Virginija Tamošiūnaitė „Skliautas“, 2018 m.

Gelgaudiškio dvare (Šakių r.) nuo liepos 5 d. iki rugpjūčio 14 d. vyks pirmoji personalinė VIRGINIJOS TAMOŠIŪNAITĖS tapybos darbų paroda „Atspindžiai“. Pirmajai parodai atrinkti kūriniai į žiūrovą prabyla per sodrų spalvos, potėpio ir formos kompozicinį santykį. Autorės darbai kviečia žiūrovą sustoti ir įsižiūrėti, patirti spalvų dinamiką, potėpio laisvę. Visi parodoje eksponuojami paveikslai – akrilu tapytos abstrakcijos, kas, pasak autorės, šiame etape atspindi jos kūrybos esmę – fiksuoti tai, ko nėra, nebus, kas lieka tik kaip nuotrupos, iliuzija ar atspindys. Kūriniuose taip pat ekspresyviai atspindimos emocijos, atskleidžiama savita akimirkos filosofija ir atminties prasmė.

Autorės minima tik tapybai skirta aštuntoji diena tampa tarsi praėjusio laiko ir tapybinių vaizdinių metafora ir atskleidžia kitą unikalų tapytojos kūrybinį bruožą – platų kultūrinį ir veiklos lauką, gilias kūrybines refleksijas. Tai paaiškina ir parodos pavadinimą – „Atspindžiai“, žiūrėjimą į viską tarsi iš šalies. Tam, kad atsiskleistų šio spalvingo pasaulio kūrybinis užmojis, žiūrovas kviečiamas užmegzti dialogą su kūriniu ir pačiu savimi, iš atminties iškelti literatūros, muzikos, poezijos naratyvus.

Ruošiate pirmąją personalinę tapybos darbų parodą. Kaip pradėjote tapyti, kas Jus atvedė prie šio pasirinkimo? 

Gražus žodis klausime – atvedė. Nežinau, kas atvedė, likimas, gal lemtis, gyvenimas, instinktas iš vaikystės, kai beveik visi, būdami vaikai, piešiame. Kartais daug kalbama apie laisvą valią, pasirinkimo galimybes, bet kuo toliau, tuo dažniau mąstau apie determinizmą – susiklosčiusias aplinkybes, lemtį ir sutiktus žmones – visa tai mums daro didelę įtaką, lemia mūsų mąstymą ir poelgius. Kartais manau, kad kiekvieno talento užuomazga yra kažkoks prigimtinis instinktas tai daryti. Piešti, dainuoti, vaidinti, šokti, bėgioti, mokyti ar keliauti. Kai kuriems išsipildo biblinė ištarmė likti vaiku ilgesniam laikui, nežinau, laimei ar ne. Pildyti tai, ką svajojai dar būdamas vaikas, kas įrašyta sielos metmenyse – kažin ar tai paprastas kelias. Pasakos ir mitai byloja, kad ne, kad šis kelias pilnas kliūčių ir išbandymų. Viskas priklauso nuo požiūrio, tačiau žmogus, mano manymu, pašauktas kurti. Viena vertus, kūryba yra tarsi žaidimas, kita vertus – kūrybiniai procesai yra sudėtingi, nes mes sukurti pagal paveikslą ir panašumą To, kuris kūrė ir žvaigždes. Tai supratau dar Anykščių dailės studijoje, kurią pradėjau lankyti būdama dešimtokė, 1988 ar 1989 metais, nepamenu. Mokytoja D. Juodelienė mokė ir klasikinio piešimo, ir tapybos pagrindų, bet svarbiausia – įsižiūrėti, pamatyti, pajusti potėpį, laisvę ir ramybę. Po to buvo Vilniaus A. Vienožinskio meno mokykla, Kauno A. Martinaičio meno mokykla, privačios pamokos pas žinomus dailininkus. Bet tai tik sausi faktai, įdomiau, ką menininkas nori pasakyti savo darbais.

Virginija Tamošiūnaitė „Atspindžiai“, 2018 m.

Mūsų pokalbio centre – tapyba, tačiau pirmiausia įgijote literatūrologės išsilavinimą, prieš keletą mėnesių baigėte sielovados studijas, skyrėte daug laiko savanorystei, šiuo metu dirbate „Carito“ benamių ir buvusių nuteistųjų dienos centre. Papasakokite, kaip šios skirtingos plotmės susipina, papildo viena kitą? Kaip tai atsiskleidžia tapybos darbuose?

Dabar, kai čia kalbamės, ką tik grįžau po darbų „Carito“ dienos centre. Kasdien jame apsilanko nuo 20 iki 40 žmonių, kurie viduje turi daug žaizdų, bet, kita vertus, yra tie patys Dievo vaikai. Jiems visiems reikia dėmesio, pokalbių, pagalbos. Lietuvoje labai daug skurstančių ir kenčiančių žmonių. Daugeliui reikia sielovados – gerai, kad Lietuvoje atsirado tokios studijos. Literatūra lieka kaip terapijos, edukacijos priemonė, dar grįšiu prie jos, literatūra mano pirmoji meilė. Žinoma, kad darbas mane ir ištuština, ir pripildo. Mene tarsi grįžtu į save, susirenku save, tapyba – tai mano savaitgalio rekolekcijos. Menininko pašaukimas yra perkurti tikrovę taip, kad mes taptume tolerantiškesni, geresni, pakantesni. Menas gali tverti pasaulį tarsi iš naujo. Paskaitykite S. Gedos eilėraštį „Kasdieniškas gyvenimas“, jame išdėstyta visa mano meno samprata. 

Dauguma menininkų jaučia polinkį ne vienai meno krypčiai, o kelioms, žinau daugybę tokių pavyzdžių. Dailė ypač traukė Goethę, Puškiną, Dostojevskį, A. de Saint-Exupery ir dar daug kitų literatūros kūrėjų, mąstytojų. Man ypač įdomios yra dailės ir literatūros slinktys L. Gutausko, J. Ivanauskaitės, O. Baliukonės kūrybiniame lauke.

Įsiklausant į dažno šiandienos kūrėjo mintį, susidaro įspūdis, kad labiau nei mokytojai ir įtakos akcentuojama sava patirtis, savi atradimai, ir daug mažiau tai, kas formavo kūrybos braižą. Ką manote apie tai? 

Geri mokytojai yra labai svarbu, bet iš visų mokytojų daug ko galima pasimokyti. Aš sutikau tik gerus mokytojus. Vieni buvo profesionalesni, kiti silpnesni, bet iš visų išmokau įdomių dalykų. Menas vis dėlto daug ką išteisina, paaiškina. Čia kalbu gal kiek abstrakčiai, bet mes visą gyvenimą mokomės iš konkrečių pavyzdžių. Mokytojai yra būtini, tik klausimas, kaip tai suprasime. Kita vertus, self-education yra vis labiau auganti tendencija, bet reikia mokėti mokytis, tai atskira tema. Kalbant apie realius mokytojus, man pasisekė, nes visi mano mokytojai paliko tiek daug laisvės, erdvės ir troškimo kurti net mokydami griežto klasikinio piešimo ar kompozicijos pagrindų, pavyzdžiui, paskutinis mano mokytojas G. Zubrys – jis nuostabus pedagogas ir labai talentingas tapytojas, įdomus menininkas.

Virginija Tamošiūnaitė „Pasaka“, 2018 m.

Kalbant tik apie savo patirtį, apsiribojimą tik ja – tai gali virsti egocentrizmo arba narcisizmo proveržiu, nemėgstu to, dėl to prasmingiau kalbėti apie savastį, jos atradimą – kaip savito stiliaus pagrindą. Savitumas žymi brandą, branda atsiranda tada, kai išmokstama mąstyti, o teisingai mąstyti – Dievo malonė.

Ar yra kūrėjų, konkrečių kūrinių, kurie Jums svarbūs ir padeda formuoti individualią meninę raišką? 

Pats pirmasis man itin artimas dailininkas buvo Aloyzas Stasiulevičius. Jį atradau iš Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių gal 1992 metais. Jo darbuose yra ir abstraktumo, ir tvarkos, iliuzijos ir aiškios regimybės. Man tai itin patiko. Eidavau į jo darbų parodas, sėdėdavau prieš paveikslus ir skaitydavau J. Vaičiūnaitę. Taip pat labai artima yra Viliaus Ksavero Slavinsko tapyba, nuostabūs keistų būtybių potėpiai, mistiško pasaulio ryškūs pavidalai. Traukia spalvų aistra ir ritmas Rimo Bičiūno darbuose – lietuviškas potėpis gali būti veržlus, trykštantis džiaugsmu, aistra, tautinių spalvų sodrumu. Ypač ilgai galiu žiūrėti į Jono Maldžiūno darbus – juose ramybė pinasi su švelnia dinamika, pasaulis tarsi persišviečia, jį gaubia trapus vėjo dvelksmas, būties pilnatvė. Yra dar daug kitų dailininkų, kurių dabar taip greitai neprisimenu – bet čia kaip su knygomis, iš kelių šimtų perskaitytų vis tiek pasakai tuo metu tik kelias. Įdomi man yra vokiečių dailininko Gerhardo Richterio tapyba. Kai pamačiau vieną jo darbą, parduotą už keliasdešimt milijonų, pirma mintis buvo gąsdinanti – kad aš žinau, kaip tai yra nutapoma, bet imituoti ranka nekyla. Aš negaliu net savo darbų pakartoti. Labai savita yra ir Gruzijos tapybos mokykla, ten kitoks pasaulio konstravimas, kitoks potėpis, spalvinė gama: Guga Tevdoradze kuria pasakiško ir šiek tiek naivaus sakralinio pasaulio vaizdus, Buba Arabuli yra santykio gelmės dailininkė.

Koks Jūsų tapybos procesas?

Aš galiu tapyti arba labai anksti ryte, arba savaitgaliais. Nes kol kas negyvenu iš tapybos, bet mano svajonė būtų keliauti aplink pasaulį, tapyti, rengti parodas, parduoti paveikslus, padėti žmonėms, dalintis žiniomis ir vėl tapyti, keliauti ir t. t. Kaip tapau? Kaupiasi kažkas viduje per visas darbo dienas, ir tada ateina ta lemtingoji neegzistuojanti biblinė aštuntoji diena – vienas ilgas savaitgalis, kai aš kartais pati nežinau, iš kur ir kada atsiranda du ar trys darbai. Kartais juos po savaitės užtapau – kai kurie darbai slepia daug sluoksnių. Kartais koreguoju. Būna, ir pirmu sykiu lieku patenkinta. Visaip nutinka. 

Kurdamas žmogus yra homo ludens. Man patinka J. Huizingos mintis, kad žaidimas senesnis nei kultūra, o anksčiau už žmones žaidė gyvūnai. Tada, kai būdami vaikai žaidėme, pažinome, kas yra kūryba. Man dabar atrodo, kad kūrybos esmė turi būti lengva, džiaugsminga, intensyvi, įkvėpta. Ir valinga. Žinoma, būna ir kitaip – pakanka prisiminti Rimvido Jankausko-Kampo tapybos darbus. Kai kuriems menininkams kūryba kainuoja kone gyvenimą, yra tarsi atperkanti, išsemianti, ištuštinanti. Ir taip gali būti, ir tai yra stipru. Man tai procesas, kurio metu save ištuštindama visiškai vėl prisipildau. Ir kuo daugiau išlaisvinu tas galias, tuo labiau jos didėja.

Virginija Tamošiūnaitė „Pasirinkimai“, 2018 m.

Šiuo metu man svarbu, kad tapyba neimituotų tikrovės, drobėje tiesiog turi kažkas nutikti, kas sustabdytų žiūrovą. Mano darbuose daug iliuzijos – nieko tikra negali pamatyti. Gyvenime mes irgi nematome realybės tokios, kokia ji yra iš tiesų, viskas tėra tam tikra iliuzija. Kaip sakė „Kalbėjimo vėjams“ autorius J. D. Petersas, susikalbėjimas yra stebuklas, dėl to neverta tikėtis, kad mus visi supras. Jeigu bent vienas supras, tai jau bus labai daug.  Daug prasmingiau kalbėtis apie mūsų kitoniškumą ir kaip mes gebame tai priimti, toleruoti, džiaugtis skirtumais. 

Jūsų kūryboje siužetai abstrahuojami. Kuo abstrakcija įdomi Jums kaip kūrėjai ir kaip ši raiškos forma atsiskleidžia žiūrovui? 

Abstrakcija man yra – kol kas, šiuo metu – kūrybinė išraiška, tai lyg poezijos posmas, muzikinė improvizacija, kuri nereikalauja paaiškinimo, logikos, bet be empatijos ir proto bei dvasios imlumo nesuprasi nei poezijos, nei tapybinės abstrakcijos, nei muzikinės improvizacijos. Abstrakti, improvizuojanti kūryba yra įspūdis, potyris, judesys. Tai, kas išnyra ir vėl dingsta. Todėl mėginu atvaizduoti vizijų, sapnų ir prisiminimų dalis. Galvoju, kad šiandieninis menas talpina visas įmanomas kryptis. Kūryba ir jos samprata kinta. Anksčiau buvo griežtesnės taisyklės. Menininkai savęs nevadino menininkais – buvo savo srities aukščiausio lygio meistrai, nes kūrybos tikslai buvo visiškai kitokie. Dabar viskas yra pasikeitę. Taisyklės lieka, bet jų vis mažiau ir mažiau. Kartais atrodo, kad XXI a. išgyvename tarsi naują modernųjį renesansą, kai žmogus gali viską, ribos vis labiau nusitrina ir mene gali daryti, ką nori, nes technologijų valdomame amžiuje kažkam reikės ir natūralistinio peizažo, ir šalto geometrinio grynų spalvų motyvo, o kažkas už keliasdešimt milijonų nusipirks Deivido Hoknio „Menininko portretą“ (arba „Baseinas su dviem figūromis“), nors Lietuvoje aš matau daug geresnių tokio stiliaus darbų.

Virginija Tamošiūnaitė „Kitapus“, 2018 m.

