Jono Krikštytojo gimimas. Jacopo Pontormo 16 a.

Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. 
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. 
    Kiti jai sakė: „Betgi niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. 
    Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.   Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. 
   Tuo tarpu kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos. 

Skaitiniai Š (106)

Iz 49, 1–6: Tave padarysiu tautų šviesa

Ps 139, 1–3. 13–14ab. 14c–15. P.: Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei.

Apd 13, 22–26: Prieš Kristui ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą


Komentaro autorius - Vincas Kolyčius (1922-2013)

Švenčiame Šv. Jono Krikštytojo šventę. Jis jau buvo paliestas Šventosios Dvasios dar prieš užgimdamas. Luko evangelijoje skaitome apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą: „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis.“ Tas kūdikis buvo Jonas. Jam visi giminės norėjo duoti Zacharijo vardą, bet jo motina ir tėvas pasakė, kad jo vardas bus Jonas. Šios dienos pirmajame skaitinyje skaitome, kad net keletą šimtmečių prieš jo gimimą pranašas ištarė žodžius, kurie tiko Jonui Krikštytojui: „Mane Viešpats pašaukė dar negimusį – dar motinos įsčiose tebesantį: Jis ištarė manąjį vardą.“

Krikščioniškoje tradicijoje šv. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis – Jėzaus Kristaus pirmtakas, išpranašautas Senajame Testamente. Dalį jaunystės Jonas praleido vienas dykumoje, paskui pradėjo pranašo veiklą, skelbė artėjančią Dievo Karalystę, upėje krikštijo atgailaujančiuosius. Jonas Krikštytojas pakrikštijo ir Jėzų, pavadinęs Jį Mesiju. Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido iš dangaus.

Pagrindinis Jono Krikštytojo nuopelnas yra tas, kad jis skelbė žmonėms Mesijo atėjimą, įvardijo Dievo Sūnaus kilnumą, kuris buvo toks didelis, kad net Jonas buvo nevertas atrišti Jo apavo dirželio. Jis nenorėjo sau jokio išskirtinio dėmesio, tik troško būti skiriamas Mesijui Jėzui Kristui. Jono Krikštytojo pamokslai veikė žmones, nes kalbėdamas jis kreipdavo žmones į Tą, kuris netrukus ateis ir kuris yra už jį aukštesnis. Pats Jonas Krikštytojas buvo tarytum pirštas, rodantis į pasaulio Išganytoją: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“

Jonas turėjo daug mokinių, kuriems skelbė, kad pasirodė lauktasis pasaulio Išganytojas. Erodas uždarė Krikštytoją į kalėjimą, nes Jonas pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su Erodiada, brolio žmona. Šventasis buvo nukirsdintas kalėjime Erodiados dukters Salomės pageidavimu.

Matome Jono Krikštytojo nusižeminimą ir troškimą visiems liudyti Jėzų. Jis yra pavyzdys mums visiems. Šiuolaikinis pasaulis yra virtęs milžiniška dykuma, kurioje krikščionis yra pašauktas išgirsti Dievo žodį ir jį liudyti savo konkrečiu ir kasdieniu gyvenimu.

Ar mes norime kitiems kalbėti apie Jėzų, Jo auką dėl mūsų išganymo? Reikėtų kartoti Jono Krikštytojo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai