Studentai ateitininkai. Ateitininkų federacijos nuotrauka

Straipsnio autorius Dalius Rakutis yra žurnalistas, korporacijos „Vytis“ filisteris, istorikas, edukologas, knygos vaikams „Kario keliu“ autorius

Kas yra ateitininkai? Galėčiau lažintis, kad nemažai jūsų, skaitančių šias eilutes, į šį klausimą nelabai galėtumėte atsakyti. Ir tuo visai jūsų nekaltinu. Gėda prisipažinti, bet nors esu gavęs istoriko išsilavinimą ir didžiąją dalį gyvenimo esu vienaip ar kitaip susijęs su aktyviu visuomenišku gyvenimu, apie ateitininkus žinojau labai nedaug. Kad tai yra su tikėjimu ir Katalikų Bažnyčia susijusi organizacija, turinti gilias šaknis tarpukaryje ir išugdžiusi labai daug garsių asmenybių. Kad veikia ir dabar – dirba su vaikais ir turi net keletą studentiškų korporacijų.

Keletą kartų, tiesa, įvairiais gyvenimo etapais trumpam tekdavo susidurti su vienu kitu esamu ar buvusiu ateitininku. Bet labai jau epizodiškai, kad iš to būtų susiformuoti kažkokį šios organizacijos vaizdą. Užtat iš atminties gelmių, lyg garas iš neuždengto kanalizacijos šulinio žiemą, iškildavo vaikystėje skaitytos tarybinių „klasikų“ (tikriausiai kokio Baltušio ar Cvirkos – dabar jau nepamenu) knygos, kuriuose ateitininkai ar pavasarininkai buvo piešiami kaip silpnavaliai klebonų ar kitų bažnyčios luomo atstovų klapčiukai, aklai vykdantys savo ponų valią ir mainais už tai gaunantys kažkokių privilegijų mokykloje ar bažnyčioje. Tad nejučiom mintyse iškilo toks paveikslas: kur nors šventoriuje, kaimo bažnytėlėje susibūręs vaikų ratelis, kurio viduryje stovi klebonas ir su vaikais žaidžia „Jurgelį meistrelį“. O prie bažnyčios durų „budinčios“ davatkėlės pritariamai kinkuoja galvomis...

Žinoma, su amžiumi, patirtimi į tokias ideologizuotas rašliavas, kaip ir jų autorius pradedi žiūrėti labai kritiškai. Bet, reikia pripažinti – kadaise susikurti įvaizdžiai, kad ir nesąmoningai, tebegyvena mūsų galvose ir tikrai veikia mūsų sąmonę.

Sumastęs šią vasarą griebtis plunksnos ir apžvelgti pilietines organizacijas, kurios ugdė ir ugdo dabartinius jaunosios kartos Lietuvos šviesuolius (ant kurių pečių, tikiu, labai daug laikosi dabartinė Lietuva), supratau, kad, norint kažką tikro sužinoti apie jaunimo organizacijas, pats turi nors trumpai dalyvauti jų veikloje. Pagyventi, pabendrauti su vaikais ir vadovais, pajusti organizacijos „pulsą“.

Vadovė su vaikais ateitininkų Berčiūnų stovykloje. Ateitininkų federacijos nuotrauka

Ateitininkai buvo ta jaunimo organizacija, apie kurią mažiausiai turėjau supratimo, tad nusprendžiau nuo jos ir pradėti. Užsiregistravau į internete skelbtą ateitininkų stovyklos Berčiūnuose vadovų atranką ir, kaip ir tikėjausi, po kurio laiko sulaukiau skambučio bei kvietimo susitikti. Pokalbis su ponia Vilhelmina, vienos iš 2 pamainų stovyklos viršininke (ir, kaip vėliau paaiškėjo – organizacijos patriarche) truko gerą valandą ir buvo abipusiai įdomus. Susitarėme dėl pagrindinių dalykų, buvau pakviestas į vadovų mokymus prieš stovyklą. Deja, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, negalėjau į juos nuvažiuoti, tačiau niekas nesutrukdė atvykti į stovyklą kaip svečiui bei vienadieniam programos dalyviui, pasiryžusiam vesti keletą užsiėmimų su vaikais, rišant mazgus, kuriant laužus ir mokant kitų skautiškų gudrybių. Tad vieną šiokiadienio rytą išlėkiau į netoli Panevėžio esančiuose Berčiūnuose įsikūrusią stovyklą.

