Pirmoji Komunija Berlyne. Linos Ever nuotrauka

Ar žinot, kiek daug galima pasakyti laikant duonos kepalėlį rankose? Galima sakyti, kad tai tik maistas, kurį nusipirkome už tam tikrą skaičių piniginių vienetų, galima skaičiuoti, kiek sumuštinių iš jos išeis, galima kalbėti apie jos rūšis ir skonį. Bet kunigas Michaelis vaikams kalbėjo apie tai, kaip viskas gimsta iš mažo grūdelio, kalbėjo apie tai, kiek dangaus ir lietaus, kiek vėjo ir žemės energijos sudėta į tą mažą branduolėlį, kiek daug jų reikia, kad gautum saujelę miltų, kiek žmogaus rankų darbo ir šilumos reikia, kol iš jų iškepi kepalėlį. Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai klausėsi išsižioję, nes niekuomet nepagalvojo, kad už tokio paprasto produkto gali slypėti tiek daug. Tada jie išvažiavo kelioms dienoms į stovyklą, patys malė grūdus, minkė tešlą ir senose krosnyse kepė duoną. Paskui ją, dar šiltą, laužė, dalinosi vieni su kitais ir klausėsi apie tai, kad Komunija yra ne kas kita kaip Kristaus duona, kad tai nėra vien tik burnoje tirpstantis paplotėlis, bet tai yra meilė ir draugystė, ramybė ir bendrystė.

Likusius kelis kepaliukus duonos jie parvežė į bažnyčią, kur po dviejų dienų vyko tėvų susirinkimas. Po įvairių kalbų apie reikalus ir Pirmosios Komunijos šventimą ant stalo atsirado taurės, tėvai laužė ir dalinosi vaikų keptą duoną, užgėrė ją vynu, žiūrėjo nuotraukas bei klausėsi kunigo pasakojimų, kaip vaikams sekėsi stovykloje.

Tai buvo ketvirtas ir paskutinis tėvų susirinkimas. Pamokėles visus metus lankė ne vien vaikai. Mes būdavome taip pat susodinami į ratelius, turėjome dalintis savo patirtimis, mokėmės, kaip reikia melstis kartu su vaikais ir kalbėtis su jais apie viską. Kiekvieno susirinkimo pabaigoje kunigas palaimindavo visus ir palinkėdavo ramybės. Grįždavau namo po tų kelių valandų susirinkimo pakylėta ir kartu nurimusi, jausdavausi, lyg kažkas būtų uždegęs žvakutę mano širdyje, kuri skleidė šviesą ir šilumą, ir kartu ramino. Išmokau prieš miegą kalbėtis su vaiku apie Dievą ir apie vertybes, apie tai, kas jam nutiko per dieną ir kas jį nuliūdino, apie tai, ką jis padarė negerai, ir apie tuos, kurie jį įskaudino. Išmokau atsiprašyti jo. Išmokau išgirsti jį. Išmokau pasakyti, kad į bažnyčią eiti reikia ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip smagu pradėti sekmadienį, kad ten sutinkam draugų. Kad bijoti eiti išpažinties yra visiškai normali būsena. 

Pirmoji Komunija Berlyne. Linos Ever nuotrauka

Man Pirmoji Komunija labiau asocijavosi su baime, kurios nenugalėjo net galimybė apsivilkti gražiąją baltą suknelę, specialiai tai progai močiutės pasiūtą iš mamos vestuvinio apdaro. Iki šiol pamenu daugelį iškaltų katekizmo atsakymų ir baimę susimauti per egzaminą, atsakyti ne tuos žodžius, atsistoti ar atsiklaupti netinkamoje vietoje. Atrodo, kad mus labiau mokė bažnytinio protokolo taisyklių, nei rūpinosi paaiškinti Komunijos sakramento prasmę. Mano vaikui pasisekė labiau. Kunigui Michaeliui jau per septyniasdešimt, jis kalba su vaikais kaip Kalėdų Senelis, paprastai išaiškina nepaprastus jų klausimus. Vaikai juokauja, kad jis galėtų būti piktas, jei tik mokėtų supykti. Bet pykti jis nemoka. Jis juokauja, pasakoja istorijas, kai reikia, mandagiai sudrausmina vaikus net per pačias Mišias.

Šiemet mūsų bažnyčioje Pirmąją Komuniją priėmė 45 vaikai. Kunigas per metus apsilankė visų namuose. Pasak jo, tai labai padeda užmegzti ryšį su vaiku ir su parapijiečiais. Atėjęs jis beveik valandą sėdėjo vaiko kambaryje ir kalbėjosi apie šį bei tą, apie tai, ką jis lanko ir kuo domisi, apie brolius ir seses, apie senelius ir apie futbolą. Kitą valandą jis su mumis gėrė arbatą, gyrė lietuvišką sūrį ir klausinėjo apie Lietuvą ir Baltijos šalis, susidomėjęs vartė mano knygą „Kelyje“ ir pasakė, kad būtinai turėsiu surengti Lesung (skaitymus) bažnyčioje, kai ji pasirodys vokiškai. Kai jam išeinant bandžiau įbrukti pinigėlį, nes, kiek pamenu, Lietuvoje „taip reikia“, jis nuoširdžiai nustebo ir atsisakė. Jei norit paaukot bažnyčiai, tai atneškit ir įkiškit į aukų dėžutę, sakė jis, ir aš nežinojau kur dėt akis iš gėdos.

