Dominikonas M. Slapšinskas ir plenero kuratorė G. Lukaitė. Organizatorių nuotrauka

Liepos 1–7 d. Vilniaus dominikonų vienuoliai organizuoja dailininkų plenerą „Drama žmogaus širdyje: netektis, cinizmas ir aistra“. Kiekvieną dieną vienuoliai skaitys paskaitas, kurių metu pristatys tris Biblijos knygas, kalbančias apie žmogaus širdį ir jos kovas. O dailininkai, įkvėpti biblinių tekstų, tapys paveikslus, kuriuos numatoma plačiajai visuomenei eksponuoti Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) vienuolyne. Tiesa, šio renginio tikslas, pasak organizatorių, nėra tapyti Bibliją ar retai tapomus jos personažus. Pleneras kviečia menininkus patirti, kaip Biblija juos gali įkvėpti savitai kūrybai. Idėjos sumanytojas brolis MINDAUGAS SLAPŠINSKAS ir jaunosios kartos dailininkė, šio plenero kuratorė GODA LUKAITĖ kalbasi apie meną, tikėjimą ir kitus svarbius dalykus.

Mindaugas Slapšinskas: Kokia buvo tavo reakcija, kai paprašiau tapti šio plenero kuratore? Ar bijojai sutikti?

Goda Lukaitė: Reagavau labai teigiamai. Jau kurį laiką ieškau ramybės ir bandau atrasti savo santykį su tikėjimu. Tokios gražios idėjos pasiūlymas nukrito kaip iš dangaus, tad mielai sutikau. Beje, jau dalyvavau brolių pranciškonų (bernardinų) organizuotame plenere, ten patyriau tokią šilumą ir ramybę. Manau, kad ir per šį plenerą bus labai gera.

M. S.: Vienuoliai įsitikinę, kad Biblijos tekstai dar ir šiandien gali įkvėpti menininką. O jeigu ims ir Biblija neįpūs minčių, ko tada tikiesi iš šio laiko?

G. L.: Manau, kad įdomios paskaitos ir jų aptarimai tikrai įkvėps. Kiekvieną skirtingai. Šiuolaikiniam menininkui nebūdinga kūrybinė aplinka, buvimas kartu, neabejoju, įkvėps kiekvieną.

M. S.: Nežinau, ar galiu klausti, bet kaip vienuoliui man smalsu: ar tu tiki? Koks tavo santykis su Dievu, Biblija, Romos Katalikų Bažnyčia?

G. L.: Kaip jau ir minėjau, esu ieškojimų kelyje. Į tikėjimą žiūriu teigiamai, tik man dar ne viskas aišku. Šiuo metu dairausi, smalsauju.

M. S.: Ar skaitei Bibliją? Gal turi mėgstamiausią personažą?

G. L.: Skaičiau, tačiau mėgstamiausio personažo neturiu. Galbūt šiame plenere atrasiu!

M. S.: Pasidalink, kokių vilčių kaip plenero kuratorė turi?

G. L.: Viliuosi, kad kartu su kitais menininkais  sukursime gerų darbų, kokybiškai leisime laiką, pasinersime į kūrybą, medituosime. Visi atrasime, išmoksime ar pastebėsime kažką nauja. Galbūt atnaujinsime menininko ryšį su Bažnyčia.

M. S.: Išduok mėgstamiausią dailininką. Kodėl jis?

G. L.: Šiuo metu greičiausiai René Magritte. Jaučiu ryšį su jo kūryba, joje patinka mistika, paslaptis. Tai ir pati išreiškiu savo kūryboje.

Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) bažnyčia

G. L.: Kaip kilo mintis organizuoti būtent dailininkų plenerą?

M. S.: 2018 metais mūsų vienuolynas dailininkės Patricijos Jurkšaitytės paprašė nutapyti pal. Teofiliaus Matulionio paveikslą. Kartu atradau draugę tapytoją ir aistringą pašnekovę apie šiandieną, meną, kūrybą, šventumą ir šiek tiek religiją. Tada ir pradėjau svarstyti: būtų smagu, jei vienuolynas taptų susitikimų su dailininkais vieta, kurioje būtų kalbamasi apie tikėjimą ir kūrybą, apie tai, kiek įmanoma ar nebeįmanoma šiandien kurti religine tematika. Jau dabar su nekantrumu laukiu plenero dalyvių atsakymų, ar Biblijos tekstai vis dar gali įkvėpti šiandienos iššūkiais gyvenančius dailininkus.

