Dale Recinella su žmona Susana. Vatican News nuotrauka

Kaip garsus finansų teisininkas iš Volstryto, baigęs Notre Dame teisės mokyklą, turintis mansardą su vaizdu į jūros pakrantę Majamyje gali viską palikti ir apsispręsti tapti nuteistųjų mirti dvasiniu asistentu Floridos kalėjimuose? Tai žmogus, kovojantis už mirties bausmės panaikinimą, išleidęs knygą „Kai lankome Jėzų kalėjime“. Į jį kaliniai kreipiasi: „Broli“. Jo istorija – tai kažkas daugiau negu kitos kalėjimų istorijos, apie kurias šiandien skaitome išsamiuose reportažuose. Žurnalistai surengia susitikimą su juo Romos Rebibbia kalėjime. Tai kitokia kalėjimo tikrovė, gal lengvesnė nei Floridos nuteistųjų mirties bausme kalėjimas, tačiau ir su ja susitaikyti ne mažiau sunku.

Italijos emigrantų sūnus ir amerikietiška svajonė

Dale šeima kilusi iš Italijos Abrucų regiono. Jis prisistato paduodamas vizitinę kortelę, kurioje įrašyta: kapelionas pasaulietis. Kapeliono tarnystėje jį visur lydi žmona Susan, kuri padeda nuteistųjų artimiesiems. Dale iškart pabrėžia, kad savo knygą norėjo skirti tūkstančiams vyrų ir moterų, kuriems „Dievas pavedė patarnauti kalėjime ir šimtams savanorių, kurie padėjo vykdyti tarnystę“. Tačiau prieš tai dar daug visko buvo. Dale įkūnija amerikietišką svajonę. Uždirbo labai daug, jo gyvenimas buvo pašėlęs, nuo vienos santuokos jis puolė prie kitos, kol galiausiai liga privertė sustoti ir permąstyti savo praeitį. Prašo Dievo kito šanso, jį gauna, ir čia įvyksta esminis lūžis.

Kodėl būtent nuteistieji myriop? Dale aiškina: „Kai buvau mažas, mano tėvus pribloškė dviejų egzekucijų, Sacco ir Vanzetti Masačiusetse, įvykdytų 1927 m., žiaurumas. Pagalvojau, kad turėčiau rūpintis tokiais žmonėmis kaip jie.“

Paprašius papasakoti apie savo tarnystę, Dale balsas apsiniaukia, jis pristato Floridos atsisveikinimo su gyvenimu protokolą: „Kai pasirašomas egzekucijos įsakymas, nuteistasis perkeliamas iš savo celės nuteistųjų mirties bausme sektoriuje į vadinamuosius „mirties namus“. Celė panaši į prieš tai buvusiąją, vienintelis skirtumas – kad ji yra už kelių metrų nuo mirties bausmės vykdymo kambario.“ Dale pasakoja detaliau apie tą pragarišką kambarį, ir žurnalistai neišdrįsta jo pertraukti. Tame kambaryje nuteistasis gyvena 5–6 savaites. Jei nuteistasis prašo, kad kapelionas Dale būtų jo dvasinis asistentas, šiam leidžiama praleisti su juo bent 12 valandų per savaitę. Jei kalinį šioje ilgoje agonijoje lydi artimieji, pastarieji gali susitikti su Dale žmona Susan. Ji juos guos ir per, ir po bausmės įvykdymo...

Vėliau Brolis Dale pasakoja ir detales: bausmės vykdymo dieną artimiesiems leidžiama apkabinti nuteistąjį ir atsisveikinti paskutinį kartą. 11 val. ryto žmogus suvalgo paskutinį patiekalą, po valandos ateina kunigas paskutiniam patepimui. Dale paprastai lieka kartu. Išėjus kunigui iki 16 val. perduodamos paskutinės žinutės artimiesiems – tai didžiausio susijaudinimo akimirka... Dale nutyla, jo akyse prabėga sunkiausių atsiminimų ir ryškiausių liudijimų šešėliai. Jis prisimena, kad vienas nuteistasis jam sakė: „Jūs esate tėvas, kurio niekuomet neturėjau“, kitas: „Jūs brolis, kurio neturėjau“, dar kitas: „Jei būčiau jus sutikęs anksčiau, galbūt niekada nebūčiau čia atsidūręs…“ Tačiau kronika nesustoja… 16 val. ateina būrys ir paruošia auką, kuri netrukus bus pririšta prie lovos ir nužudyta suleidus mirtiną injekciją.