Todėl nenuostabu, kad, atėjus Pirmosios Komunijos šventės dienai, jis puikiai žinojo ne tik visų vaikų, bet ir visų tėvelių vardus. Vaikai turėjo net dvi repeticijas, kurių tikslas ne viską atlikti teisingai, bet suteikti vaikams pasitikėjimo ir drąsos. Nebuvo jokio egzamino, jokio žinių patikrinimo. Kas kiek išmoko, tiek ir išsinešė. Jokių iškaltų strofų ir jokių gatavų atsakymų. Tik nulipdyti rankdarbiai, prirašytas ir prispalvintas pratybų sąsiuvinis ir išmoktos giesmės, kurias jie taip gražiai ir nuoširdžiai giedojo per šventę, kad ne vien aš šluosčiausi ašaras.

Sekmadienį šventinės rytinės Mišios pilnutėlėje bažnyčioje truko apie dvi valandas. Po to išsiblaškė visi su giminaičiais, krikšto tėvais ir artimaisiais pietauti, švęsti, fotografuotis. Pusę šešių vėl visi turėjome susirinkti bažnyčioje, kur buvo dėkojama už gražią šventę, buvo laiminamos dovanos ir meldžiamasi už artimuosius. Kiekvienam vaikui buvo įteikiamas pažymėjimas ir dovana – kaltas metalo kryžius su bažnyčios motyvu. Tėvai buvo iškviesti į priekį palaiminti vaikų, po to kunigas paprašė vaikų palaiminti tėvus. Taip stovėjom visi prie altoriaus sutrikę, nustebę, pavargę, bet užlieti nepaaiškinamos šviesos.

Pirmadienį vaikai buvo atleisti nuo pamokų ir vėl rinkosi į bažnyčią antrai Komunijai. Mišiose dalyvavo tik vaikai ir jų tėvai. Prisipažinsiu, kai pradžioje išgirdau, kad per dvi dienas teks triskart eiti į bažnyčią, buvau skeptiškai nusiteikusi, bet šiandien nenorėčiau atsisakyti nei vienos ten praleistos akimirkos. Sekmadienį buvo daugiau jaudulio, šou elementų, daugiau bruzdesio dėl atrodymo ir gražių nuotraukų, o pirmadienį buvo tiesiog tyli graži vidinė šventė vaikams. Pirmadienį pamokslas vaikams buvo apie tai, kas yra draugystė ir apie tai, kad, norint turėti draugų, reikia neprarasti ryšio su jais, reikia su jais dalintis ne tik duona, bet ir džiaugsmais ar skausmu. Kristus yra mūsų draugas ir, jeigu mes pas jį neateisime, jei neskirsime jam laiko, mūsų ryšys po truputį skilinės, kol visai nutrūks. Bažnyčia yra ne vien Kristaus, bet mūsų visų namai, kartojo kunigas. Ir aš nustebusi žiūrėjau, kaip mano aštuonmetis laisvai joje jaučiasi. Šventė baigėsi bendra kava ir suneštiniais pusryčiais bendruomenės salėje. Vaikai, privalgę pyragų, bažnyčios kieme žaidė futbolą, tėvai įsipylė po antrą puodelį, pasakojo apie šventę, keitėsi telefonais, tarėsi vėl pasimatyti, dėjosi prie skirtingų iniciatyvų.

Lietuvoje vesti vaikus prie Pirmosios Komunijos yra pareiga – visi tai daro, taip reikia, ir daugelis net nesusimąsto apie viso to prasmę ir reikalingumą. Yra tokių, kurie tik veda į pamokėles, bet nekalba apie tai namie, o patys į bažnyčią niekada neužsuka. Nes mano, kad vaikui užtenka tiek, kiek jis išmoksta per pamokas. Nes bažnyčia tampa dar vienu būreliu, o Pirmoji Komunija – gražia paradine švente su gražiomis nuotraukomis.

Berlyne, šiame daug kentėjusiame, bet religijoms nepasiduodančiame mieste, reikia nemažai drąsos pasakyti, kad vaikas lanko bažnyčią. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Tai yra apsisprendimas. Iš mano sūnaus klasės religijos pamokas lanko šeši vaikai, o Pirmąją Komuniją priėmė tik du. Kiti draugai jam tvirtino, kad Dievas toks pat išgalvotas, kaip ir Kalėdų Senelis. 

Dabar net nežinau, kas mane per tas dvi dienas sujaudino labiausiai. Ar ta pakili šventės atmosfera ir jaudulį bandantys nuslėpti vaikai, ar tai, kaip vaikai nešė savo dovanas šventinti, ar tai, kaip jie, gavę vokelius su laiškais iš gyvenimo nuskriaustų vaikų, svarstė, kiek paaukoti jiems iš savo gautų dovanų, ar tai, kaip susikaupę jie klausėsi kunigo pirmadienį ir giedojo išmoktas giesmes?

Ne, turbūt svarbiausia buvo tas paprastumas ir užsimezgęs bendrumo jausmas tarp visų. Svarbiausia buvo tai, kad ir aš pagaliau supratau, kas yra Komunija ir kiek daug gali būti į ją sudėta. Tai kepalėlis duonos mūsų sieloms. Tai bendrystės sakramentas ne tik su Dievu, bet ir su mūsų vaikais, mūsų šeimomis, mūsų draugais. Tai dar vienos mums atidarytos durys.