Ne paslaptis – pirmiausia kamavo smalsumas. Kuo ši organizacija privilioja vaikus? Jeigu su skautais šioje vietoje lyg ir viskas paprasta (pats išaugau iš jų eilių, tai žinau, ką sakau) – jaunimą traukia žygiai, laužo dūmai, palapinių stovyklos, draugystės ir žaidimai. Su jaunaisiais šauliais, įtariu, irgi yra aiškiau: ginklai, pasalos, išgyvenimas gamtoje ir kita kariška romantika.

Tačiau ateitininkai. Ką jie gali pasiūlyti šiuolaikiniam, išlepintam galybės pasirinkimų vaikui ar jaunuoliui? Pamaldas kiaurą parą? Piligriminius žygius? Kunigų ar pasauliečių liudijimus? Paskaitas apie Šv. Raštą ar susimastymo valandėles? Ar tikrai tuo gali patraukti šiandienos vaikus, pertekusius kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų bendravimo ir aibės būrelių bei užsiėmimų?

Būdamas dviejų sūnų tėvas ir besisukdamas įvairiose su vaikais ir jaunimu susijusiose veiklose, tuo labai abejojau.

Ateitininkų stovykla Berčiūnuose, Panevėžio r. Rido Damkevičiaus nuotrauka

Tik įvažiavus į stovyklos teritoriją, praeityje, matyt, kažkada buvusią pionierių stovyklą pasitiko kurtinantis vaikų klegesys. Pora dešimčių įvairaus mažiaus – maždaug nuo kokių aštuonmečių pyplių iki ūgtelėjusių keturiolikmečių – kompanija su dideliu entuziazmu lakstė su popieriaus lapeliais rankose ir, pribėgę prie spalvomis pažymėtų, kažką jose žymėjo. Truputį tolėliau, matyt, vyko būsimo vaidinimo repeticija. Trejetas improvizuotomis tunikomis apsirėdžiusių paauglių sakė ugningas kalbas, o tuzinas kitų susiėmę už pilvų leipo iš juoko. Dar toliau bumsėjo tinklinio kamuolys ir kartkartėmis pasigirsdavo nugalėjusios komandos pergalės ar palaikymo šūksniai. Tiesiog puiki nuotaika ir vaikų šėlsmas, besiliejantis per kraštus. Nė ženklo kažkokio susimąstymo, graudulingo pamaldumo ar bažnytinių giesmių.

Šalia vaikų kartkartėmis šmėkštelėdavo ir vadovai. Sprendžiant pagal jaunus veidus – iš esmės vien vyresnių klasių moksleiviai ir studentija. Bėgiojantys kartu su vaikais su dar didesniu užsidegimu ir, matyt, dar labiau juos užvedantys.

Perėjau per porą šimtų vaikų talpinančią stovyklą skersai išilgai, bet taip ir nesutikau nė vieno dvasininko. Tikriau, meluoju – sutikau jaunutę, kokių 20 metų sesutę iš nematytos man vienuolių kongregacijos ir pabandžiau ją pakalbinti. Tačiau, kaip paaiškėjo, mano ispanų kalbos žinios buvo maždaug tokio pačio lygmens, kokios jos anglų, tad pasitenkinome tik susipažinimu.

Daugiau su vadovais teko susidurti vadovų namelyje, kuriame ilsėjosi tie, kam dabar nereikėjo dirbti su vaikais. Apskritai, senai pastebėjau, kad, norint pajusti stovyklos dvasią ir vyraujančią atmosferą, pirmiausia verta pasisukioti ten, kur žmonės ilsisi po darbų. Ten išgirsi viską – ir juoda, ir balta...

Iš tiesų, čia pokalbiai sukosi apie daug ką. Tačiau stebino pokalbių gilumas ir temos. Įprasta, kad kai susirenka 16–20 metų jaunimėlis, kalbos sukasi apie mėgstamas muzikines grupes, buvusį vakarykštį pašėliojimą, trečius asmenis, filmus, simpatijas ir antipatijas, ir t. t. Čia akivaizdžiai vyravo globalios temos, tokios kaip klimato šiltėjimas, emigracijos priežastys, teisingas ir neteisingas gyvenimas, šiuolaikinės medicinos laimėjimai bei ką reiškia būti savimi. O tiksliau: ar verta pabaigti studijuoti tą, kas tau jau nebepatinka, ar geriau perstoti iš naujo. Ir karštos ir emocingos, bet akivaizdžiai išlaikančios oponentui pagarbą ir pakankamai argumentuotos diskusijos. Tiesą pasakius, ir pačiam buvo įdomu paklausyti ir sunku išsilaikyti vien tik stebėtojo pozicijoje.

Koks įspūdis? Akivaizdi inteligentija, tegul ir nedaug metų mačiusi. Auksinis ir nesugadintas Lietuvos jaunimas, pilnas optimizmo ir ryžto pakeisti ir pataisyti pasaulį. Ačiū Dievui, kad tokio mūsų Tėvynėje dar yra. Tokį išsinešiau verdiktą, pusvalandį pabuvęs vadovų kambaryje ir su atsidūsėjimu prisiminęs, kad pačiam jau toli gražu ne dvidešimt. Ir net ne trisdešimt. O kaip smagu būtų įsilieti į jų tarpą!

Ateitininkų federacijos nuotrauka

Bet visgi lauke nesusilaikiau nepakalbinęs keleto vadovių – dėl ko jos čia ir ką jos čia gauna? Juk darbas su vaikais ne iš lengviausių. Atlyginimo nėra – viskas tik savanoriškais pagrindais. Panašu, kad ir laiko sau lieka ne per daugiausia, jei apskirtai jo lieka. O juk pati jaunystė, pats laikas pašėlti ir pamatyti pasaulio.

Dažniausias pasikartojantys atsakymai buvo keli. Pirmas – įgyti vadovavimo ir darbo su vaikais patirties. Mat čia, pasirodo, ne šiaip sau savanorystė, o tikra žinių akademija. Turbūt vienodą laiko tarpą čia trunka mokymai – vadovavimo ir lyderystės žinių ir metodikos perteikimas ir kita teorija. Ir praktika – tų pačių žinių įtvirtinimas darbe su vaikais bei vadovo įgūdžių ugdymas. Vadovų ruošimas prasideda dar toli iki stovyklos ir vyksta intensyviai pačios stovyklos metu. Tad dar klausimas, kas šioje stovykloje daugiau laimi: vaikai, su kuriais dirba motyvuoti studentiško amžiaus vadovai – „natūralūs“ jų autoritetai, ar patys vadovai, gaunantys neįkainuojamų vadybinių žinių. Ir, svarbiausia – praktiką.

Antra dažniausiai minima priežastis – buvimas geroje bendraminčių kompanijoje. Ne paslaptis, kad būdamas tikintis (ir nebijantis tai parodyti) jaunas žmogus šiais laikais dažnai jaučiasi balta varna. Į tikintį bendraamžį jo kolegos universitete, mokykloje ar tiesiog gatvėje sureaguoja labai įvairiai. Pasak pakalbintų jaunųjų ateitininkų vadovių, sulauki nuo susižavėjimo iki atvirų pašaipų. Tačiau svarbiausia – paprastame gyvenime dažnai nėra su kuo pakalbėti apie gilesnius dalykus – apie dvasinį gyvenimą ar tiesiog pasidalinti tikėjimo ir įvairių savanorysčių patirtimi. O šioje stovykloje susirenka panašiai mąstantis jaunimėlis, bendraminčiai, su kuriais tiesiog gera būti.

