Sergio Rola / Unsplash.com nuotrauka

Lietuvoje kas nors vis iš naujo įžiebia diskusiją apie socialinę atskirtį. Prieš porą mėnesių viena Vilniaus gyventoja socialiniame tinkle „Facebook“ papylė panegirikos apie gerėjantį sostinės aukštesnės vidurinės klasės gyvenimą, neatsiejamą nuo brunchų savaitgaliais už 20 eurų, ciberžolės latės ir „Balenciaga“ batų. Pižoniškas tekstas sulaukė daug kritikos – štai ekonomistas Justas Mundeikis konstatavo, kad šis Lietuvos „elitazzz“ nemato realybės. 

Ironiška, kad prieš pat šio rašinėlio pasirodymą Europos Komisija pristatė ne tokią optimistišką ataskaitą apie Lietuvos ekonominę ir socialinę būklę. Dokumente pabrėžiama, kad, nepaisant smarkiai augančios ekonomikos, skurdas ir nelygybė Lietuvoje išlieka vieni didžiausių ES ir kad šalyje egzistuojanti mokesčių ir socialinių išmokų sistema šią problemą sprendžia prastai. Be to, kaimo gyventojai patiria dvigubai didesnę skurdo ir socialinės atskirties riziką negu miesto gyventojai.

Šįkart, užuot kaip įprasta skandinęsi savigailoje, pamėginkime suvokti Lietuvą platesniame kontekste. Kitaip tariant, kaip pajamų nelygybė šiandien atrodo pasaulyje ir ar Lietuvos padėtis tokia jau unikali? 

Rodikliai ir istorinis kontekstas

Nors glaudžiai susijusios, socialinė atskirtis ir pajamų nelygybė nėra tas pats. Socialinės atskirties kriterijai gali būti subjektyvūs kiekvienai šaliai, o štai su pajamų nelygybės rodikliais viskas yra daug paprasčiau. Geriausiai žinomas Gini koeficientas, kurio atskaitos taškai yra 0, reiškiantis, kad visų šalies gyventojų pajamos yra tokios pačios, ir 1, nurodantis, kad vienam šalies gyventojui priklauso visos šalyje sugeneruojamos pajamos. Tačiau Gini nepasako, kaip pajamos yra pasiskirsčiusios šalies viduje, todėl dažnai paprasčiau skaičiuoti, kokia dalis šalyje sugeneruojamų pajamų priklauso turtingiausiam gyventojų sluoksniui, paprastai 10 arba 1 proc.

Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama nelygybę yra pavadinęs „iššūkiu, kuris apibrėžia mūsų laikus“. Tačiau didžiąją žmonijos istorijos dalį pajamų nelygybė buvo mažai kvestionuojamas status quo. Viską pakeitė pramonės perversmas, suteikęs šansą prakusti didesniam skaičiui žmonių. Taigi, didžiąją praėjusio amžiaus dalį nelygybė (šiuo atveju skaičiuojama kaip turtingiausiam 1 proc. šalies gyventojų priklausanti visų šalyje sugeneruojamų pajamų dalis) turtingiausiose pasaulio valstybėse mažėjo. Tačiau devintajame dešimtmetyje nelygybė pradėjo sparčiai augti anglakalbėse šalyse, bet išliko stabili (arba ne taip sparčiai auganti) Vakarų Europoje ir Japonijoje, vienu atveju suformuodama U, o kitu L formos kreivę („World Inequality Database“, WID, duomenys). 

Pixabay.com nuotrauka

Visų šių valstybių tuo metu išgyvenami ekonominės globalizacijos procesai buvo panašiai intensyvūs. Supaprastinus vieną esminę globalizacijos pasekmę turtingoms valstybėms – turtinguosius ji linkusi paversti dar turtingesniais, o vargšus dar labiau nuskurdinti. Nebent, žinoma, šalis imasi stiprinti socialinę apsaugą, ko ir ėmėsi nelygybę pažabojusios Vakarų Europos šalys ir Japonija ir ką ignoravo anglakalbis pasaulis. Literatūroje šis reiškinys dar žinomas kaip globalizacijos kompensavimo hipotezė. 

Kol pasaulis išgyveno šiuos procesus, Lietuvoje praėjęs amžius pasibaigė drastiškais politiniais ir ekonominiais pokyčiais. Šiandien socialinės apsaugos stiprinimas yra ne kartą pabrėžtas ir jau aptartoje Europos Komisijos ataskaitoje, nepamirštant paminėti, kad Lietuva yra viena iš šiai sričiai mažiausiai išleidžiančių ES šalių. 

Dabartinės tendencijos

Dar sykį išgirdus, kad štai lietuviai ir vėl „-iausi“ Europos Sąjungos kontekste, derėtų nepamiršti, kad kalbama apie itin pažangią šalių grupę. Europa yra žemiausią pajamų nelygybę turintis pasaulio regionas. Palyginkime: 10 proc. turtingiausių europiečių priklauso 37 proc. regiono šalyje sugeneruojamų pajamų, Brazilijoje ir Indijoje šis skaičius siekia 55 proc., o Viduriniuose Rytuose net 61 proc. (WID 2016 m. duomenys). Na taip, gal dažnai ir esame „-iausi“ kokiu nors neigiamu požiūriu, bet tokie esame „kietų“ šalių klube. 

Nelygybės augimas Lietuvoje toli gražu nėra unikalus. Pirma, šis procesas būdingas visoms pokomunistinėms visuomenėms ir aiškiausiai matomas jis buvo išsyk po Sovietų Sąjungos žlugimo. Antra, 2000–2015 m. Gini koeficientu matuojamos pajamų nelygybės augimas buvo fiksuojamas 34 šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, o mažėjimas – 50 pasaulio šalių. Sąrašą valstybių, kuriose nelygybė šiuo laikotarpiu skirtingais tempais augo, sudaro turtingos Vakarų visuomenės, tarp jų ir socialdemokratijos rojumi laikoma Švedija. 

Problematika: grįžtant prie kompromisų meno

Narplioti ekonominių pajamų nelygybės priežasčių nesiimsiu, nes neoliberalios ekonominės politikos kritikų ir taip pakanka. Jurgis Valiukevičius portale „Gyvenimas per brangus“ pagauliai aprašo lietuvių nenorą bent kiek kritiškiau atsiliepti apie laisvąją rinką, bijant, kad tokie pasisakymai iškart bus įvertinti kaip sovietinė nostalgija. Deja, tokie kompleksai tik stabdo kokybiškos, nuo senosios nomenklatūros nepriklausomos kairiosios politinės minties vystymąsi Lietuvoje. 

Jorge Lopez/unsplash.com

Na, o pajamų nelygybė yra vienas esminių kairiųjų ir dešiniųjų ginčo taškų. Tiek vieni, tiek kiti yra reikalingi kokybiškai diskusijai. Taip mąstant, lozungas, kad politika yra kompromisų menas, nebeatrodo tokia jau nuvalkiota banalybė: kompromisų reikia ne tik konfliktuojantiems politinio elito interesams suderinti, bet ir geriausiems sprendimams susidariusioje situacijoje rasti. 

Viešosiose apklausose respondentų dažnai teiraujamasi, ar skurde gyvenantys žmonės patys dėl to kalti. Didelė JAV visuomenės dalis nė neabejodama sutinka su šiuo teiginiu. Nesunku nuspėti, ką apie tai manytų ir naujasis Vilniaus „elitazzz“. Galima tik priminti, kad su globalizacija susidūrusios Vakarų Europos šalys ir Japonija priėmė tam tikrus visuomenės interesui reikalingus politinius sprendimus ir bent kuriam laikui nelygybės augimą pažabojo. Tą jos padarė toli gražu nesužlugdydamos laisvosios rinkos ir kapitalizmo. Ir be jokių kompleksų. 

Šiaurės Atėnai