Caleb Woods/unsplash.com

Kaip atpažinti, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą, kokioje aplinkoje tai vyksta, kodėl vaikai apie patirtą prievartą tyli, ir kaip mes kiekvienas galime apsaugoti savo vaikus, kalbamės su Globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologe VILMA PALIAUKIENE. Seksualiai išnaudoti gali bet koks šalia esantis žmogus, tad nuo ankstyvo amžiaus vaikus turime mokyti saugotis ne nepažįstamo žmogaus, o netinkamo elgesio“, teigia psichologė.  

Kur vaikai dažniausiai patiria seksualinę prievartą? Ar vaikų seksualinis išnaudojimas vaikų globos namuose yra dažnas reiškinys Lietuvoje?

Neturime statistinių duomenų apie seksualinio išnaudojimo mastą vaikų globos namuose. Remiantis globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro (pagalbos centras veikia nuo 2016-06-03) praktika bei moksliniais tyrimais, seksualinė prievarta dažniausiai vyksta artimoje vaiko aplinkoje, o smurtautojas yra vaikui gerai pažįstamas asmuo.

Vaikus seksualiai išnaudoja ne tik suaugusieji, bet ir kiti vaikai. Gal galėtumėte paaiškinti, kaip tai nutinka, kokie čia veikia mechanizmai?

Taip kaip seksualinio smurto auka gali tapti bet kuris vaikas, taip ir smurtautojas gali būti bet kuris asmuo – bet kokios lyties, amžiaus, išsilavinimo, socialinio statuso ir kt. Kai smurtautojas yra vaikas (nebūtinai vyresnis už auką, gali būti ir jaunesnis), svarbu suprasti, jog greičiausiai jis pats yra nukentėjęs arba vis dar nukenčiantis nuo seksualinės prievartos ir, tikėtina, neidentifikuotas kaip seksualinio smurto auka bei nesulaukęs jokios pagalbos. Vienas iš specifinių nuo seksualinio išnaudojimo nukentėjusio vaiko požymių yra prievartos naudojimas prieš kitą. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai vaikas, įtraukdamas į seksualinę veiklą kitą vaiką, atlieka tuos pačius veiksmus, kurie buvo atlikti su juo, naudoja tas pačias prievartos formas, kurias yra patyręs pats, netgi būna, jog kalba tais pačiais žodžiais, kuriuos girdi iš smurtautojo. Identifikavus atvejus, kai vienas vaikas smurtauja prieš kitą, itin svarbu pagalbą suteikti abiem vaikams, „neklijuojant“ smurtautojo etiketės, o suprantant, kad tai pažeistas vaikas, kuriam būtina pagalba.

Psichologė Vilma Paliaukienė. Globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro nuotrauka

Kodėl vaikai tyli apie patirtą prievartą? Kas su jais vyksta psichologiškai? Iš žiniasklaidoje nušviestų atvejų matome, kad dažnai prabylama po 10–20, kartais net 30 metų?

Vaikai apie seksualinę prievartą nekalba dėl įvairiausių priežasčių. Jei tai yra mažas vaikas, tikėtina, kad jis nesupranta, jog kito žmogaus atliekami veiksmai yra seksualinė prievarta, nemoka įvardinti, kas su juo daroma, nesupranta, kad tai netinkama. Vaikai apie tai nekalba ir dėl to, jog patiria stiprių jausmų (nerimą, baimę, kaltę, gėdą), todėl vengia atsiskleisti. Seksualinė prievarta visuomet yra paslaptis, kurią saugoti gali versti smurtautojas arba pats vaikas nenori jos atskleisti, nes jam gėda, jaučiasi kaltas dėl to, kas vyksta, bijo neigiamų pasekmių. Vaikas gali saugoti ir patį smurtautoją, nes, jei kalbame apie žmogų iš artimos aplinkos, pvz., tėtį ar mamą, vaikas jam jaučia prieštaringus jausmus – iš vienos pusės gali nekęsti dėl to, kas vyksta, o iš kitos – mylėti. Svarbu paminėti ir tai, kad vaikas yra priklausomas nuo savo aplinkos, ir tai riboja jo galimybes atvirai kalbėti. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai vaikas mėgina kam nors papasakoti, tačiau sulaukia reakcijos, kuri jį išgąsdina, nuvilia, galbūt jis yra apkaltinamas, jog meluoja, ir daugiau jau nemėgina niekam pasakoti.

Kaip reaguoti vaikui prasitarus apie patirtą seksualinę prievartą?

Pirmiausia turime tikėti tuo, ką vaikas pasakoja. Jei sudvejojame, negalime leisti, kad vaikas dvejonę pajaustų. Taip pat turime nerodyti savo jausmų nei dėl smurtautojo elgesio, nei dėl pačios situacijos, nesiimti vertinti to, kas nutiko, nes mūsų reakcijos gali vaiką išgąsdinti arba suteikti jam informacijos, kurios nežino ir kuri gali trukdyti jam atsiskeisti bei iškreipti pasakojimą. Remiantis tyrimais, vaikai nemeluoja, jog patyrė prievartą, jie meluoja, kad nepatyrė, kartais itin atkakliai neigia savo išgyvenimus, slepia juos. Taip pat svarbu, kad neimtume vaiko klausinėti detaliai, užtenka išgirsti tiek, jog suprastume, kad tai, kas vyksta, yra seksualinė prievarta. Kalbantis svarbu neužduoti atsakymą menančių klausimų, ypač susijusių su lytiniais santykiais, pvz., „ar jam kas nors bėgo“, „ar tau kraujavo“ ir pan.

