Cathopic.com nuotrauka

Tik Šventosios Dvasios dėka galime „pamatyti“ Jėzų Eucharistijoje. Kai tikime ir meldžiamės, Ji taip atveria mūsų protus bei paliečia širdis, kad ne tik suvokiame, jog Esantysis realiai esti Švenčiausiame Sakramente, bet Jis nuolatos dega nepaliaujamu troškimu kuo artimiau su mumis susivienyti... Juk dėl to Jis įsikūnijo Kūdikio pavidalu. Tapdamas visiškai mažu, o Eucharistijoje – nebeįžiūrimu, savuoju mažumu galėtų prie savo Širdies pirmiausia patraukti silpniausiuosius, sunkiai sergančiuosius, visus kenčiančiuosius ir net gyvenimo viltį praradusius. Juk ne sveikiesiems reikia Gydytojo...

Kas pernelyg savo dėmesį koncentruoja vien į patiriamą blogį, savaip panašėja į jį, nes maitinasi melo surogatais, pritraukiančiais sielos bei kūno negalias ir užtveriančiais kelią net mažiausiam Gelbėtojo tiesos spinduliui. Žinome, kad mūsų sielų skaldytojas yra piktasis, o jų vienytojas bei atnaujintojas – Jėzus. Kad Jėzus mums taptų kertine naujo gyvenimo Atrama, būtina ateiti pas Jį, nes tik tada galės įvykti vienas iš didžiausių Jo pažadų išsipildymas: „Aš jus atgaivinsiu.“ Tad kuo greičiau savo dvasines akis nukreipsime nuo mūsų asmenybę paralyžiuojančių blogybių ir veidu atsigręšime į Tą, kuris yra tikroji žmonijos Šviesa, tuo efektyviau leisime Jam naikinanti visus mūsų egoizmo mikrobus, trukdančius sutarti patiems su savimi.

Ateiti pas Jėzų – priimti Jo žodį ir įsileisti patį jo Autorių į savo protą bei širdį. Per Mišių žodžio liturgiją dėmesingas Viešpaties žodžių klausymas yra viena svarbiausių sąlygų, kad pasiruoštume Komunijos priėmimo metu vis labiau susitapatinti su Eucharistiniu Jėzumi. Kartą šv. Augustinas maldos su Jėzumi artume išgirdo dieviškos malonės kvietimą: „Valgyk mane, aš esu Stipriojo duona.“ Šiuos žodžius komentavo popiežius Benediktas XVI. Jis sakė: „Taip Jėzus pasako, kad šiuo atveju yra kitaip, negu valgant įprastą maistą, kuris asimiliuojamas į kūną. Šis maistas yra silpnesnis už tave, dėl to jis tampa dalele tavo kūno. Mano atveju viskas priešingai: Aš asimiliuoju tave į save. Aš esu Stipresnysis, tu esi asimiliuojamas į mane. (...) Žmogus supanašinamas su Kristumi. Iš tikrųjų priimdami Komuniją leidžiame save įraukti į Kristų, į Jo vidinę bendrystę ir taip galiausiai esame įvesdinami į vidinį panašumą.“ Tai – Jėzaus meilės įsileidimas į save, kad taptume Jo meilės kibirkštimis, krintančiomis į aplinkinių širdis... Taigi, kai per šv. Mišias Šventoji Dvasia mus įkvepia skelbiamus Dievo žodžius bei homilijos pamokymus su atnaujintu ryžtu pritaikyti savo gyvenimo Jėzuje pašventinimui, o Komunijos priėmimas tampa su Juo intymiausios artimybės viršūne, tuomet malonė, užliejusi Eucharistijos šventimo dalyvius, juos kaskart dar labiau vienija tarpusavyje.

Teologas kun. Luisas Gonzalezas-Carvajalas rašo: „Mūsų žemėje duona ir vynas yra nelygybės ženklai. Nedidelė dalis žmonių juos sukaupia ant savo pertekusių stalų, o daugybė kitų gyvena stokodami net būtiniausių dalykų. Taigi Eucharistijos stalas, visiems vienodai siūlantis „žemės ir žmogaus darbo vaisius“, istorijoje mums yra kaip kompasas.“

1988 metais brolis Rogeras, Taize bendruomenės įkūrėjas, knygoje „Jo meilė – ugnis“ rašė: „Ar iš Reformacijos kilusios bendruomenės taps tokios pat pagarbios šios vienybės šaltiniui – Eucharistijai, – trykštančiam Katalikų Bažnyčioje? Atlaikiusi negandas, Katalikų Bažnyčia išsaugojo Eucharistiją, kaip vieningo tikėjimo versmę – tą požeminę upę, tekėjusią per visą žmonijos istoriją net ir pačiais niūriausiais laikais (o protestantai kiekvienam savo nariui visada leido pačiam interpretuoti Kristaus žodžius, net apie Eucharistiją).“

Nors protestantai savaip aiškina Paskutinės vakarienės šventimo prasmę, bet mums, katalikams, turintiems ypatingas Dovanas – Mišių Auką ir Švč. Sakramentą, – svarbu dažnai maldingai klausti ir, pavyzdžiui, taip atsakyti: „Kur sekmadienį ketinu su šeimyniškiais eiti? Ten, kur dieną ir naktį iš grynos meilės mums liepsnoja Eucharistinio Dievo Sūnaus Širdis. Ką patirsiu, uoliai dalyvaudamas šventos Liturgijos apeigose? Mūsų sielos bus pakylėtos arčiau dangaus, nes užmiršiu kasdienybės periferiją ir leisiuosi pripildomas Dievo Dvasios, per Eucharistinį Kristų vienijančios su Viešpačiu Tėčiu. Juk Jo ir mūsų būsimieji Namai yra šventovės, kurioje kyla celebranto ir tikinčiųjų aukojamų Mišių maldų smilkalų kvapsnis, provaizdis.“

Teologas kun. Luisas Gonzalesas-Carvajalas (Luis Gonzalez-Carvajal) rašo: „Mūsų žemėje duona ir vynas yra nelygybės ženklai. Nedidelė dalis žmonių juos sukaupia ant savo pertekusių stalų, o daugybė kitų gyvena stokodami net būtiniausių dalykų. Taigi Eucharistijos stalas, visiems vienodai siūlantis „žemės ir žmogaus darbo vaisius“, istorijoje mums yra kaip kompasas. Eucharistinis projektas turi būti įgyvendintas kosmoso mastu.“ Jėzus nenori, kad amžinybėje prie Jo vaišių stalo sėdėtų tik buvę vargšai, žemėje gyvenę nepritekliuje ir alkę Dievo tiesos duonos labiau, nei savimi sotūs turtuoliai. Jis nesiliaus kvietęs visus, nes mirė dėl visų. Dar yra brangaus laiko atsiversti ir tiems milijonieriams, kurie širdys užvertos Gailestingumui. Malonė pajėgi įveikti net kiečiausias egoizmo sienas. Tik būtinai reikia ateiti pas Jį...      

Šv. Jonas Auksaburnis vienoje homilijoje pamini vargšus ir turtingus, dalyvaujančius Mišių aukos šventime. Jie susitaikę su Dievu ir yra palaiminti, nes pildosi pranašystė: „Tada (Dievo karalystėje) vilkas viešės pas avį“ (Iz 11, 6). Tai – kosminio Eucharistinio projekto šerdis.