Padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju

Evgenios Levin nuotrauka

Pal. Mykolo Giedraičio bylos postulatorius monsinjoras infulatas MICHALAS JAGOSZIS kviečia neatidėlioti M. Giedraičio kanonizacijos proceso būsimoms kartoms. „Lenkijoje egzistuoja patarlė „Kalk geležį, kol karšta“, – šypsodamasis sakė mons. M. Jagoszis. Po padėkos šv. Mišių Videniškiuose Lietuvos vyskupų konferencijai monsinjoras infulatas M. Jagoszis davė trumpą interviu.

Pirmąsias padėkos už Mykolo Giedraičio pripažinimą palaimintuoju šv. Mišias Lietuvos žmonės tiesiogiai stebėjo iš didingos Krokuvos – karalių miesto – Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos. Antrosios padėkos šv. Mišios birželio 22 dieną švęstos mažame Kaišiadorių vyskupijos miestelyje Videniškiuose. Toks ir pal. M. Giedraitis – nepaisant bajoriškos kilmės, paprastą, maldingą gyvenimą pasirinkęs žmogus. Ir štai, po beveik 500 metų Krokuvos šv. Morkaus bažnyčios zakristijonas pakeliamas į altoriaus garbę. Kokia logika slypi už šių faktų?

Tai – Šventoji Dvasia, nes Ji kuria šventumą. Papasakosiu anekdotą, kaip kažkuris iš kardinolų norėjo papriekaištauti popiežiui Jonui Pauliui II, už vykdomų kanonizacijų ir beatifikacijų gausą. O Jonas Paulius II atsakė: tai Šventosios Dvasios kaltė.

Videniškiuose padėkos šv. Mišių Evangelijoje girdėjome, kad Viešpats dideliems darbams pašaukia paprastus, mažus žmones. Lygiai taip pat atsitiko ir su Mykolu Giedraičiu. Jo didybė – ne iš kilmės, nors M. Giedraitis ir buvo bajorų šeimos atstovas, bet iš jo širdies gelmės.

Ne dėl to pal. M. Giedraitis yra didis, kad padarė didelius darbus. Jis tokių nepadarė, o vykdė pačias paprasčiausias zakristijono pareigas ir tai darė netgi sunkiai, nes dėl negalios rėmėsi lazda. Į tai teisingai savo homilijoje Krokuvoje atkreipė dėmesį Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Giovanni Angelo Becciu, labai greitai ir noriai priėmęs sprendimą atvykti į beatifikacijos iškilmę Krokuvoje ir vadovauti šventimui, – ne tik dėl to, kad gerai suprato palaimintajam Mykolui būdingą „paprasto žmogaus“ didybės aspektą, tačiau taip pat atsižvelgdamas, kokią didžiulę reikšmę ši beatifikacija gali turėti lenkų ir lietuvių bendrystės ryšiams.

Štai – lietuvis, kuris 25 metus gyveno Krokuvoje; pirmasis lietuvis, studijavęs Krokuvos akademijoje; tas lietuvis galėjo tapti ir kunigu, nes turėjo tam reikalingą pasirengimą, tačiau jis nepriėmė šventimų, liko vykdyti kuklias zakristijono pareigas. Krokuviečiai pal. Mykolą labai mylėjo – juk jis jiems aukojosi, tarnavo vietos žmonėms.

Žinoma, pal. M. Giedraitis pirmiausia tarnavo Kristui, Eucharistijai, tačiau taip pat žmonėms, kurie pas jį ateidavo, nes pasitikėjo, patikėdavo jam savo rūpesčius, sunkumus. Juk jis ir gaisrus gesino kryžiaus ženklu, taip pat tam tikra prasme gydė tuos žmones. Taigi faktas, kad jis buvo taip mylimas, liudija žmonių supratingumą ir mokėjimą atskirti tikrą didybę ir kas jiems yra tikras autoritetas. Čia lemia ne titulai, bet tai, kad žmogus visiškai atsidavęs Kristui, atsidavęs tarnystei žmonėms.

Labai svarbu paminėti, kad pal. M. Giedraičio kultas nenutrūko tiek Krokuvoje, tiek Videniškiuose, ir tai mane išties džiugina – tas kultas per šimtmečius išliko ir plėtojosi. Jis tebesitęsia, ir viliuosi, išliks ateityje, primindamas šių dienų žmonėms, kas yra tikroji didybė.

Padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju

Evgenios Levin nuotrauka

Padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju

Evgenios Levin nuotrauka

Po šventės Videniškiuose kvietėte melstis, kad M. Giedraitis būtų kanonizuotas – paskelbtas šventuoju.