Siekiant išvengti vaiko antrinio traumavimo, jis savo patirtis turėtų papasakoti tik vieną kartą, t. y. ikiteisminio tyrimo apklausoje ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vaiko ryžtas papasakoti gali būti daug pastangų kainavusi užduotis, todėl turime tai pastebėti ir įvertinti. Jei pokalbio metu paaiškėja, kad vaikas patiria prievartą artimoje aplinkoje ir yra bent menkiausia tikimybė, jog po pokalbio jis vėl susitiks su galimu smurtautoju, turime nedelsdami imtis veiksmų: informuoti policijos pareigūnus, kreiptis į vaiko teisių apsaugos specialistus arba nedelsdami organizuoti vaiko atvykimą į Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą, kuriame visus būtinus veiksmus atliks pagalbos centro specialistai. Prievartos atskleidimo situacija kelia stresą ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam, nežinant, kaip tinkamai elgtis iškilusioje situacijoje. Į Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą galima skambinti visą parą budinčiais pagalbos centro telefonais (8 675 19244, 8 675 59443) ir pasikonsultuoti su specialistais.

Pixabay nutrauka

Kurie požymiai galėtų parodyti, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą, net kai jis nekalba? Kada reikėtų susirūpinti?

Vaikai apie prievartą ne visuomet kalba tiesiogiai, kartais galime išgirsti tik užuominų, arba mažas vaikas gali sakyti, kad jį muša, nemokėdamas tiksliai įvardinti to, ką patiria. Vaikai apie patiriamą prievartą gali mums pasakyti ne tik žodžiais, bet ir elgesiu, psichologine savijauta, patiriamais fiziniais simptomais arba matomomis smurto žymėmis ant kūno.

Kiekvieno vaiko raida yra natūrali, bet kai seksualinis elgesys tampa labai išreikštas, tai vadiname seaksualizuotu elgesiu. Būna, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas yra nebelinkęs užsiimti kita veikla, tik seksualiniu elgesiu – intensyvus masturbavimasis, net sukeliant sau skausmą, bandymas į tai įtraukti kitus vaikus, nuolatinis kalbėjimas apie seksualinius dalykus, prašymas, kad kiti jį paliestų po kelnaitėmis, mėginimas liesti kitus, net ir nepažįstamus žmones, viešas nuogo kūno demonstravimas ir pan. Toks neįprastas elgesys suaugusiesiems turėtų sukelti įtarimą.  

Psichologiniai požymiai nėra specifiniai, nes vaikas gali blogai jaustis dėl įvairių priežasčių, tad svarbiausia – stebėti pokytį.  O būna įvairiai: tylus, ramus vaikas gali tapti neramus, aktyvus arba priešingai, agresyvus ar labai aktyvus vaikas užsisklendžia, tampa apatiškas, nebebendrauja su kitais, niekuo nebesidomi, nebenori lankyti būrelių, suprastėja mokymosi pasiekiamai, tampa sunku susikaupti, atsiranda tarpasmeninių santykių problemų.

Galime pastebėti fizinių požymių: įkandimų, įdrėskimų, sužeidimų genitalijų srityje. Paauglio nuogo kūno nebematome, bet galime pastebėti, kad vaikui sunku vaikščioti ar sėdėti – iš antrinių požymių galime suprasti, kad kažkas jam kelia diskomfortą. Jei vaikas yra patyręs prievartą į išangę, gali būti, kad jis nebelaiko išmatų. Kartais suaugusiesiems atrodo, kad vaikas užsižaidė, pamiršo, nenubėgo į tualetą. Jei tai vienkartinis atvejis (pvz., viduriavimas), tai normalu. Bet jei tai kartojasi, jei užuodžiame kvapą, reikia sunerimti. Jei per seksualinę prievartą pažeidžiamas raumuo, vaikas tuštinimosi proceso nebegali valingai kontroliuoti.

Svarbu paminėti, kad seksualinis vaiko išnaudojimas apima daug įvairių prieš jį atliekamų kito žmogaus veiksmų. Seksualinė prievarta gali būti su prisilietimu prie kūno arba be prisilietimo (pvz., pornografinio turinio vaizdų žiūrėjimas, vertimas stebėti lytinius santykius, nuogo vaiko filmavimas, fotografavimas siekiant iš to gauti pelną arba patirti lytinį pasitenkinimą bei kt.), taip pat su prasiskverbimu arba be jo. Atsižvelgiant į tai, kokios formos seksualinį smurtą vaikas patyrė, skiriasi ir kokius seksualinės prievartos požymius galime stebėti. Jei prievarta be prisilietimo arba liečiamasi nesukeliant skausmo, ant kūno jokių žymių nelieka.

