Straipsnis originaliu pavadinimu Justina Juodišiūtė apie darbą miesto muziejuje: „Kaunui nebereikia teisintis ar lygintis su Vilniumi“ skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 3-ajame numeryje)

Justina pro rotušės langelį žvelgia į Kauną. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Vilnietė, ateitininkė, politikos mokslų magistrė JUSTINA JUODIŠIŪTĖ jau kurį laiką pasukusi muziejininkystės keliu. Prieš tai kūrusi ekspoziciją Valstybės pažinimo centre, Vilniuje, dabar rengia Kauno rotušės atnaujinimo planus.

Inovacijų vadovės pareigas Kauno miesto muziejuje einanti Justina šiame interviu pasakoja, kad Rotušės renovacija yra vienas iš miesto atsigavimo ženklų. Miesto, kuris tarpukariu tapo modernios Lietuvos lopšiu, ir, Justinos žodžiais tariant, vėl pradeda suprasti, jog yra puikus ir jam nebereikia teisintis ar lygintis su Vilniumi.

Taigi, šis interviu ir apie Kauną, 2022-aisiais tapsiantį Europos kultūros sostine, ir apie prieš tai atsidarysiančią atnaujintą Rotušę, ir apie Justiną, kuri persikėlusi gyventi į naują miestą jaučiasi jame lyg namuose.

Kokia šiuolaikinio muziejaus misija? Ar jis turi siekti sudominti, ir dėl to keistis derindamasis prie besikeičiančių žmonių poreikių, ar tiesiog renka eksponatus ir suteikia galimybę juos apžiūrėti?

Šiuolaikinis muziejus turi stengtis dėl žmonių ir būti jiems prieinamas ne tik fiziškai, kad neįgalūs žmonės galėtų ateiti ir susipažinti su ekspozicijomis, bet ir intelektualine prasme, – kad turinys, pristatomas muziejuje, būtų suprantamas ir patrauklus dideliam žmonių skaičiui.

Kadangi konkurenciniame lauke yra daugybė kitų, įvairias laisvalaikio leidimo formas siūlančių, vietų, muziejininkai taip pat turi įvertinti visą bendrą lankytojo patirtį. Juk dažnai išėjęs iš muziejaus žmogus draugams pasakoja ne tai, ką ten matė, bet kiek užtruko eilėse, koks buvo išalkęs ar, pavyzdžiui, kaip jį aptarnavo. Ir tai tampa taip pat svarbu, kaip ir muziejuje pasakojama istorija.

Muziejams taip pat privalu galvoti apie socialinį jų veiklos aspektą, apie žmonių įtraukimą, tų auditorijų, kurios niekada neina į muziejus, pasiekimą. Kaip, pavyzdžiui, žurnalas turi savo įprastinį skaitytojų ratą, taip ir muziejai jį turi, tačiau taip pat svarbu pažinti ne tik įprastinius lankytojus, bet ir turėti atsakymų, kodėl kai kurie žmonės pas tave neateina, ir stengtis juos pakviesti, pritaikant savo veiklą prie jų poreikių. Mūsų atveju, kaip rodo tyrimai, tai yra vidutinio amžiaus vyras.

Pripažinsiu, kad man pačiai šiek tiek keista, jog šiandien aš dirbu muziejuje, jiems atstovauju, nuolat juose lankausi, nes anksčiau man buvo artimos tik meno galerijos. Ko gero, tai susiję su patirtimi iš vaikystės, kai atėjus į muziejų gidas pasakodavo, jog tai, ką matau, yra labai reikšmingas daiktas, pavyzdžiui, koklis, ir žiūrėdama į tą koklį aš girdėdavau tą vienintelę žinutę – kad jis be galo reikšmingas, nors neturėjau jokio supratimo, kuo jis reikšmingas, ką jis mums pasakoja. Taip, tai yra objektas, kuris gyvavo labai seniai, ir tai yra vienas iš nedaugelio išlikusių daiktų iš to laikotarpio, bet ką jis pasako apie anų laikų žmonių gyvenimą, mąstymą, ir ką tai turi bendro su manimi?

Prašmatnūs rotušės laiptai ir mums plačiai besišypsanti Justina. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Dabar, jau sukaupus šioje srityje patirties, ką patartum tam muziejaus gidui, kuris anuomet nepajėgė tavęs sudominti? Ką jis turėtų daryti kitaip, pristatydamas kad ir tą paprastą koklį?

Tas gidas, ko gero, jau turi supratimą, koks tai koklis, iš kokio jis laikotarpio, ką gali mums papasakoti, bet taip pat jis turi turėti suvokimą apie lankytoją, kuris yra priešais jį, ir žinoti, kas jam yra įdomu ir suprantama.

Man labai patiko Bažnytinio paveldo muziejuje dirbusios kolegės pavyzdys – paaugliams pristatyti ikonas jie pradeda nuo kalbėjimo apie asmenukes. Kadangi yra tam tikros taisyklės, kaip reikia jas daryti, ir paaugliai puikiai tas taisykles išmano, tai jiems paaiškinama, kad panašiai yra ir ikonografijoje – kad ji vadovaujasi tam tikrais principais. Ir jau atkreipus žmogaus dėmesį – nes paminėta kažkas iš jam artimų, jo gyvenamojo laiko dalykų – galima jį šiek tiek sudominti, bet dar svarbiau yra tai, kad jis supranta, jog jo gyvenime galiojantys tam tikri principai turi ryšį su tuo, kas buvo anksčiau. Taigi, svarbiausia pasakojimą susieti su to žmogaus, kuris stovi prieš tave, patirtimi, žinojimu ar tuo, kas jam įdomu.

Galima ir labai paprastai pradėti: na, ką gi mums gali pasakyti šitas koklis? Jeigu tu, kaip gidas, pats pirmas užduodi klausytojui kylantį klausimą ir kartu mėgini ieškoti atsakymo, bandai jį suformuoti savais žodžiais ir paprastai – bent jau man tai visuomet suveikia. Aišku, skirtingoms auditorijoms reikia skirtingų pristatymų. Kultūros lauke dirbančius žmones, jeigu jie ateina pasimėgauti įstabiomis ikonomis, populiariai pateikiama muziejaus medžiaga gali nuvilti, todėl svarbu kiekvienąkart mąstyti apie auditoriją.

Tavo nuomone, muziejus turi suprasti, kad jo misijos sudedamoji dalis yra prisitaikyti prie žmonių poreikių, bet ar visi muziejai Lietuvoje tuo vadovaujasi? Atmintyje iškyla daugybė lankytų vietų, kur atrodė, kad daugybę metų nebuvo absoliučiai jokių permainų ir spėju, jog tų muziejų darbuotojai nebūtinai mato poreikį ką nors keisti.

To supratimo tikrai nėra daug, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. Daugelį metų jie viską darė savaip, o ir muziejų suvokimas anksčiau buvo kitoks, todėl dabar jiems sunku prisitaikyti – kartais jie nepagalvoja, kad gal paprasčiausiai reikėtų išvėdinti patalpas, pastatyti suoliukų, pasiūlyti žmogui atsigerti vandens.

Dirbant Valstybės pažinimo centre, mane nuolat stebindavo žmonių grįžtamasis ryšys. Aš juos sutikdama pasisveikindavau, pasakydavau, kur pasidėti daiktus, kur atsigaivinti, o atkreipusi dėmesį, kad lankosi su vaiku, užsimindavau, jog yra vystymo stalas, pristatydavau ekspozicijos dalis ir vedlio veikimą, gal praeidama pro ekspoziciją dar užkalbindavau – už tokius paprastus dalykus jie išeidami tiek kartų dėkodavo, kad atrodė, lyg būčiau kažką milžiniško nuveikusi, nors aš juos tiesiog gerai aptarnavau.

Juk kai kalbame apie, sakykime, restoraną, kokybiškas aptarnavimas atrodo savaime suprantamas. Bet muziejuose dažnai būna visai kitaip – ekspozicijas prižiūrintys darbuotojai taip akylai stebi, tikrina ir dar įspėja nieko neliesti, kad tikrai galima nejaukiai pasijusti, lyg būtum koks įsilaužėlis. Būna net taip, ypač lankantis muziejuje prieš darbo dienos pabaigą, jog tave pamatę darbuotojai pastebimai atsidūsta – matyti, kad jie visai lankytojų nelaukia.

