freskomis po 1564 m. gaisro, taip pat gana gausiai išlikusi XVIII a. pabaigos tapyba, yra ir XIX a. pradžios dekoro. Taigi šie tapybiniai sluoksniai vietomis dengia vienas kitą, o tai sukelia daug problemų siekiant juos išsaugoti bei eksponuoti tuo pačiu metu. Mūsų tikslas buvo harmoningai parodyti visus bažnyčios istorinių dekoravimo etapus, žiūrovo žvilgsniui pereinant palaipsniui nuo vienos epochos prie kitos, vengiant konfrontavimo tarp paviršių, pateikiant esamą situaciją kaip natūralų bažnyčios gyvavimo faktą, leidžiant mėgautis tapyba bei suvokti kaip įmanoma pilnesnį meninį vaizdą.“

„Restauruotame vakariniame skliaute baroko stiliumi nutapytas šv. Pranciškus, scena vadinama Šv. Pranciškus angelų apsuptyje. Šiuo laikotarpiu jis vaizduotas daug rečiau nei ankstesniais, tad siužeto retumas suteikia freskai išskirtinumo, – teigė prof. Juozas Pilipavičius. – Tuo metu lango glefuose atkurti gotiški dviejų laikotarpių įrašai, iš kurių aiškiausi yra „Jesus Nasarens Rex Judeorum“ (Jėzus Kristus žydų karalius), bei lotyniškas įrašas apie Vilniaus ir Varšuvos katalikiškų provincijų susijungimą (1579 27 May). Sienoje, visai šalia lango, jau baroko stiliumi nutapyti portretai dekoruotuose ovalo rėmuose bei rokailioornamentas, vietomis barokinė tapyba dengia gotikinį šriftą. Tokius faktus sužinojome tik po restauravimo, nes prieš tai tapyba buvo visiškai ir ne vieną kartą uždažyta, o vietomis preliminarių tyrimu metu atliktos atodangos teikė informaciją daugiau apie dažų sluoksnio prastą fizinę būklę nei apie jos menines savybes“, – aiškino restauratorius. 

Daumantas Pilipavičius papasakojo ir apie naujus radinius Bernardinų vienuolyne: „Pirmojo aukšto koridoriaus skliaute, šalia įėjimo į vidinį vienuolyno kiemelį, atradome XVII a. sienų tapybos fragmentą, vaizduojantį gyvojo vandens versmės šulinį ir fontaną. Gyvastį teikiantis vanduo laikomas dienos šviesa ir simboliškai siejamas su krikštu bei gyvybę teikiančių jėgų vieta, tai tyrumo simbolis, gretinamas su Švč. Mergele Marija, kuri savo ruožtu tapatinama su Giesmių giesmės nuotaka ir vadinama „sodo šaltiniu, gyvojo vandens versme“. Taip pat antrojo aukšto vakariniame koridoriuje virš durų atidengtas rokoko stiliaus kartušo fragmentas, o pirmajame aukšte rasta nemažai tapybos fragmentų.

Projekto finansiniai ištekliai iš esmės buvo skirti tyrimų metu atliktų atodangų konservavimui. Tačiau buvo ir nedidelė galimybė geriausiai išlikusį fragmentą, svarbų tiek ikonografiniu požiūriu, tiek architektūrinės dekoro kompozicijos prasme, restauruoti, raiškiau jį pristatyti visuomenei. Vykdant paveldo tvarkybos darbus, pritaikant vienuolyno patalpas naujai paskirčiai, atrasta daugiau išlikusios XVII–XVIII a. sienų tapybos, todėl siūloma tos polichromijos konservavimo ar restauravimo darbus tęsti ateityje.

Įgyvendinus Bernardinų vienuolyno Vilniuje istorinio architektūrinio ansamblio tvarkybos III etapą, daugiau vienuolyno erdvių atsivėrė kultūrinei ir edukacinei veiklai. Renovuotose patalpose vyks chorų repeticijos, parodos, socialiniai projektai, konferencijos, paskaitos, diskusijos, seminarai, knygų pristatymai, kūrybos vakarai, poezijos festivaliai kiti kultūriniai renginiai, buriantys vietos bendruomenę. 


Pirmasis etapas: 2007–2008 m. pagal BPD 3.4 priemonę „Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos“ įgyvendintas projektas „Vilniaus Bernardinų istorinio architektūrinio ansamblio pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“, rekonstruoti ir apšiltinti bažnyčios stogas ir skliautai bei administracinių patalpų stogas, įrengtos ekspozicijos patalpos ir turistų apžvalgos takai bažnyčios ir administracinių patalpų palėpėje, rekonstruoti centriniai vartai ir praėjimas, rekonstruotas rūsys (grindys ir skliautai), įrengta rūsio ventiliacijos sistema, rekonstruotas vidinio kiemelio grindinys, – iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų pagal BPD ir Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšų panaudota 560 329,88 Eurų. 

Antrasis etapas: 2009–2011 m. įgyvendintas projektas „Vilniaus Bernardinų istorinio–architektūrinio ansamblio pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“, iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšų panaudota 2 151 062,62 eurų. Atlikti bažnyčios skliautų ir šiaurinės sienos tapybos, Trijų Karalių, (Šv. Florijono), Vainos, Kristaus laiptų koplyčių, Varpinės, Oficinos ir kt. pastatų ar jų fragmentų rekonstrukcijos ir restauravimo tvarkomieji darbai.

Straipsnį parengė VšĮ „Pranciškonų namai“