Vaikai į seksualinę prievartą reaguoja skirtingai ir skirtingais būdais mums apie ją praneša. Kai pats vaikas apie prievartą nepasakoja, nėra paprasta tai atpažinti. Turime būti jautrūs ir dėmesingi, stebėti vaiko elgesį, emocijas, fizinę būseną, girdėti ką jis kalba, atkreipti dėmesį į jo pomėgius, valgymo, miego ypatumus, o esant bent menkiausiam įtarimui – konsultuotis su specialistais.

pexels.com nuotrauka

Ar įmanoma vaikus kaip nors paruošti, kad jie nuo seksualinės prievartos galėtų apsisaugoti?

Nuo mažens, kai tik vaikas gali suprasti elementarias taisykles, tiek tėvai, tiek globėjai turi pamokyti apatinių rūbelių taisyklės: po kelnaitėmis kitam negalima liesti. Mažas vaikas nežino, kas yra kūno saugumas, ir mūsų neinformuos, jei kas nors prie jo liesis. 18 % į mūsų centrą besikreipiančių vaikų yra ikimokyklinio amžiaus. Kai vaikas žino apatinių rūbelių taisyklę, atsiranda tikimybė, kad jis suaugusiajam pasakys, jog kažkas tą taisyklę sulaužė. 

Taip pat svarbu išmokyti skirti geras ir blogas paslaptis. Prievartautojas dažnai vaikui sako – niekam nepasakok, tai mūsų paslaptis, nepriklausomai nuo to, ar jis grasina, ar skatina dovanomis. Tad vaikas turi žinoti paslapčių skirtį. Gerą paslaptį saugoti malonu, pvz., vaikas nuperka mamai dovaną, iki gimtadienio jai nesako, ir tai jam kelią džiaugsmą. Bet jei yra paslapčių, kurias saugant vaikas blogai jaučiasi, jam svarbu žinoti, jog tokių paslapčių saugoti nereikia, kad jis būtinai turi apie jas papasakoti. 

Seksualiai išnaudoti gali bet koks šalia esantis žmogus, tad nuo ankstyvo amžiaus vaikus turime mokyti saugotis ne nepažįstamo žmogaus, o netinkamo elgesio. Net jei ir nepavyko vaiko apsaugoti ir jis jau patiria prievartą, tai atpažinęs pasisakys, ir taip prievarta gali būti sustabdyta, nes neretai seksualinis išnaudojimas nėra vienkartinis atvejis.

O kaip pradėti kalbėti apie šias taisykles? Ar tam reikia specialios situacijos ar aplinkybių?

Mokant šių taisyklių kaip tik svarbu nesureikšminti, lyg tai būtų ypatingesnė, slaptesnė taisyklė, kuri galbūt yra nelabai patogi. Kalbėdamas suaugusysis turi jaustis laisvai, kaip sakydamas taisyklę – „namuose valgome prie stalo“.

Vaikas natūraliai tyrinėja savo kūną. Kai jis pasilenkia ar pasičiupinėja lytinius organus, galima įvardinti, kokia tai kūno dalis ir kad prie jos gali liestis tik pats vaikas. Maždaug iki penkerių vaikai nepatiria gėdos dėl nuogumo, bet vėliau jie nori užsidaryti tualeto duris, rengtis, kai niekas nemato. Vyresniems tampa natūralu, kad kūnas yra privatu. Didelis pavojus kyla mažesniems vaikams, be to, šalia vaiko esantys suaugę ne visuomet gali patikėti, kad net ir tokie maži vaikai tampa seksualinės prievartos aukomis ir dėl to nepastebėti požymių arba netikėti vaiko pasakojimu. Nuo seksualinės prievartos gali nukentėti įvairaus amžiaus vaikai, net kūdikiai.

Lietuvoje apie vaikų seksualinio išnaudojimo problemą pradėta kalbėti ne taip seniai. Kaip jūs vertinate mūsų psichologų pasiruošimą?

Susiduriame su problema, kad psichologai dažnai vengia, bijo imtis pagalbos vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, motyvuodami tuo, kad neturi įgūdžių, patirties. Kita vertus, apskritai jaučiamas specialistų trūkumas. Į Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą vaikai atvyksta iš visos Lietuvos, tad ir iš mažų miestelių ir kaimelių, kur psichologinė pagalba sunkiai prieinama. Nors negaliu sakyti, kad specialistų neturime, yra su tuo dirbančių žmonių, bet manau, kad mums Lietuvoje dar tikrai yra kur tobulėti. Todėl ir mūsų centras konsultuoja psichologus, padeda jiems tobulėti (organizuojame atvejų aptarimus – intervizijas), kad žinotų, kaip atpažinti ir padėti nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams. Taip pat organizuojame nemokamus mokymus įvairių sričių specialistams, kaip atpažinti, ar vaikas nukenčia nuo seksualinės prievartos, kaip reaguoti įtarus, jog prieš vaiką atlikta nusikalstama veika.