Tarp dažnai minimų priežasčių buvo paminėta galimybė išbandyti save, susirasti draugų bei gerai, geroje bendraminčių kompanijoje praleisti laiką.

Kas mane uždegė, kalbinant šios stovyklos vadoves ir vadovus, tai akivaizdžiai šviečiantys gera nuotaika ir užsivedimu jų veidai. Ir jie švietė nepaistant to, kad, stovyklai įpusėjus, akivaizdžiai matėsi visi nuovargio požymiai! Kas galėjo, ištiesdavo kojas ar net trumpai prisnūsdavo prie stalo. Bet ne ilgam – tuoj vėl stryktelėdavo nuo kėdės ar suoliuko ir kažkur lėkdavo.

Studentai ateitininkai gieda šv. Mišiose Berčiūnų stovykloje. Ateitininkų federacijos nuotrauka

Po pietų ir atokvėpio valandėlės teko dalyvauti labai neįprastose Mišiose. Beje, vienintelėse per dieną. Jaunimas linksmai traukė giesmes, skambėjo gitaros, žvangučiai ir kiti instrumentai ir linksmai gaudžianti lyg bičių avilys bažnyčia nė iš tolo nepriminė tai, ką išgirsi sekmadieniais užsukęs į kokią provincijos bažnytėlę. Jokio minoro, jokių graudžių balsų ir kalbų. Tėvo Domingo – kunigo, berods, iš Argentinos, jau daug metų atvažiuojančio į šią stovyklą, lietuviškai beveik be klaidų su užsidegimu sakomas pamokslas irgi spindėjo humoru ir priminė kūrybingai sakomą anekdotą. Kas, kad ir su moraliniu „dugnu“, užvedančiu į pamąstymą. Dešiniajame bažnyčios kampe, kiek atokiau nuo visų, radau sėdinčius keturis berniūkščius. Turbūt kokius penktokus. Sakyčiau, tokios amžiaus grupės, kada sunkiausia susikaupti ir išsėdėti mokyklos suole. O ką jau kalbėti apie bažnyčioje. Jų ir paklausiau atvirai – ar jums patinka, kad kiekvieną stovykloje dieną yra Mišios. Vienas iš jų prisipažino, kad nelabai. Kiti trys tvirtino, jog patinka. Į klausimą, kas labiausia patinka, reikėjo atsakymo kiek palaukti. Matyt, klausimas buvo pernelyg jau neįprastas. Bet sulaukiau. Dviem patinka giedoti, vienam – klausytis ir žiūrėti į kitus. Ir dar būti kartu su vadovais, kurie, sprendžiant iš vaikų pasakojimo, autoriteto prasme buvo arti dievų.

Po Mišių ir laisvo laiko, daugelio praleisto žaidimų aikštelėje, laukė vakarienė, o po jo – užsiėmimas. Kelionė laiku. Kiekviena grupelė įkūnijo su ateitinininkų ir Lietuvos istorija susijusį epizodą, O gidas, vesdamas šią ekskursiją, užvesdavo ant kelio ir padėdavo „turistams“ atspėti, apie ką eina kalba. Kartais, tiesa, jam ir mums, žiūrovams, nelabai pasisekdavo, ir tai sukeldavo skardaus juoko priepuolį.

Sunku pasakyti, kam buvo smagiau – vaidintojams, ar žiūrovams. Tačiau teko pripažinti, kad toks istorijos veiklos modelis vaikams yra nepalyginamai veiksmingesnis už nuobodžias pamokas ar net filmus.

Vakare buvo laiko pokalbiams. Bandžiau „pagauti“ tėvą Domingo, bet jis kažkur dingo be pėdsakų. Tad pakalbinau kitą sutiktą įdomų vyrą. Vieną iš kelių žmonių stovykloje, vyresnį nei 20 metų. Ir turintį (bent jau man susidarė toks įspūdis) neginčijamą vaikų ir vadovų autoritetą.

Antano Beno Ališausko nuotr.