Taip, nes esmė – parodyti visai Bažnyčiai M. Giedraitį. Nors šis žmogus gyveno seniai, bet turi daug pasakyti šiandienos Bažnyčiai.

Videniškiai kol kas nėra garsus miestelis ar plačiai žinoma piligrimystės vieta. Kokios įtakos, jūsų nuomone, šios vietos žinomumui turės M. Giedraičio beatifikacija?

Šventės išvakarėse teko lankytis keliose Vilniaus bažnyčiose. Buvo džiugu matyti jose išdėliotus informacinius lankstinukus apie pal. Mykolą. Vadinasi, vilniečius jau pasiekė žinia. Girdėjau, kad ir kitose bažnyčiose tikintieji buvo kviečiami dalyvauti iškilmėse Videniškiuose. Žinoma, visa tai padės skleisti žinią.

Videniškių bažnyčia – tarsi pirmasis ženklas, rodantis pal. Mykolo Giedraičio kulto sklaidą Lietuvoje. Laikui bėgant ji galėtų tapti šio palaimintojo – o viliamės, ateityje ir šventojo – gerbimo šventove. Žinoma, visa tai reikalauja darbo. Reikia, kad kas nors plėtotų, gyvintų šį kultą, supratingai ir išradingai kviestų žmones, atkreiptų dėmesį į palaimintojo aktualumą šiandien, ypač kreipiantis į tam tikras žmonių grupes, pavyzdžiui, bažnyčių tarnautojus, zakristijonus, brolius vienuolius. Taip pat reiktų pasitelkti ir iki mūsų dienų išlikusios gyvos Giedraičių giminės narius. Visas tas darbas jau priklauso nuo mūsų.

Panašiai yra kitose didžiosiose šventovėse: jose gyvuojantis kultas taip pat plėtojamas konkrečių žmonių, turinčių charizmą sukviesti, telkti tikinčiuosius, raginti sekti jose gerbiamų šventųjų pavyzdžiu, šauktis jų užtarimo. Taip yra pal. Mykolo atveju: reikia priminti žmonėms ir kviesti patikėti pal. M. Giedraičiui savo rūpesčius kaip anuomet, jam tarnaujant zakristijonu, – kad panašiai kreiptųsi jo užtarimo dabar atvykę į Videniškius. O Vilniuje žmonės galėtų ateiti pasimelsti į pranciškonų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur, kiek girdėjau, rugsėjo 15 dieną bus pašventintas altorius ir perduota pal. M. Giedraičio relikvija. Taigi ši pranciškonų konventualų bažnyčia Vilniuje galėtų tapti dar viena, greta Videniškių, pal. Mykolo kulto vieta.

Padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju

Evgenios Levin nuotrauka

Padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju

Evgenios Levin nuotrauka

Koks tolesnis Jūsų, kaip postulatoriaus, vaidmuo M. Giedraitį pripažinus palaimintuoju?

Paskelbus apie pal. Mykolo beatifikaciją nesijaučiu atleistas iš šio proceso vykdymo darbų, kol tęsiasi mano mandatas. Būtent dėl to raginu neatidėlioti kanonizacijos proceso būsimoms kartoms, imtis šių darbų iš karto. Lenkijoje egzistuoja patarlė: «Kalk geležį, kol karšta».

Kalbant apie mano įspūdžius, tai jie patys geriausi. To ir tikėjausi, nes pats asmeniškai buvau įsitikinęs tiek dėl pal. Mykolo beatifikacijos, tiek tuo, kad privalome daryti viską, idant atvestume procesą ir iki kanonizacijos. Juk Lietuva nusipelno turėti savo šventąjį, šventąjį, kilusį iš šio krašto – Lietuvos.

Kitas etapas – pasvarstyti, kaip pal. Mykolo figūra gali pozityviai paveikti lenkų ir lietuvių tarpusavio santykius. Galime žvelgti į anuos laimingus laikus, kai jis, atvykęs į Krokuvą nesijautė svetimšaliu. Tiesa, anuomet Tėvynė buvo viena šalis: kad ir kaip būtų, atvykęs iš kitur jis nebuvo „saviškis“, bet buvo priimtas kaip savas, nesijautė „svetimas“, jautėsi priimamas. Toks yra ir mūsų siekis: kurti tokią atmosferą Bažnyčioje, kad žmonės, gyvendami įvairiose šalyse, skirtinguose miestuose – visi jaustųsi esą savo namuose – nes yra Bažnyčios nariai, vieni kitiems broliai.

Vertė kun. Kęstutis Smilgevičius ir Kastantas Lukėnas