Mirtina injekcija, „veiksminga ir gailestinga“ technika

Egzekucijai pasirengiama naudojant ledines procedūras: užsakomas paskutinis patiekalas, organizuojami paskutiniai susitikimai, paskiriamas asmuo, kuris stebės egzekuciją iš anapus stiklo. Numarinimo technika apibūdinama kaip „veiksminga“ ir „gailestinga“. Tačiau nuo pat jos siūlymo 1972 m. ir pritaikymo Teksase 1982 m. niekad netilo abejonės ir polemikos dėl tokių teiginių teisingumo.

Kapelionas Dale irgi budi kambaryje, kuriame „liudytojai“ stebi egzekuciją. Jis visada kartoja nuteistiesiems: „Žiūrėk iš anapus stiklo į žmogų, kuris tau linki gero. Žiūrėk į mane.“ Jis sakosi, kad jam ir vienos egzekucijos būtų buvę per daug, tačiau jų jis matė jau 18... Palydėjo iš viso 35 nuteistuosius, kai kurie jų bausmės vykdymo dieną paprašė, kad šalia būtų jų katalikų klebonas ar protestantų pastorius.

Dale pasakoja, kad praleidžia su nuteistaisiais daug laiko prieš jų mirtį ir visus nešiojasi savo širdyje. „Prisirišu prie jų, man jie brangūs.“ Tačiau du atvejai itin ryškiai pažymėjo jo pašaukimo kelią. Pirmasis – tai trys jo dukterys, palaužtos minties, kad privalės atsisveikinti su tėvu. „Mano žmona Susan bandė jas paguosti, tačiau tai buvo be galo graudi situacija. Tarp kitko, tas žmogus veikiausiai buvo nekaltas“, – sako Dale.

Pasakodamas apie kitą įvykį, ne kartą nutyla, toks žiaurus ir kruvinas buvo nuosprendžio vykdymas. „Tai buvo puertorikietis. Jis ne kartą tvirtino esąs nekaltas. Jo atveju egzekucija nepavyko: žmogus prieš mirtį pusvalandį raitėsi agonijoje. Injekcijos nuodai užstrigo rankoje, nes trūko vena, jis negalėjo mirti – jam trūko oro, jautėsi lyg skęstų, dustų…“, – Dale pasakoja siaubingas detales. Jis pažvelgia į Susan ir baigia: „Po šios egzekucijos, grįždamas namo, paskambinau žmonai. Priblokštas jai pasakiau: ‚Ką tik mačiau vyrą, nukankintą iki mirties“...

Dale Recinella susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Vatican News nuotrauka

Susitikimas su popiežiumi Pranciškumi

Kapelionas baigia pasakojimą prasitardamas apie po kelių dienų numatytą dalyvavimą Mišiose Šv. Mortos namuose, kurioms vadovauja popiežius Pranciškus. „Labai jaudinuosi. Bandysiu paaiškinti, ką darome, kad mirties bausmė būtų panaikinta. Pakviesiu jį į Floridą aplankyti nuteistųjų mirties bausme kalėjimą. Parodysiu jam tų brolių veidus“ (kapelionas Dale visada nešiojasi su savimi žmonių, kuriuos lydėjo ir kuriems įvykdyta mirties bausmė, fotografijas).

Prieš išeidamas, Dale nujaučia klausimą, kurį žurnalistai norėjo jam užduoti nuo pat pradžių ir kurio taip iki galo ir nesuformulavo. „Kodėl tai darau? Nes kai einame į kalėjimą aplankyti kalinio, sutinkame Jėzų.“