Jei Kaune turite pusdienį ir esate su vaikais – būtinai pirmiausia aplankykite Tautinės muzikos skyrių, – sako mums Justina. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Sakyčiau, kad ne tik muziejų pasaulyje, bet ir apskritai Lietuvoje trūksta noro ir drąsos užmegzti santykį su kitu žmogumi, ėjimo į dialogą – bandymo išgirsti kitą, net ir jo kritišką nuomonę ar pastebėjimą, pabandyti pasikalbėti apie tai, kas mums pasirodė įdomu, ką apie tai galvojame. Vėlgi, pasitelkiant restorano analogiją, juk įprasta paklausti, ar maistas patiko, kas buvo gerai, o ką galima taisyti – taip turėtų būti ir apžiūrėjus muziejų. Tokio santykio, gebėjimo ir noro padiskutuoti su atėjusiais apie ekspozicijos turinį aš kol kas pasigendu.

Bet ar muziejus apskritai dar turi ką šiems laikams pasiūlyti, ar jo galimybės nėra labai ribotos? Imkime kad ir Kauno miesto muziejų. Vienas dalykas – jeigu man įdomu daugiau sužinoti apie Kauną, aš rasiu pakankamai informacijos internete. Bet dažniausia net ir tą norą pasidomėti Kaunu galiausiai lengvai nukonkuruoja neišsenkantis srautas labiau masinančių temų. Ar muziejus dėl to nesusiduria su egzistencine grėsme?

Reikia pripažinti, kad kol kas muziejams nėra lengva prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio poreikių ir išlaikyti bei kurti aukštą kultūrinę vertę dėl dviejų priežasčių. Pirma, muziejininkai gauna labai menką atlygį už savo darbą. Muziejuose jie dažniausiai dirba todėl, kad yra labai savo misijai atsidavę ir kultūrą vertinantys žmonės. Antra, kas Lietuvoje visame kultūriniame lauke yra labai ryšku, – kol kas suprantama, kad didelių investicijų pareikalauja infrastruktūriniai projektai, pavyzdžiui, skiriama pinigų renovuoti muziejų, pritaikyti jo patalpas, bet nenorima nuosekliai investuoti į turinio kūrimą – metodikas, programas, ekspozicijas ir parodas. Kol tai nepasikeis, didesnio proveržio gal ir nebus.

Kita vertus, šiuo metu vyksta dideli pokyčiai šiame lauke – vykdomi konkursai į nacionalinių ir respublikinių muziejų vadovų pareigas, rengiama Kultūros strategija 2030, Kultūros pagrindų įstatymo projektas, – esu įsitikinusi, kad šie pokyčiai yra į naudą. Kalbant kad ir apie Kauno miesto muziejų ir būsimą ekspoziciją Rotušėje, – mes suprantame, kad žmogus gali internete kažką paskaitinėti, bet muziejus siūlo tai, ko virtuali erdvė negali suteikti – unikalią patirtį su autentiškais, istorijas pasakojančiais, eksponatais.

Pavyzdžiui, augdama turėjau autoritetų, kurie man vis dar yra reikšmingi, tad aplankyti autentiškas vietas, kuriose jie gyveno ir dirbo, man yra svarbu. Neseniai lankiausi Lozoraičių memorialiniame bute-muziejuje, kurį apžiūrėti svajojau nuo paauglystės. Man būti toje aplinkoje, kurioje ne tik gyveno Lozoraičių šeima, bet ir buvo pasirašinėjami svarbūs dokumentai ar sprendžiami valstybiniai klausimai – tai yra patirtis, kada galiu save nukelti į tuos laikus ir ten pabūti. O nuolat bėgdami ir sklaidydami nesibaigiantį informacijos srautą troleibusuose, kavinėse, spūstyse tos patirties juk negauname, tik informaciją, laikiną įspūdį, bet po kelių minučių jau galvojame apie visai kitus dalykus. Tad muziejus šiais laikais yra vieta atitrūkti nuo šito tempo, nuo bėgimo, ir skirti laiko tiek sau, savo šeimai ir draugams, tiek tai temai, kuri sudomina.

Kai kurie muziejininkai, įskaitant ir mane, netgi išsikelia šiek tiek utopiškai skambantį siekį – keisti žmonių gyvenimus, keisti jų mąstymą ne tik apie praeitį ir jos daromą įtaką, bet ir skatinti juos galvoti apie dabartį bei ateitį. Todėl, pavyzdžiui, Kauno miesto muziejuje siekiame kalbėti ne tik apie tai, koks Kaunas buvo, bet ir kaip jis dabar atrodo. Pavyzdžiui, jeigu eksponuojame tarpukario urbanistinius planus, įdomu, kas dabar stovi tose vietose? Taigi, miesto muziejus prisiima sau funkciją – suteikti erdvę ir laiką, kai įvairiomis formomis per diskusiją, edukacinius užsiėmimus ar ekspozicijoje gali nagrinėti klausimus apie miestą – tai, kaip jis keitėsi ir keičiasi, kokią įtaką šie pokyčiai turi mūsų gyvenimams, kokia gali ir turėtų būti jo ateitis?

