Dr. Ligita Ryliškytė. „Laiškai bičiuliams“ nuotrauka

Žmogus yra mąstantis kūrinys, todėl normalu, kad jam kyla intelektinių klausimų apie tikėjimą, ir šis domėjimasis turi egzistencinę prasmę. Jei tuos klausimus nustumsi, laikydamasis nuomonės, kad tikėjimas neturi nieko bendro su protu – didelė tikimybės, jog ilgainiui kils tikėjimo krizė. Mąstančio žmogaus gyvenimas pradės eiti šalia religinio arba tikėjimo gyvenimo. Gilinimasis į tikėjimą gali padėti spręsti konfliktus su savimi ir aplinka, tačiau tik tada, kai žmogus jau kelia sau klausimus – dažniausiai sunkių gyvenimo patirčių akivaizdoje.

Tiesa, kad Lietuvoje tikėjimą žmonės stipriausiai sieja su emociniais išgyvenimais, tačiau mūsų jausmai nėra atsieti nuo to, ką mes žinome. Tarkime, jei į mano kiemą įvažiuoja raudonas automobilis, o aš turiu tokią mašiną vairuojančią draugę, užplūs geros emocijos ir, atvirkščiai, jei raudonas automobilis man siejasi su žmogumi, kurio nemėgstu, užplūs ir atitinkamos emocijos. Tad teologinės žinios tikinčiam žmogui yra svarbios, nes jos vienaip ar kitaip prisideda prie mūsų emocinio santykio su Dievu.

Dirbdami Onkologijos centre su savanoriais pastebėjome, kad kiekvienas turime savotišką požeminę kančios teologiją ir tai, kokia ji yra, veikia mūsų santykį su kenčiančiu žmogumi. Ir kartais ją reikia pakoreguoti žiniomis, kad į gerą keistųsi mūsų santykis su kenčiančiu žmogumi, kad galėtume labiau jam padėti. Tad gilinimasis į tikėjimą neabejotinai naudingas ir teikiant pagalbą kitam žmogui.

Kai mes kalbame apie Kristaus asmenį, tai kalbame apie dvi jo prigimtis – tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Tai, kad Kristus buvo tikras žmogus, lemia mūsų tikėjimą juo, nes tikras žmogiškumas reiškia, kad jis turėjo augti išmintini ir supratimo kaip ir mes visi. Vadinasi, mes kaip ir Kristus augame savo pažinime, turime susivokti savo istorinėje aplinkoje, suprasti, kas vyksta mūsų valstybėje, bažnyčioje ir kt. Tada mes kitaip suprantame, ką reiškia sekti Jėzumi.

Plačiąja prasme visos Bažnyčios mastu, santykyje su Dievu mes galime būti deistai, intervenciniai teistai arba trejybiniai teistai. Pirma grupė – žmonės, kurie įsivaizduoja Dievą kaip laikrodininką: padarė mechanizmą ir paliko. Jūs tvarkykitės, o Dievas ten kažkur, praktiškai nedalyvaujantis mūsų gyvenime. Intervenciniai teistai turi labiau dalyvaujančio mūsų gyvenime Dievo suvokimą. Tai – Dievas, kuris padarė pasaulį ir, kai reikia, įsikiša: šoka mums padėti, kai esame bėdoje, tada jis ką nors teigiamo padaro ir mes tą aiškiai pajuntame, o jeigu tai neatsitinka, tai gal to Dievo nėra? Krikščionių tikėjimą galima pavadinti trejybiniu teizmu. Mes pirmiausia tikime, kad Dievas yra asmuo, tarpusavio meilės ryšys, kad toks Dievas veikia mūsų gyvenimuose kaip pirmoji priežastis per antrines priežastis. Kad jis dalyvauja visame kame, bet daro tą neaplenkdamas mūsų pasirinkimo, mūsų laisvos valios, kurią kartu ir stiprina. O jeigu mes nekreipiame dėmesio į Dievą, nebandome jo pažinti, tuomet jis tampa mums neegzistuojantis.

Daugiau krikščionims rūpimų klausimų ir atsakymų dr. L. Ryliškytė pateiks jau birželio 25 dieną prasidedančiame seminare „Kristus: vakar, šiandien, dabar“. Daugiau informacijos ir registracija čiaSeminarai iš dalies finansuojami Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Ištrauka iš interviu su dr. Ligita Ryliškyte skambėjo LRT „Mažojoje studijoje. Visas laidos įrašas čia.