Kaip gimsta tokio sodraus kolorito  idėjos? Ar tapote ieškodama įkvėpimo aplinkoje, ar kuriate pasitelkdama vaizduotę?  

Šiuo metu aš vaizduoju arba tai, kas po vandeniu, po stiklu (mane apsėdo ši mintis, tuose darbuose sugula ir sapnai, ir vizijos, ir pamatytas vaizdas pro langą, atspindžiai, veidrodinis motyvas), arba ranka pati savaime kuria kažkokius pasakiškus, kosminius vėjus, kuriuos tiesiog „pagaunu“. Trečia mano darbų grupė būtų seno paviršiaus grožis ir magija. Vaikystėje iki ketverių metų vasaromis aš augau Kamajuose, Vaštakų kaime, pas krikštatėvį ir senelį. Iš ten atsinešiau tą paviršiaus gelmę – iki šiol prisimenu beveik kiekvieną baltų aptrupėjusių įėjimo durų plotelį, krosnies apsilaupusias sienas, nuskilusį puoduko kraštą, suskilusias grindų lentas, pro įplyšusį tapetą atrandamus kelis sluoksnius buvusių gyvenimų. Nors šiaip gyvenu miestuose, mano įkvėpimas tebėra klonių žydinčios erdvės, dūzgianti liepa, prinokę raudoni obuoliai, rugių laukas, po stikliuku paslėpti ir apkasti žolynai, senos kapinaitės su neužmirštuolėmis, aptrupėjusi kaimo trobos siena.

Menininkai skirtingais būdais komunikuoja apie savo kūrybą. Dalis autorių turi labai intymų ryšį su paveikslais. Tokie autoriai pirmenybę teikia tylai net eksponuodami darbus. Kitiems autoriams svarbu kūrybinės dirbtuvės, plenerai, gal net institucinis savęs identifikavimas su menininkų bendruomene. Kaip savo autorystę matote Jūs, pristatydama paveikslus visuomenei šiuo aspektu?  

Kiekvieno žmogiško veikimo tikslas turėtų būti nesavanaudiškas noras dalintis. Tik dalinantis gaunamas grįžtamasis ryšys. Aš visada sakau, jeigu kam nors ko nors trūksta – pradėkit tuo dalintis. Paradoksalu, bet tai tiesa. Trūksta meilės – pradėkit dalintis ja, gausit dešimteriopai. Trūksta duonos – pradėkit kepti ją, turėsit begalę duonos. Jeigu dalinamės kūryba – plečiam jos prasmės lauką, nes kuriantis žmogus yra laimingas. Man pati didžiausia laimė, jei kitas žmogus, kuris yra šalia manęs, atranda save ir tampa laimingas. Taip, save atrasti – procesas, jis nesibaigia, kaip ir abejonės, klausimai, bet gyvenime itin svarbu kertinė ašis, aplink kurią viskas sukasi. Nežinau, ar institucijos, priklausymai kam nors ir kiti dalykai padeda identifikacijai. Savastis atrandama kitaip. Kita vertus, būti su kažkuo kartu yra labai gerai, tai nuostabus jausmas – rasti grupę bendraminčių. Bet kūryba yra ir vienumos laikas, kai klausausi muzikos ir tiesiog esu su Tuo, kuris save irgi pavadino Tuo, kuris tiesiog Yra.

Virginija Tamošiūnaitė „Žiemos vakaras“, 2018 m.

Rengiate pirmąją personalinę tapybos darbų parodą Gelgaudiškio dvare. Tai pirmas rimtas savo kūrybos pristatymas žiūrovui. Kokios mintys kaip autorei kyla?

Dėkoju Kauno galerijos „Aukso pjūvis“ moterims, kurios mane nukreipė į Gelgaudiškio dvarą, o jo nuostabi šeimininkė Diana Šležienė mane priėmė – dėkoju jai, Gelgaudiškio dvaras yra nuostabi erdvė. Mano tikslas – išleisti darbus į pasaulį, nes paveikslai – ne rankraščiai, negaliu jų įsidėti į stalčių ir kaupti. Formatas ne tas. Pagaliau mačiau, skelbdama savo darbus feisbuke (Virgo TD art), kad jie susilaukia dėmesio, rasdavau sveikinimų iš užsienio dailininkų – mane tai nuoširdžiai stebino ir džiugino. Pasikartosiu, kad jei norime gauti, pirmiausia duokime. Duokime ir priimkime viską, ką gyvenimas grąžina. Liaukimės piktai kritikavę save ir kitus, mylėkime ir gerbkime vieni kitus, nes gyvenimas dovanoja tai, ką patys į jį investuojame. Todėl ir ši paroda yra tik noras duoti, dalintis – tyliai, ramiai, bet tiksliai žinant, kad viskas, ką darau, yra prasminga, nes bet kuris gyvenimas yra prasmingas pats savaime.