Ponas Simonas, Lietuvos kariuomenės oro gynybos bataliono, dislokuoto netoli, Radviliškyje, kapitonas, einantis stovyklos komendanto pareigas, matyt, užtikrino tvarką ir stovyklos apsaugą. Tiesą pasakius, ji čia tikrai nepamaišo: Stovykla įsikūrus buvusioje pionierių bazėje, viešoje vietoje – miesto parko teritorijoje. Jokių tvorų čia nėra, tad iš esmės per ją gali eiti, kas tik nori.

Tačiau įdomiausia, kad jį į šią stovyklą, atvedė panašūs keliai, kaip ir mane: Supratimas, kad niekas Lietuvoje į gerą nepasikeis, jei patys to nedarysime. Ir kad būtina atsigręžti į jaunimą, į vaikus – būsimą kartą, per kurią tie geri pokyčiai tikriausia ir ateis. Ponas Simonas atėjo į vadovų kursus beveik nieko čia nepažinodamas. Bet gana greitai rado draugų ir įsiliejo į stovyklos rengimą. Pasak jo, didžiausias atradimas ir džiaugsmas yra čia sutikti jaunieji vadovai. Kurie darbui su vaikais įdeda visą save ir daro tai su tokius entuziazmu, kad širdis džiaugiasi – gera karta auga. Smagu būti tarp jų ir prisidėti prie jų ugdymo savo darbu ir žiniomis.

Vakarėjant sugriaudėjo muzika ir lyg sumirgėjo besikeičiančios įvairių spalvų šviesos. Didesni ir mažesni, kas poromis, bet daugiausia grupelėmis plūstelėjo į didžiausią stovyklos salę ir pasinėrė į diskotekos šėlsmą. Kuriame sukosi visi – vadovai, vaikai, ir net iš kažkur vėl atsiradęs padre Domingo, rodydamas jaunimui, kas yra lotynų amerikietiškas temperamentas ir kolumbietiški šokiai bei jų figūros. Va tau ir tikėta stovykloje tvyranti ramybė ir susimąstymas! Mano atsineštas išankstinis ateitininkių stovyklos įvaizdis galutinai subliuško kaip balionas, nusileidęs ant žvakės. Diskotekos čia, pasirodo, vyksta kiekvieną vakarą! Ir, tiesą pasakius, negaliu nesutikti su vadovais – o kodėl gi ne? Juk jaunimui jos patinka, jie čia įsikrauna, kad vakare miega kaip kūdikiai.

Ateitininkų federacijos suvažiavimas. Studentai ir moksleiviai ateitininkai šoka flashmobą Vilniaus katedros aikštėje. Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Žinoma, neištvėriau neįkišęs nosies pažiūrėti, kaip atrodo ta ateitininkiška diskoteka. Tyliai įslinkau pro duris, pasinaudojęs mirksinčiomis ir užgęstančiomis šviesomis. Iš tiesų – diskoteka kaip diskoteka: garsi ritminga muzika, blykščiojančios šviesos ir įsišėlęs įvairaus mažiaus jaunimėlis. Skirtumas gal tik toks, kad niekur nematyti cigarečių dūmų, šlitinėjančių girtų ar agresyviai nusiteikusių veikėjų ir pakampėmis besibučiuojančių porelių. Šiuo atžvilgi čia tikrai viskas kitaip.

Ilgai ten neištvėriau ir, lydint šios vasaros hito žodžiams, „jei tau trisdešimt devyneri, o tavęs dar nieks nemyli“, parspūdinau atgal. Eilinį kartą giliai atsidusęs, kad laikas vis dėlto slenka.

Ryte pačiam teko pabūti vadovo pozicijoje, mokant jaunimą skautiškų mazgų. Čia nusprendžiau, kad vaikai yra vaikai – panašūs ir prieš dvidešimt metų, ir dabar. Smalsūs, nenustygstantys ir greit besimokantys, jei tik juos pavyksta juos sudominti. Dabartiniai gal tik kiek drąsesni – drąsiau klausia ir reiškia savo nuomonę. Ir tai yra gerai.

