Rimvydas Petrauskas

BFL/Vygintas Skaraitis

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Petrauskas atsako į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos klausimus apie knygas. 

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga – ta, kuri atveria ir išplečia žinias ir fantaziją, jautrumą kalbai (kalboms) ir stiliui; ta, kuri perkelia ir pakeičia – laiką, erdvę, įprastus socialinius ryšius; ta, kuri iškviečia prisiminimus ir kažką pažada ateičiai; pagaliau ta, kuri leidžia ramiai užmigti.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Romaną apie biblioteką: Elijo Kanečio (Elias Canetti) „Apakimas“ – vienos asmeninės bibliotekos (ir, žinoma, asmens) žlugimo istorija.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Nežinau, ar čia irgi nėra paskirtis, bet knygą pasitelkdavau kalbindamas merginą. Visais kitais atvejais knygas naudoju pagal tiesioginę paskirtį, neskaitant rutininių buitinių situacijų – kažką trumpam paremti, suspausti ir pan. 

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nesu skaitmeninių knygų žinovas. Iki šiol neįsigijau skaityklės, todėl negaliu pasidalinti praktine patirtimi. Elektroninės knygos yra dar viena nauja knygos forma, kuri išplečia skaitymą ir todėl neabejotinai yra teigiamas reiškinys. Kol kas dar neatrodo, kad jos yra rimtas konkurentas tradicinėms spausdintoms. Tiesa, yra sričių, kur elektroninis formatas negrįžtamai įsitvirtino, tai visų pirma akademinė periodinė spauda. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Kartkartėmis santykis su knygomis pakinta ganėtinai smarkiai. Jau Viduramžiais socialinis knygų gyvenimas keitėsi keletą kartų, ypač vėlyvaisiais Viduramžiais, paplitus universitetams, atsiradus greitraščiui ir susiformavus knygų perrašymo industrijai, knygos (žinoma, santykinai) atpigo, tapo prieinamos platesniam ratui žmonių, nustojo būti veikiau statuso simboliu, nors ir toliau vertintos kaip kilnojamojo turto dalis, todėl įrašomos į testamentus. Suprantama, kad spaudos atradimas šią tendenciją dar labiau pagilino. Pastaraisiais dešimtmečiais akivaizdžiai stebime naujas transformacijas: nuo knygos kaip deficitinės prekės (nepaisant didelių atskirų knygų tiražų) sovietmečiu iki didžiulės pavadinimų įvairovės ir vis paprastesnio įsigijimo dabar. Nors kartos kategorija čia tikrai svarbi ir sunku paneigti šiuolaikinių vaikų skaitymo kaitą, tačiau panašumai ir skirtumai eina ir išilgai kartų. Kaip ir anksčiau būta žmonių, kuriems tiko sena ironija – „knygos jam gal nedovanokime, nes vieną jau turi“, taip ir dabar pažįstu vaikų (ok, asmeniškai pažįstu vieną, bet tikrai žinau, kad jų nemažai), kuriems knygų mugė yra vienas iš kelių svarbiausių metų įvykių, o knygos skaitymas prieš miegą – nereflektuota būtinybė. 

Mano kartos (o tai baigę mokyklą kartu su Nepriklausomybės laikotarpiu, bet tinka turbūt ir kiek vyresniems bei jaunesniems) į humanitariką linkusių požiūrį į knygą reprezentuotų maždaug tai: popierinė knyga pirmiau elektroninės, nors įsivaizduojant, kad ir antrąją galima vartoti; privačios bibliotekos puoselėjimas, bet ir prisiminimai apie ilgus vakarus akademinėse skaityklose; aistringos paieškos antikvariatuose (iš dalies nulemtos minėto knygų deficito) ir šviežiai pasirodžiusios knygos trauka; slaptas skaitymas naktimis, ignoruojant tėvų draudimus ir viešas pasigyrimas gauta ar įsigyta knyga, kartais įgaunantis varžybų atspalvį; knygų nugarėlių skanavimas atėjus į svečius ir snobiškas pirminis (nebūtinai paskutinis) šeimininkų įvertinimas pagal knygų turinį; pasimatymas bibliotekoje, o ne kavinėje; sunkiai įveikiama baimė pieštuku (o jau tikrai ne rašalu ar tušinuku) ką nors pabraukti knygoje; knygų spintos ir lentynos svetainėje, darbo kambaryje, miegamajame, virtuvėje, taip, esu matęs dailią lentynėlę ir tualete; galiausiai kone visiškas nesugebėjimas atsikratyti nežinia kodėl kadaise įsigytos knygos.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Nėra tokios knygos, kurios neskolinčiau draugui. Apskritai, neturiu sakralaus santykio su privačiomis knygomis, mielai jas skolinu. Kadangi neturiu skolintų knygų sąrašo, tai gal viena kita ir negrįžta; ką gi, gal kam nors jos reikia labiau, o maniškėms – vis papildoma vieta.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Na, turbūt reikėtų gerokos fikcijos dozės, kad būtų galima iš mano biografijos išlaužti daugiau dramaturgijos ir įtampos, sukuriant kažką panašaus į Bildungs romaną. 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neskirstau autorių pagal šalis; turiu vieną principą – stengiuosi laisvalaikiu skaityti kiek įmanoma įvairesnėmis kalbomis – lietuvių, lenkų, rusų, anglų, vokiečių. Kultūrinė patirtis lėmė, kad turbūt dažniau nei vidutinis Lietuvos akademikas skaitau vokiškai, labai mėgstu ir vokiečiakalbius istorikus (kas, ko gero, reta) bei rašytojus (tarp mėgstamų „klasikai“ – Tomas Manas (Thomas Mann), Alfredas Deblinas (Alfred Döblin), Jozefas Rotas (Joseph Roth), Elijas Kanetis (Elias Canetti), Giunteris Grasas (Günter Grass) ir šiuolaikiniai – Bernhardas Šlinkas (Bernhard Schlink), Danielis Kėlmanas (Daniel Kehlmann)).

Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Nuolat rašau, bet pastaruoju metu dažniau straipsnius ir administracines ataskaitas nei knygas. Tikiuosi, kad parašysiu dar kelias knygas apie tai, kuo visą akademinį gyvenimą domiuosi – Viduramžių Lietuvą. Bet šiaip tvirtas patarimas ar palinkėjimas visiems – daugiau skaityti, mažiau rašyti.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Vienu metu paprastai skaitau kelias skirtingo žanro knygas, dabar – Tomo Vaisetos „Vasarnamį“, Ščepano Tvardocho (Szczepan Twardoch) „Morfina“, Veronikos Proskės (Veronika Proske) „Der Romzug Kaiser Sigismunds“. Dar kelias knygas esu užmetęs, bet jos toli neatidėtos, grįšiu.