Muziejuje eini inovacijų vadovės pareigas. Kokios tos inovacijos?

Šis žodis gali būti suprantamas dvejopai – kaip kažkas, ko dar niekada nebuvo, pavyzdžiui, naujos technologijos, kūriniai ar sprendimai, bet pasaulyje tokių ne taip dažnai atsiranda, ir dažniausiai tai įvyksta ne muziejų, o mokslo įstaigų iniciatyva. O gali inovacijomis laikyti kažką, kas pagerina, šiuo atveju, muziejaus veikimą, lankytojo, darbuotojo patirtį, kai pritaikomi kitose srityse išbandyti metodai, priemonės ar idėjos.

Kauno rotušė – Justinos rankose. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Kartais man atrodo, kad dar yra inovatyvu XXI a. Lietuvoje pasiūlyti muziejui dirbti žmonėms patogiu laiku, kad būtų įprasta, jog vakare po darbo gali aplankyti muziejų. Pavyzdžiui, turiu svajonę kada nors suorganizuoti Rotušėje naktį muziejuje, per kurią ateitų vaikai su miegmaišiais, ir su žibintuvėliais bei gidu vaikščiotų, apžiūrinėtų ekspoziciją, o paskui visa klasė sugultų rotušės Baltojoje salėje ir miegotų iki pat ryto, ir tada tėvai juos pasiimtų – tai jau atrodytų inovatyvi veikla, nors nieko naujo tam nereikėtų išrasti.

Kodėl muziejai dirba tada, kai visi dirba? Galbūt galimybė užsukti į muziejų po darbo valandų, ypač dirbantiems netoliese, padidintų muziejų lankomumą?

Tokia tradicija susiformavo galbūt todėl, kad moksleivių grupės muziejuje lankosi būtent dienos metu ir laikas nuo ryto iki pietų, kai vyksta pamokos, yra pats darbymetis. O išplėsti muziejaus darbo laiką nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro yra nemaža finansinė našta.

Tačiau yra nemažai muziejų, kurie dirba lanksčiu grafiku – kai kuriomis dienomis atsidaro ir užsidaro vėliau. Tinkamas pavyzdys yra MO muziejus Vilniuje, kuris suprato, jog taikydamasis prie turistų poreikių, turės konkurencinį pranašumą, jeigu dirbs pirmadieniais, bet nedirbs antradieniais – taip ir padarė. Tai yra vienintelis muziejus Lietuvoje, kuris dirba pirmadienį, tad bet kas norintis tuomet nueiti į muziejų, gali apsilankyti tik jame.

Kad reikia taikytis prie lankytojų poreikių ir būti atviresniems, supranta ir Kultūros ministerija, kuri vykdo daug įvairių eksperimentų – pavyzdžiui, kurį laiką buvo suteikiamas nemokamas muziejų lankymas moksleiviams visoje Lietuvoje, dabar jį panaikino, bet kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį padarė nemokamą lankymą visiems norintiems ir tai pritraukė daug žmonių. Kai kurie muziejai taip pat nemokamai kviečia lankytis senjorus trečiadieniais.

Papasakok daugiau apie Kauno miesto muziejų – kuo jis ypatingas, kodėl verta jame apsilankyti?

Kauno miesto muziejus yra įdomus todėl, kad savyje sujungia daug su Kaunu, jo istorija ir muzika susijusių pasakojimų. Kauno rotušė ir pilis – tai miesto istorijai itin reikšmingi pastatai, kurie patys gali būti laikomi eksponatais, pasakojančiais turtingą Kauno istoriją. Juose galima pamatyti ne tik archeologinius radinius iš XV a., bet ir šių laikų eksponatus, parodas, skirtas įvairiems istoriniams laikotarpiams pristatyti. Senamiestyje taip pat yra įsikūręs plačiai lietuvišką folklorą pristatantis Tautinės muzikos skyrius.

Turime ir du memorialinius skyrius – Juozo Gruodžio bei Miko ir Kipro Petrauskų namus, kurie pristato ne tik šių iškilių asmenybių, kartais net gan dramatiškas, istorijas, bet ir plačiau kalba apie tiek tarpukario, tiek sovietmečio laikotarpių kultūrą, anuometinę menininko laikyseną, taip pat pristato profesionaliąją muziką. Be to, abu namai statyti tarpukariu – Kipro Petrausko memorialiniame bute apstu art deco stiliaus interjero elementų, žymiausių Lietuvos dailininkų tapybos darbų, o Juozo Gruodžio puošnų Lietuvos dvarelį primenantį namą projektavo žymus tarpukario modernizmo architektas Feliksas Vizbaras.

Taigi, vienas muziejus ir penki jo skyriai – penki objektai su savo skirtingomis istorijomis.

Kauno rotušės Baltosios salės balkone. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Jeigu turi Kaune laisvą pusdienį – kurį vieną pasirinkti?

Jeigu esi su vaikais – būtinai Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių. Ten labai daug skirtingų instrumentų, kuriuos gali išbandyti pats, kartu atlikti sutartinių karaokę ar net tapti postfolkloro didžėjumi. Į Petrauskų ir Gruodžio skyrius geriau eiti su gidais, kad galėtum išgirsti neįtikėtinas jų gyvenimo istorijas, o rotušę ir pilį reikėtų rinktis norint geriau susipažinti su Kauno istorija.

Žinoma, kai atnaujinsime Rotušę – visus pirmiausia kviesiu aplankyti būtent ją. Tik reikės luktelėti iki 2021-ųjų – atsidaryti tikimės prieš pat Kaunui tampant Europos kultūros sostine.

Ko galima tikėtis atnaujintoje rotušėje?

Nauja ekspozicija bus apie Kauno istoriją ir ją kūrusias asmenybes. Kartu imsimės ir Kauno kasdienybės istorijos – ką reiškė čia gyventi XV a., XVIII a. arba 1993-iaisiais. Ekspozicijoje tikrai bus ir fizinės miesto raiškos, jo atpažįstamumo elementų – ikoninių pastatų, kitų architektūrinių ir gamtinių elementų.

Mums taip pat svarbu Kauną atskleisti kaip miestą, kuris turi daug ryšių su užsieniu, su tokiomis asmenybėmis kaip Adomas Mickevičius ar Otto von Bismarckas, kurie gyveno ar lankėsi Kaune, susidarė apie jį tam tikrą įspūdį. Kita vertus, norime atkreipti dėmesį ir į tai, kiek kauniečių gyvena išsibarstę visame pasaulyje.

Naujoje ekspozicijoje mums svarbu pristatyti ir patį miestą kaip objektą – kokias vizijas Kaunui turėjo tiek miesto planuotojai, architektai, tiek pavieniai iniciatoriai ar kultūrines vizijas puoselėję maištininkai?

Galiausiai, norime kalbėti apie šiuolaikinį Kauną – koks jis yra šiandien. Jame vykstantys procesai bus atspindėti taip, kad ir miestietis, ir miesto svečias galėtų jausti miesto pulsą. Žinoma, kalbėsime ir apie Kauno ateitį, į kokias vizijas labiausiai norėtume investuoti.

O kaip tau sekasi gyventi Kaune, ar čia jautiesi sava?

Jau būdama ateitininkė, nuo studijų laikų turėjau tam tikrą Kauno įsivaizdavimą – man jis jau tada buvo įdomus. Man rodos, kiekvienas ateitininkas yra lyg iš tarpukario nužengęs – nešiojamės tam tikrą to laikmečio dvasią ir žmonėms iš šono sudarome tokį įspūdį. O tarpukaris iš principo yra siejamas su Kaunu kaip vieta, kur formavosi moderni Lietuvos valstybė, kur gyveno ir veikė visi mūsų žinomi, gerbiami, mylimi ateitininkai ir kur aš, jau tapusi ateitininke, atvažiuodavau į ateitininkų konferencijas, suvažiavimus. Tai man buvo miestas, kur susitikdavau su draugais, pailsėdavau, ir kurio modernistinė architektūra man jau tada atrodė įdomi, nors dar nebuvo tokia populiari, kaip dabar. Nors stokojau architektūrinių žinių, ne visą tą vertę galėjau suprasti, bet man pats miestas pradėjo rodytis gražus, ir aš ateitininkams sakydavau, kad norėčiau čia pagyventi – juk kai apsigyveni, vietą pajunti ir supranti visai kitaip, nei atvykęs turistauti.

Galiausiai čia apsigyvenau ir kai pernai šventėme atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, buvo taip siurrealu suprasti, kad aš gyvenu šiame Lietuvos lopšyje. Be to, įsikūriau įstabioje vietoje, Putvinskio gatvėje, kuri, mano supratimu, yra viena gražiausių Kauno gatvių, dar vadinama ambasadų gatve, nes tarpukariu čia buvo statomi namai įvairių šalių diplomatinėms atstovybėms. Šioje gatvėje taip pat gyveno Jonas Vileišis, Antanas Žmuidzinavičius. Dabar ji – muziejų gatvė, kurioje yra įsikūrę ir Velnių, ir Žmuidzinavičiaus, Čiurlionio bei Karo muziejai. Beje, negaliu nepaminėti, kad pro namų virtuvės langą matau Kristaus Prisikėlimo bažnyčią (šypsosi).

Be to, nors priimdama sprendimą čia gyventi apie tai tiek daug negalvojau, bet gana greitai susidūriau su aktyvia kultūros bendruomene, kuri yra labai susitelkusi ir kuria atmosferą, motyvuojančią mane pačią čia dirbti – jausmą, kad viskas, ką darome, yra Kauno ir Kaunui, kad mes visi dirbame miesto labui ir matome labai akivaizdžius rezultatus, kaip jis atsigauna. Rodos, kad pats miestas pradeda suprasti, jog yra puikus ir jam nebereikia teisintis ar lygintis su Vilniumi, kurį kai kuriais aspektais Kaunas jau lenkia.

Tokia susitelkusi kultūros bendruomenė labai palaiko. Kiti sakytų, kad tai yra Kauno minusas: tu eini į parodų atidarymus ir vis sutinki tuos pačius žmones, bet man tai Kauno privalumas, leidžiantis pajusti, kad visi kartu esame viena didžiulė miesto bendruomenė. Vilniuje tokio dalyko iš principo negalėtų būti, nes jis per didelis ir jame formuojasi, kad ir persidengiantys, bet autonomiški skirtingų sričių laukai – ten negalėtum pasakyti, kad savo veiklomis prisidedi prie Vilniaus kultūros. Toks sostinės vaidmuo – sunku atskirti, kas yra miesto, o kas visos Lietuvos.

Kuo dar skiriasi gyvenimas Kaune ir Vilniuje?

Čia viskas arčiau, greičiau pasiekiama. Be to, pragyvenimo lygis čia šiek tiek žemesnis, tad galiu daugiau sutaupyti. Dar džiugina, kad tai labai žalias miestas, ir kartais tai, kad renginių gausa nėra tokia didelė – tai man leidžia jaustis dalyvaujančia miesto kultūriniuose procesuose, kitaip nei Vilniuje, kur jų visiškai nesugebėdavau aprėpti.

Žmonės čia šiek tiek labiau atsipalaidavę, galbūt dėl to, kad čia jų yra mažiau, tarp jų artimesni santykiai, ir jie vienas su kitu, ypač jeigu dirba tame pačiame lauke, jau yra susidūrę, vieni kitus pažįsta. Pavyzdžiui, mane iš pradžių labai stebino lankantis Kauno miesto savivaldybėje ir kalbantis su kolegomis, kad čia visai nėra to, kas Vilniuje ir jo jaunųjų profesionalų kultūroje yra savaime suprantama – tam tikro bendravimo etiketo su parodomuoju oficialumu. Kaune šito nėra, ateini ir iškart tavęs klausia – kokiu reikalu. Iš pradžių manydavau, kad reikia praleisti tą mandagumų pradžią ir eiti tiesiai prie reikalo, bet tai tikrai padeda greičiau spręsti rūpimus klausimus. Čia tiesiog kitokia darbo kultūra.

Ir dar, žinau, kad iš užsienio sugrįžtantys žmonės, įvardydami, kodėl renkasi Kauną, o ne Vilnių, pabrėžia gyvenimo kokybės aspektą, jog jiems čia patogiau gyventi, bet taip pat pabrėžiamos ir galimybės,– kad jeigu čia kažką darai, esi labiau matomas. O Vilnius yra taip arti, kad nesunku ten, reikalui esant, nusigauti traukiniu ar automobiliu.