G. L.: Žinau, kad tau patinka tapyti. Kaip atsirado šis pomėgis? 

M. S.: Dar nuo studijų Lilio mieste (Prancūzija) mano gyvenimo atgaiva buvo teatras, ten lankiau mėgėjišką teatro grupę. Su pora brolių dominikonų įkūrėme teatro trupę viename iš pačių skurdžiausių ir pavojingiausių miesto rajonų kaip priemonę žmonėms, sukaustytiems skurdo, per meną išmokti save priimti ir taip su prievartos pilnu pasauliu kovoti.

Grįžęs į Lietuvą neradau tokios teatro mėgėjų erdvės, kokia buvo Lilyje, nors turiu draugų iš teatro pasaulio ir jam prijaučiančių. Pamažu nesąmoningai susidomėjau daile, jos istorija, dailininkų darbu... Pabandžiau nutapyti vieną paveikslą. Pasijutau toks pavargęs, tarsi malkas būčiau kapojęs visą dieną. Bet tas nuovargis buvo toks malonus. Ko gero, jis mane ir užkabino... 

G. L.: Galbūt prisijungsi prie menininkų plenero ir tapysime drauge?

 M. S.: Dar tikrai nesijaučiu galintis kažką plačiajai visuomenei sukurti. Tiesiog ir įgūdžių tiek neturiu. Įsivaizduok, kaip jausis dailininkai, žiūrėdami į mano paveikslus ir juos vertindami? Na, jie per daug kultūringi, kad pasakytų teisybę, o meluoti irgi nenorės – juk kuria vienuolyne, plenero iniciatorius – vienuolis... Jei rimtai, mėgstu pamokslauti, patinka teatras ir valgį gaminti. Žodžiu, mėgstu tai, apie ką prancūzai sako: l‘art éphémère. Taigi kol jūs tapysite, aš valgį gaminsiu!

G. L.: Kokios tavo kaip šio plenero organizatoriaus ir idėjos sumanytojo viltys bei lūkesčiai?

M. S.: Pirmiausia noriu, kad jaukiai ir smagiai praeitų plenero savaitė. Nepaprastai jaudinuosi, nes labai trokštu, kad dailininkai pasijaustų laukiami ir priimti mūsų vienuolyne. Antrasis – ilgalaikis – lūkestis yra noras palikti dailininkų pasąmonėje Biblijos pasakojamas žmogaus ir Dievo istorijas, kad Biblija juos įkvėptų ne tik šio plenero metu, bet ir tolesnėje kūryboje.

G. L.: Mane taip pat labai domina mėgstamiausias tavo dailininkas.

M. S.: Jų – be galo daug, mėgstamiausi reguliariai keičiasi. Šiuo metu mėgstamiausias yra ispanų baroko atstovas Josė de Ribera. Šią žiemą lankiausi pas mūsų ordino brolius Madride, beveik kiekvieną dieną eidavau į Prado muziejų, nes jame ėmiau ir įsimylėjau… Na, tikrai įsimylėjau jo tapytą atgailaujančią Mariją Magdalietę. Be galo jautrus ir švelnus darbas.

G. L.: Mėgsti vaikščioti į parodas? Kuri labiausiai įsiminė?

M. S.: Stengiuosi mėgti. Štai 2014–1015 metais gyvenau dominikonų vienuolyne La Tourette, kurį šeštame dešimtmetyje suprojektavo architektas Charles-Édouard Jeanneret-Grisas, labiau žinomas kūrybiniu pseudonimu Le Corbusier. Jau gerą dešimtmetį tame vienuolyne rengiamos kasmetinės šiuolaikinio meno ekspozicijos. Kaip tik tais metais, kai ten gyvenau, broliai priėmė didžiulę šiuolaikinio Didžiosios Britanijos skulptoriaus Anisho Kapooro ekspoziciją. Turiu pripažinti, kad gyventi gerus tris mėnesius šalia šio skulptoriaus darbų vienuolyne buvo nepaprasta patirtis.

Iki rugpjūčio vidurio dailininkų plenero darbai bus eksponuojami Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) vienuolyne