Rasa Kirkaitė, įkvėpta John Everett Millais paveikslo „Ofelija“.

Iki birželio 29 dienos restorane/galerijoje „Kitsch“ vyksta Piotro Kostino meno studijos mokinių paroda „Modus vivendi II“ (lot. gyvenimo būdas). Parodoje pristatomuose kūriniuose – auksinio Olandijos tapybos amžiaus meistrų tapybos stilistika. P. Kostino ir jo mokinių darbus po parodos galima apžiūrėti Užupio g. 2 A.

Piotro Kostino menų studija švenčia jau penktų metų sukaktį. Menų studijų Vilniuje iš tiesų gausu, tačiau pastaroji turi aiškią liniją – mokiniai puoselėja XVII a. olandų tapybos braižą. Kuo pasižymi ši renesansinė tapyba, apimanti laikotarpį nuo Jano van Eycko iki Rembrandto? Mokinių kūriniai pasižymi realistine maniera, lakuotu kūrinių paviršiumi. Tai yra iliuzorinė tapyba, kurioje daug dėmesio skiriama tūrių apimčiai formuoti, trimatei erdvei, reljefų įtaigai, dažo skaidrumui, šešėlių akcentui. Turinys neretai simbolinis / mitologinis. Tačiau tai gali būti ir buitinė scena ar natiurmortas. Mokiniai tris mėnesius tobulina piešimo įgūdžius, tuomet imasi kopijavimo, o vėliau pereina prie žinomų kūrinių interpretacijų ar visiškai laisvo siužeto sukūrimo, išlaikant renesansinę atmosferą.

Parodoje remtasi Oddo Nedrumo tapybine filosofija sekti Rembrandto, Caravaggio pavyzdžiais. Nedrumas yra parašęs Kičo manifestą, kuriame jis daro skirtį tarp meno ir kičo, save priskirdamas antrajai grupei. Nedrumo filosofija sukėlė kičo judėjimą. Kičo judėjimo šalinininkai pasitelkia senųjų meistrų technikas ir puoselėja naratyvinę, romantistinę, emociškai pakrautą vaizduotę. Kičas čia naudojamas kaip sinonimas antikinės Romos menams ir antikinės Graikijos amatams. Jis čia yra traktuojamas kaip teigiamą įkrovą turintis terminas. Kičas interpretuojamas ne kaip antimenas, ne kaip meno opozicija, o kaip visiškai kita struktūra, darinys. Jis vertinamas kaip filosofinis judėjimas, atskiras nuo meno koncepto.

Meistrystės galia

Tad kas yra svarbu Oddo Nedrumo tapyboje ir šioje parodoje? Į pirmą planą, be abejo, iškyla meistrystė. Parodoje eksponuojami ir paties Piotro Kostino darbai. Piotro Kostino stilistika atpažįstama. Jis renkasi smėlines spalvas ir kuria alegorinius, net apokaliptinius vaizdinius. Kūrinyje „Valdžios euforija“ du plėšrūs paukščiai žaidžia neįtakingų žmonių likimais lyg šachmatų figūrėlėmis. Vienas plunksnuočių yra karinės jėgos simbolis, kitas – magijos atstovas, sakykime, psichologinio spaudimo meistras. Šachmatų lentos stovas primena Benthamo Panoptikumą, Michelio Foucault interpretuotą kaip itin efektyvų disciplinavimo mechanizmą. Žmogus laikosi taisyklių, nes jaučiasi stebimas.

Piotras Kostinas „Valdžios euforija“, „Prisiminimai apie ateitį“

Paveiksle „Prisiminimai apie ateitį“ Panas stebi dangoraižių griūtį. Pavadinimas ir dabarties bei istorijos motyvų derinys kompozicijoje suponuoja ciklišką laiko sampratą. Autorius pasakoja, jog paveikslą „Kiekvienam savo“ jis pradėjo dar 1993 metais, o užbaigė tik šiemet. Čia varijuojama Biblijos tema. Tapytojas save atvaizduoja kaip Samsoną, pasižymėjusį neregėta jėga. Bet jo jėga slypėjo plaukuose. Chameleono valdoma moteris ketina iš paskutinio Izraelio teisėjo atimti jo jėgas – nukirpti galią teikiančius plaukus. Kompozicijoje daug simbolinę įkrovą turinčių objektų – valdžios troškulį iliustruojanti lobių skrynia, laiko tėkmę fiksuojantis senkantis smėlio laikrodis.