Ir dar smagu, kad per praleistą beveik parą su vaikais ir vadovais aš taip ir neišgirdau nė vieno rusiško keiksmažodžio. O juk vaikai čia suvažiuoja iš visos Lietuvos – lyg ir nėra kažkokios ypatingos jų atrankos. Dalis jų čia pagal socialinį projektą atvažiavo ir iš socialiai remtinų šeimų. Matyt, stovyklos vadovų netolerancija šioms blogybėms, tvarka, o gal ir ore tvyrančios gėrio dvasios derinys sugeba bent jau stovyklos metu neleidžia joms pasireikšti.

Po programos, pietų, atsisveikinęs su vadovais ir vaikais, su kurias jau teko susidraugauti, eidamas į tolėliau paliktą automobilį ir važiuodamas ilgą kelio namo turėjau progą apmąstyti įspūdžius.

Ateitininkai su organizacijos dvasios tėvu arkivyskupu Gintaru Grušu. Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Pirma nusistovėjusi mintis buvo ta, kad mes labai nemokame vertinti to, ką jau turime. Jau beveik trisdešimt metų mūsų nepriklausomoje Lietuvoje veikia tokie ateitininkai, išugdę ir ugdantys dešimtis tūkstančių puikių žmonių, o mes beveik nieko apie juos nežinome. Jų neremiame. Panašu, kad viskas čia laikosi ant pavienių entuziastų pečių, kad ir susijungusių į organizaciją, savanorių bei šiai organizacijai prijaučiančių paramos. Valstybė nuo šios veiklos nusišalinusi, jei neskaitytume socialinių projektų, kuriuos (konkurencinėje kovoje!) organizatoriams pavyksta laimėti. Bei vieno kito politiko, valdininko ar tarnautojo, Bažnyčios atstovo – dažnai buvusio ar esančio ateitininko ar jiems prijaučiančio asmeninės pagalbos.

Antra – atrodo, kad mes, patys lietuviai, darydami fantastiškai gerus darbus, gal dėl įgimto kuklumo, gal dėl sovietmečio traumų (labiausia juk nukentėdavo tie, kurie bandydavo kažkuo išsiskirti) patys nemokame savęs pristatyti, parodyti. Ir kaip kukli šešiolikametė mergaitė, atėjusi į kaimo šokius, nudelbę akis laukiame kamputyje, kad mus kažkas pastebės. Gal laikas keistis?

Na, ir trečia. Kad vertindami kitus, ypač tuos, su kuriais nesusiduriame, labai dažnai remiamės kadaise susidarytais įvaizdžiais. Kurie dažniausia iš esmės neatitinka tikrovės. Tad visada verta pamatyti savo akimis ir pažinti gyvai, ir tik tada spręsti.

Pabaigoje grįžkime prie pagrindinio klausimo: kuo skiraisi ateitininkai ir ateistai? Juk abiejų pavadinimai lyg ir susieti su ateitimi. Maža to, jie yra ir panašūs. Nes ir vieni, ir kiti tvirtai... tiki. Vieni tiki Dievu ir tuo, kad jis aktyviai veikia mūsų gyvenime. Kiti tiki, kad jo nėra, ir viskas tik žmogaus (na, gal dar gamtos ar kokių nors kosmoso jėgų ar dėsnių) rankose.

Atvirai pasakius, nežinau, ką veikia ateistai (neabejoju, tarp jų irgi yra puikių žmonių). Tačiau ateitininkai tą savo Tėvynės ateitį kuria čia ir dabar. Skatindami stiprią tautinę ir katalikišką savimonę, aktyviai reikšdamiesi įvairiose Lietuvos kūrybos srityse. Ir, mano galva, darydami teigia įtaką mūsų jaunimui ir visai mūsų šalies visuomenei. Negali prieš jų vadovus nepakelti kepurės ir nepalinkėti jiems sėkmės jų siekyje. Jeigu tik nesi abejingas savo šaliai.