EPA nuotrauka

Paskelbus Amazonijos regiono vyskupų sinodo susirinkimo darbinį dokumentą, kuriuo, be kita ko, siūloma svarstyti kunigystės šventimų teikimą vedusiems, vietinėse bendruomenėse gerbiamiems vyrams, kilo diskusijų apie celibato reikšmę. Minėtu siūlymu siekiama spręsti nuošaliose regiono vietose kunigų trūkumą, dėl kurio tikintieji gali tik retai priimti sakramentus, sudarančius dvasinio katalikų gyvenimo pagrindą.  

Darbiniame Sinodo dokumente teigiama, kad kunigais tapę vietinių bendruomenių vyrai galėtų kur kas geriau pasitarnauti, nes supranta mažų ir kartais toli nuo įprastos civilizacijos įsikūrusių ir dėl to gana uždarų bendruomenių kultūrą ir poreikius.

Žinoma, Katalikų Bažnyčia yra universali, todėl viename regione priimti sprendimai neišvengiamai daro įtaką visai Bažnyčiai. Taigi nenuostabu, kad kilo klausimų, kaip toks sprendimas atsilieps kunigų gyvenimui kituose regionuose ir apskritai Bažnyčios mokymui apie celibatą, kuris neabejotinai yra svarbus kunigystės aspektas. Galima klausti, ar nevertėtų skatinti jaunų vyrų tapti kunigais, sudarant jiems palankesnes galimybes siekti šio kelio, užuot keitus Bažnyčioje nusistovėjusią tvarką. Argumentų yra ir už ir prieš, tačiau dabar prisiminkime, kad vedę kunigai nėra naujovė Katalikų Bažnyčioje, tik ši praktika nėra visuotinė ir priklauso nuo tradicijų bei konkrečios situacijos.

Tvarka nėra dogma

Romos katalikų kunigai paprastai laikosi celibato, tai viena iš Bažnyčios tvarkos nuostatų. Vadinasi, esant tam tikroms aplinkybėms, tvarka gali keistis, kunigais gali tapti susituokę vyrai. Palyginimui – tai, kad kunigais gali tapti tik vyrai, yra dogma, todėl čia negali būti pokyčių. 

pixabay.com nuotr.

Nors supratimas apie Bažnyčioje praktikuojamą celibatą keitėsi, šiandien jis laikomas reikšminga praktika, nes visų pirma atspindi paties Kristaus gyvenimą – jis nebuvo vedęs ir visą savo laiką bei jėgas skyrė tarnauti žmonėms. Maža to, Jėzaus žinia apie celibatą yra aiški: „Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 12).

Tačiau Biblijoje taip pat galima rasti pasakojimų, rodančių, kad dauguma pirmųjų apaštalų buvo vedę (pvz., Evangelijos pagal Matą 14–15 eil. aprašomas įvykis, kai Jėzus išgydo Petro uošvę). Nors, be abejonės, pirmieji krikščionys pripažino celibato, ypač atliekantiems kunigo tarnystę, svarbą. Laiške korintiečiams Paulius geranoriškai perspėjo apie sunkumus, kuriuos patirs gyvenantys šeimos gyvenimą, ir kartu atliekantys dvasinę tarnystę: „Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs“ (1 Kor 32–33). 

Dvi tradicijos vienoje Katalikų Bažnyčioje

Katalikų Bažnyčios gyvenimo pradžioje atsirado dvi kunigystės tradicijos: viena jų aiškiai pirmenybę teikė celibatui, o antrojoje kunigais galėjo būti ir vedę vyrai. Vis dėlto ir pastarosios tradicijos Bažnyčiose celibatą praktikuoja vienuoliai ir vyskupai, o vedusieji gali tapti tik kunigais. 

Legionariesofchrist.org nuotrauka

Iki XII a. jau buvo aiškiai susiformavusios dvi kryptys. Romos, dar kitaip vadinamos Vakarų ar lotynų apeigų, Katalikų Bažnyčioje visi dvasininkai laikėsi celibato, tuo metu Rytų Katalikų Bažnyčioje (arba graikų apeigų Katalikų Bažnyčioje) kunigo šventimai suteikiami ir vedusiems vyrams. Šios dvi tradicijos Katalikų Bažnyčioje yra išlikusios iki šiol. 

Neseniai vedusių kunigų atsirado ir lotyniškųjų apeigų Katalikų Bažnyčioje. Pavyzdžiui, protestantiškų bažnyčių (liuteronų, anglikonų, episkopalų) dvasininkai, priėmę katalikų tikėjimą ir gavę specialų Šventojo Sosto leidimą, gali tapti katalikų kunigais. Benediktas XVI yra įsteigęs ir specialų Walsinghamo Dievo Motinos ordinariatą anglikonų tradicijos katalikams. Tokie pokyčiai atsirado atsižvelgus į konkrečią situaciją, kai katalikais panoro tapti protestantiškų bažnyčių dvasininkai, jau tarnavę bendruomenėse, pripratę derinti šeimos gyvenimą su tarnyste, kunigystę suprantantys ne kaip darbą, kurį galima pakeisti, bet kaip gyvenimo pašaukimą. 

Bet kurioje šių tradicijų, tik jau vedę vyrai gali tapti kunigais, tačiau vyrai, jau priėmę kunigystės šventimus, vesti negali. Šventimai galimi tik po santuokos. Galiausiai būtina prisiminti, kad kunigystė nėra įprastas darbas, į kurį pretenduoja tam tikros karjeros siekiantys vyrai. Kunigystė yra pašaukimas darbuotis žmonių sielų gerovei skelbiant Evangeliją, mokant ir aukojantis. Žmogus, pasirinkęs šį kelią, pirmiausia priklauso Kristui ir jo Bažnyčiai bei darbuojasi vienybėje su savo vyskupu.

Parengė Toma Bružaitė, pagal news.va tekstą „Paskelbtas Amazonijai skirto Vyskupų sinodo darbo dokumentas“ ir aleteia.org tekstą „Married men can be ordained priests under these circumstances“.