Piotro Kostino meno studijos mokinių paroda. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dar vienas P. Kostino kūrinys, taip pat kurtas su didele kūrybine pertrauka, pavadintas „Niujva“. Tai – kinų mitologijos interpretacija. Kinų mitologijoje ne vyras sukūrė moterį iš šonkaulio. Visko pradžioje buvo Didžioji motina, vienaip ar kitaip kaip archetipas atsikartojanti visose religijose. Didžioji motina pasijuto vieniša ir iš ugnikalnių lavos bei molio sukūrė žmoniją. Fone matome Veneros planetos motyvais kurtą peizažą. Viena vertus, planetos pavadinimas siejasi su moteriškuoju pradu. Antra vertus, autorių sužavėjo iškreiptas, išlinkęs horizontas.

Alegorinė kalba

Parodoje dėmesį patraukia kone identiška Johanneso Vermeerio „Pienininkės“ kopija. Tai – labai talentingai ir kruopščiai atliktas Erikos Razminaitės kūrinys. Taip pat neišdildomą įspūdį palieka Rasos Kirkaitės paveikslas, įkvėptas Johno Everetto Millaiso kūrinio „Ofelija“. Šiame kūrinyje interpretuojama daugiau – pakeičiama Hamleto skenduolės upelio augmenija. Merginos veidas taip pat ir panašus, ir kartu savaip nutapytas. Jis baltesnis, išryškinantis merginos trapumą ir jos nelaimę. Parodoje eksponuojamas ir dar vienas Rasos Kirkaitės darbas. Jis priartėja prie abstrakcijos, kas yra neįprasta figūratyvinės olandiškos manieros ir kartu postmodernios tapybos parodoje. Autorė naudoja savitą taškinę techniką, bet vis dėlto siužetinių užuominų yra. Rodos, iš medžio kyla šamaniškų apeigų prišaukta dvasia.

Laura Augulytė, „Vakaras dviems“

Įtaigiai nutapyta pro langą žvelgianti Beatos Gaidamovič mergina. Paveiksle daug dėmesio skirta ištapyti merginos plaukus, drabužius ir užuolaidas. Padirbėta prie gėlės žiedo ir žvakidžių realizmo. Įtaigią siužetinę tapybą regime ir Jolantos Gaidukevič paveiksle, įkvėptame Johno Williamo Waterhouse kūrinio „Graži, negailestinga moteris“. Personažų padėtis kiek pakeista – gundytoja toliau atsitraukusi nuo kario, tačiau vietoje liūdnos išraiškos čia koketė papuošiama šypsena. Živilė Ilevičiūtė seka Britono Riviere kūriniu „Simpatija“. Mergaitės ir šuns proporcijos kiek pakitusios, bet kūrinio pirmtakas lengvai identifikuojamas. Greta Riaubaitė pasirenka visai ne klasikinį siužetą. Ji nutapo indėnų vado portretą profiliu. Mokinė savo interesų sritį perteikia olandiška maniera. Dar vienas siužetinis paveikslas – Arturo Mirkevičiaus darbas, inspiruotas Franciso Danby „Potvynio“. Sąlytis su pirmavaizdžiu daugiau asociatyvus nei tiesioginis. Autorius inkorporuoja verkiantį angelą, stiklinę, skęstantį laivą pakeičia uola.

Gausybės ragas

Visiškai savo fantazijos vaisių pateikia Laura Augulytė. Vyriškis čia rankose nešasi nualpusią merginą. Užvertęs galvą tarsi prašosi dievų pagalbos, šviesos kamuolys teikia vilties. Fone – senovinis interjeras – Garni šventyklos fragmentas. Parodoje išvystame dar du autorės kūrinius. Šį sykį – jau nebe siužetinius, bet natiurmortus. Abu jos natiurmortai kopijuoti ne nuo jau esančių paveikslų, bet iš natūros. Viename jų vaizduojami sūriai ir senovinė taurė, kitame – kava ir smilkstanti cigaretė. Dar vieną natiurmortą nutapė Darja Jevstafjeva, sekdama Jano Davidszo de Heemo kūrinių dionisiška gausa. Paulius Navickas tapo Josepho Kleitscho „Natiurmortą be pavadinimo“. Kūrinys dar nebaigtas (kaip, beje, ir dalis kitų), tačiau darbą pamatyti dar tik gimstantį yra kone įdomiau ir neįprasta parodų praktikoje.

Erika Razminaitė, įkvėpta Johannes Vermeer  paveikslo „Pienininkė“ (nebaigtas).

Įdomu, jog parodoje eksponuojama daugiausia patys pirmieji mokinių tapybos darbai. Piotro Kostino meno studija yra tikrai savitas ir netikėtas reiškinys Lietuvos dailės lauke. Pasakiškas siužetas, lakią fantaziją jungiant su įvairių kultūrų žiniomis ir beprotiško įdirbio reikalaujanti meistrystė paskatina kalbėti apie tam tikrą besiformuojančią olandų meistrų sekėjų subkultūrą Lietuvoje, kurios atitikmuo ir būtų minėtasis Oddo Nedrumo ir kičo judėjimas, leidžiantis iš naujo apsvarstyti šio termino reikšmę.