Jėzus bylojo savo mokiniams:

„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.
Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?
Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu? Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?

Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?', arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta.

Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savų vargų“.


Skaitiniai E1 (158)

2 Kor 12, 1–10: Savimi nesigirsiu, nebent savo negalėmis

Ps 34, 8–9. 10–11. 12–13. P.: Patyrinėkit, ir pamatysit, koksai Viešpats geras.


Komentaro autorius - br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

Kokia prasminga yra šios dienos Evangelijos ištrauka, kurią iki galo suvoki tik tada, kai kas nors atsitinka. Kai tavo pažįstamam, gal mylimam žmogui atsitinka nelaimė. Kai žmogus miršta. Šitos Evangelijos eilutės kalba ypatingu būdu. Keista, kad čia kviečiama nesirūpinti, ką valgysime, ką gersime, kuo vilkėsime. Keista, kad čia sakoma – „kiekviena diena pilna savo vargo“. Keista todėl, kad šioje Evangelijoje apie tai kalbama norint pabrėžti gyvybės vertę. Žiūrėkit, „per daug nesirūpinkite savo gyvybe, tai yra ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite“. Argi gyvybė nėra daugiau už maistą, o kūnas už drabužį?

Evangelija laužo mūsų logiką, pasaulio logiką. Drįsčiau sakyti – šiandienės kultūros ir mokslo, reklamos, vartotojiškos civilizacijos logiką. Nes viskas ir visur mums sako – gyvybė tai yra maistas, kūnas – drabužis, asmuo – kaukė. Tik asmenybės, socialiniai vaidmenys, statusai verti dėmesio. Rytojus yra svarbesnis už šiandieną, todėl kaupkite pensijas, rūpinkitės palūkanomis, imkite paskolas. Visa gyvenimo logika prieš Evangeliją. O Evangelija išvardydama ir niekindama tai, kuo mes rūpinamės ar esame nuolatos skatinami rūpintis, pasako patį keisčiausią, paradoksaliausią dalyką: „Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?“ „Kūnas“ biblinėje kalboje yra asmuo, Dievo akivaizdoje - gyvas žmogus. Kitoje vietoje juk sakoma: „Kūnas yra Dievo dvasios šventovė“. Visa tai yra kur kas daugiau. Dangaus karalystė yra skirta mūsų gyvybei ir mūsų kūnui, kurie prisikels.

Gyvybė yra gaunama, kai atiduodame, o ne kai kaupiame ir imame. Ar tai reiškia, kad nereikia rūpintis vaikais, nesirūpinti, kur gyventi, ką valgyti? Ar tai reiškia kad rūpinimasis jau pats savaime yra nuodėmingas? Manau, kad ne. Ne, nes juk ir Jėzus turėjo iždininką. Tiesa, kaip tik pastarasis jį vėliau ir išdavė. Iždą nešioti pavojinga. Štai kur Evangelijos patosas – iždą nešioti yra pavojinga. Rūpintis yra gerai, bet tas rūpestis turi būti atitinkamas. Mes neturime manyti, kad valgymas, drabužis, socialinis statusas, rytojus yra šiandienos galimybė mylėti už patį buvimą. Žmogiškas buvimas yra išreiškiamas per gyvenimą šiandien – duodant, mylint ir išgyvenant santykį. Tai ir yra gyvybė, kuri didesnė už maistą ir už kūną. Tai yra ši diena, daug svarbesnė už maistą ir rytojų. Nes juk šiandien yra malonės laikas. Tu gyveni šiandien, ir šios dienos gyvenimas yra tavo gyvenimas.

Jei tarnausi Mamonai, viskas tau bus taip, kaip teigia sekuliarioji logika ir tu prieštarausi Evangelijai. Štai kas yra du šeimininkai. Žinoma, negalima pasidaryti išvados, kad pinigai yra blogai, bet Mamona – dievaitis, kuris prievartauja tave rūpintis rytdiena, drabužiu, maistu, smagumu ir galvoti, būtent tai ir yra svarbiausia, kad tai ir yra tavo gyvybės šaltinis. Taip, tu negali gyventi be maisto, negali gyventi neimdamas ir nenaudodamas drabužių. Tu negali to daryti. Bet tavo gyvybės šaltinis, giliausia prasmė yra Dangaus karalystė. Tai kitas šeimininkas, šeimininkas, kuris tarnystę paverčia buvimo sinonimu. Būti, vadinasi, būti dėl kito, su kitu ir kitam. Kitaip žmogiškas buvimas neįmanomas. Kitaip neištarsiu „aš“, jei nematysiu „tu“, jei tas „tu“ nebus man priekyje ir nebus mano santykio subjektas. Štai ką reiškia tarnauti šeimininkui, kuris nėra Mamona, šeimininkui, kuris yra Dievas Jėzuje Kristuje.

Tai yra galinga skirtis. Kur kas galingesnė, nei ta, kurią mes dažnai įsivaizduojame. Ne apie pinigus kalbama, o apie Šeimininką, šio pasaulio dievaitį, mėginantį mus įtikinti, kad mūsų gyvybė yra tai, kaip mes atrodom ir kiek esame saugūs, o mūsų saugumas yra tai, kiek mes turime sąskaitų banke, namų, mašinų arba kiek sukaupėme pensinių fondų. Ne, gyvybė yra daugiau. Būtent to mus moko didysis Šeimininkas, kuriam negalima tarnauti drauge tarnaujant ir pasaulio dvasiai, kuri šiandien, ypač šiandien, gali būti labai laisvai pavadinta Mamonos vardu.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai